Praėjusią savaitę Kirgizijoje, buvusioje Sovietų Sąjungos respublikoje, valdomoje autoritarizmo šalininko Kurmanbeko Bakijevo, įvyko revoliucija. Po kelias dienas trukusių masinių protestų, per kuriuos žuvo mažiausiai 75 žmonės, valdžią į savo rankas perėmė opozicija. Per kelias dienas demonstrantai užėmė parlamentą, prezidento rezidenciją, prokuratūrą, nutraukė šalies valstybinio televizijos kanalo transliacijas.

Netrukus opozicija sudarė laikinąją vyriausybę, kuriai vadovauja opozicijos atstovė Roza Otunbaeva, šias pareigas užimsianti tol, kol bus parengta nauja Kirgizijos konstitucija ir paskelbti rinkimai.

O prezidentas dingo. Ketvirtadienį kalbėdamas per radiją jis patvirtino tik tai, kad vis dar yra šalyje, tebelaiko save prezidentu ir yra pasirengęs kalbėtis su opozicija. Galbūt net savo noru pasitraukti iš posto, jei tik jam ir jo sūnums būtų garantuotas saugumas ir leista pasilikti Kirgizijoje.

Kyla klausimas, kodėl jis vis dar nori likti Kirgizijoje, nors tauta jo nepalaiko ir netgi nekenčia? Atsakymą pateikia buvęs Kirgizijos prezidentas Askaras Akajevas: “Jokia užsienio valstybė nesuteiktų K.Bakijevui prieglobsčio – jo likimas beveik toks pat liūdnas, kaip Nicolae Ceausescu. Skirtumas tas, kad K.Bakijevo niekas nenušovė”.

Permainos brendo ilgai

Toks K.Bakijevo likimas ir Kirgiziją sudrebinusi revoliucija – ilgai augusios įtampos padarinys. Kirgizijos opoziciją, kuri anksčiau buvo itin susiskaldžiusi, pastariesiems protestams įkvėpė didėjantis visuomenės nepasitenkinimas vis labiau autoritariniu prezidento K.Bakijevo valdymu. Be to, žmonės suvokė, kad valstybės vadovui nesiseka kurti gerovės: šalies ekonomika skaudžiausiai regione išgyveno krizę, daugiau nei 52 proc. (vien oficialiai) rinkos yra šešėlinė, šalyje klesti korupcija, nėra žodžio ir spaudos laisvės.

Smulkmena prie smulkmenos ir, kaip sako “The Guardian” analitikas Dilipas Hiro, visuomenės kantrybė trūko. Galiausiai prisiveržė ir gyventojų pyktis dėl nuo sausio 1 d. padidėjusių mokesčių už komunalines paslaugas – tai, regis, tapo svarbiausi veiksniu, kodėl iki tol susiskaldžiusi opozicija netikėtai pajuto stiprų visos tautos užnugarį.

O kulminacija buvo pasiekta po kelių kovo pradžios įvykių. Likus kelioms dienoms iki Jungtinių Tautų vadovo Ban-Ki Moono vizito į Kirgiziją, šalies milicija surengė reidą vienoje vietos televizijos stotyje ir konfiskavo įrangą, šitaip nutraukdama jos transliacijas. Opozicija tai pavadino šiurkščiu išpuoliu prieš žiniasklaidos laisvę.

Vos po kelių dienų buvo suimtas opozicijos lyderis Bolotas Šernijazovas: jis valdžiai neįtiko tuo, kad ėmė organizuoti taikų opozicijos suvažiavimą, turėjusį vykti balandžio 7 d.

Tuomet skaudulys ir trūko: gyventojai plūdo į gatves, grūmėsi su policija, užėmė vietos valdžios pastatus, skandavo nebenorintys “supuvusios valdžios” ir reikalavo K.Bakijevo pasitraukimo iš prezidento posto.

JAV nenori neramumų

Regis, Kirgizija, kurioje, palyginti su kaimynėmis Tadžikija ir Kazachstanu, autokratinis valdymas buvo įsišaknijęs bene labiausiai, taps pirmąja, kurią sudrebino tikra revoliucija. Analitikai spėja, kad tai gali padrąsinti ir Tadžikistano bei Kazachstano opozicinius judėjimus. Juolab kad Tadžikistane neramumų vis daugėja, o opozicijos vadai neatsisako minties rengti masinių protestų po dar vienų nedemokratinių parlamento rinkimų.

Tuo tarpu Kazachstanas šiuo požiūriu yra liberaliausias, jei taip iš viso galima sakyti. Nors prezidentas Nursultanas Nazarbajevas vadinamas “tikrai dievo siųstu vadu” ir mėgsta būti tiesiog garbinamas, šalyje matyti šiokių tokių demokratėjimo apraiškų: teismai darosi vis objektyvesni, prasideda kai kurios viešojo sektoriaus reformos. Visa tai – tik todėl, kad Kazachstanas suinteresuotas itin intensyviais santykiais su užsienio šalimis, pirmiausia – JAV, Kinija ir Rusija, o tai verčia eiti liberalumo ir atvirumo link.

Taigi Kazachstanas – mažiausias galvos skausmas JAV. Tuo tarpu Kirgizija ir Tadžikija verčia amerikiečius gerokai nerimauti. Bet ne todėl, dėl ko linkstama manyti, o grynai dėl merkantilinių interesų. Pasirodo, JAV gerai taip, kaip yra dabar, tiksliau, buvo iki šiol. Bet kokie neramumai šiose šalyse – didžiausias JAV siaubas, nes Kirgizijoje ji turi savo karinę bazę ir šią valstybę laiko strategiškai svarbia Afganistano kaimyne.

Taigi bet kokie neramumai visose trijose valstybėse reiškia galimus trukdžius aprūpinant Afganistane tarnaujančius karius, mat jokio kito kelio jiems pasiekti nėra.

Šiek tiek kitokia Rusijos pozicija. Esama manančiųjų, kad Rusija pati ir išprovokavo neramumus Kirgizijoje, padrąsindama opoziciją išeiti į gatves. Mat Rusijos santykiai su Kirgizija pastaraisiais metais atšalo – ši “išdavė” Rusiją, sutikdama leisti amerikiečiams naudotis jau minėta karine baze, be to, palaiko vis glaudesnius prekybinius santykius su kitomis Vakarų valstybėmis. Kitaip tariant, senoji Kirgizija slydo Rusijai iš rankų, tad ši tikėjosi naujos Kirgizijos.