Emigracija
Pesimistų ir optimistų pokalbis džiunglėse
Venesuelos džiunglių viduryje, patogiai įsitaisę hamakuose, diskutuojame šešiese: du lietuviai, du italai ir du vokiečiai. Kaip visuomet susitikus užsieniečiams, kalba pasisuka apie gyvenimo skirtingose šalyse ypatumus. „Italijoje jaunam žmogui gyvenimas nepakenčiamas, nes visur klesti korupcija. Į tokias specialybes, kaip medicina, žurnalistika ar teisė įstosi tik tuomet, jei tavo tėvai dirba šioje srityje. Jei tėvai turi verslą, dirbsi ir tu, o jeigu ne, tai iki 30 metų ir gyvensi iš tėvų kišenės. Kalbu šešiomis kalbomis, bet gero darbo taip ir negalėjau rasti“, – piktinasi 27 metų italė Micola. Jai karštai pritaria jos draugas Frederikas. Vaikinas pasakoja, kad prieš porą metų buvo įsteigęs savo įmonę. Sekėsi visai neblogai, pragyvenimui užteko, tik vienas „bet“ – vertėsi tik todėl, kad slėpė mokesčius. „Italijai mes nereikalingi. Buvome priversti emigruoti“, – ant valdžios tulžį liejo šiuo metu Vokietijoje gyvenantys italai. Ir kalbėjo jie visai ne apie krizės laikotarpį, o apie viso savo gyvenimo Italijoje patirtį.
Dar labiau iš nuostabos antakiai pakilo, kai atėjo eilė pasisakyti vokiečiams. Valstybės, kurią kovo mėnesį įtakingas leidinys „The Economist“ titulavo Europos varikliu, atstovai savo gimtinei buvo ne ką gailestingesni negu italai. Šie jauni, dar universiteto suole sėdintys vaikinai perspektyvų savo šalyje tikino nematantys. Tiesa, vokiečiams dar blogiau negu italams – jie nė emigruoti neturi kur…
Klausantis šių europiečių užplūdo deja vu. Kiek kartų tokią nuomonę teko girdėti Lietuvoje! Tuos pačius argumentus, tą pačią neapykantą valdžiai, nusivylimą valstybe. Panašu, kad nuo kitų europiečių skiriamės kur kas mažiau negu galvojame, žvelgdami į „Eurostat“ pateikiamus statistikos skaičiukus, kurie Lietuvą ir Italiją ar Vokietiją atskiria šviesmečiais.
„O kaip Lietuvoje?“, – įdėmių žvilgsnių sulaukėme ir mes. Nors bene labiausiai iš visų ES šalių nuvarginti krizės pasigirti nelabai turime kuo, į klausimą atsakėme nuoširdžiai it per išpažintį, tad vaizdas gavosi toks: į žurnalistiką įstojau nors tėvai su šia sritimi neturi nieko bendro. Už mokslą nemokėjome. Dirbti pradėjome dar universiteto suole ir, kaip ir didžioji dauguma mūsų draugų, be jokių pažįstamų pagalbos. Pakeitėme po kelis darbus – vėlgi, savo jėgomis. Karts nuo karto pakeliaujame į tolimąsias šalis. Žinoma, krizė gyvenimą gerokai apkartino, bet Lietuvoje gyventi norime ir apie emigraciją nemąstome. „Jums pasisekė, gal Lietuvoje iš tikrųjų geriau nei mūsų šalyse?“, – pavyzdžiai nutęsė italė. O ši pastaba jau privertė krūptelėti mus: kas gi bus, jei italai ir vokiečiai dabar ims plūsti į Lietuvą?
- Nėra panašių straipsnių.
Komentarai (14)
Komentuoti
Loading ...
Išeina visai nebloga Lietuvos koncepcija: šalis, į kurią norisi emigruoti vakarų europiečiams:)
Pavarei
Patiko lietuviškasis žurnalisto pavyzdys. Labai teisingas, asmenine patirtimi galiu patvirtinti
Specialiai atsidariau Eurostatą pažiūrėti. Tikrai: Pietų šalyse nedarbas iki 25 m. yra didžiausias. Įpratimas sėdėti tėvams ant sprando ir skųstis, kaip blogai.
Pirmoje vietoje – Italija, kur 2009 m. nedirbo beveik 40 proc. jaunimo. Palyginimui, Olandijoje nedirbo tik 6,6 proc., Norvegijoje – 8,9 proc.
(Lietuvoje – 29 proc.:)
Butent ipratimas… Paprastai italiuksciai, ypac vyrai, tupi nusitvere mamos sijono iki 35-40 metu. Ir ka nors studijuoja. Kartais atvyksta merginu pastudijuoti i postsovietines salis. O postsovietinese salyse jaunimas nebuvo iprates viska gauti ant lekstutes…
Apskritai mes labiau užgrūdinti. Pietų šalyse neįsivaizduojama, kad gali dirbti ir studijuoti. Kaip gi taip – pervargs vaikas siaubingai. Nors apskritai mane labiau nustebino vokiečiai, kurie pritariamai italams linksėjo, kad pas juos lygiai tas pats, kas Italijoje: darbo nesusirasi ir apskritai baisus gyvenimas.
O aš štai prieš savaitę skaičiau švedišką laikraštį: “Darbas studijų metu padeda karjeroje”. Ir ten kaip didžiausia naujiena rašoma, kad studentai, besimokantys universitetuose, galėtų bent 10 valandų per savaitę padirbėti, pvz., valstybės institucijose ar privačiose įmonėse. Pakalbinta ir “dirbanti studentė”, su nuotrauka – kad štai kaip ji puikiai sugalvojo. Mat universitetus baigę absolventai sunkiai pritampa darbo rinkoje, nes visai neturi jokios patirties. Ir dabar savivaldybė sugalvojo – tikrai, kodėl nepaskatinti įdarbinti studentų? Paskyrė subsidijas 350 darbo vietų.
Ir dirbantis studentas gali tapti laikraščio naujiena…
Tikiu ir netikiu.
Straipsni pervadinciau:
Lietuvos optimistu, Italijos realistu ir Vokietijos pesimistu pokalbis dziunglese.
Lietuvos dabartinė krizinė situacija panaši į aprašytą Italiją. Jaunimas dirba per pažįstamus arba dirba prastą darbą. Iki krizės kiek pastebėjau darbą gaudavo vos ne bet kas ir dar visai neblogus.
Jurgita koks gi čia studijavimas, bent jau ten kur aš studijavau nusirašinėjimas buvo įprasta tai ir tos studijos tokios… O paklaus kas iš šalies kaip mums sekasi studijuoti, a nei vienas neprisipažins, kad toks tas mūsų studijavimas… Kai kurie gavo diplomus visiškai neaišku už ką, nes neatsakydavo, net moksleiviams elementarių klausimų, bet susimokėję už perlaikymus…
Justai,
Nesutikčiau su Jumis, kad Italijoje ar šiandieninėje Lietuvoje darbą galima susirasti tik per pažįstamus. Galbūt tokių atvejų padaugėjo, bet kad jų dauguma netikiu. Turiu keletą bičiulių italų – visi jie darbą susirado savo jėgomis. Kažin, ar visi jie išimtis iš taisyklės. Taip pat ir Lietuvoje – per krizę darbo neteko 5-6 pažįstami, bet dabar dirba jau visi. Darbo ieškojo sunkiai, ilgai, bet rado – ir tik vienas jų per pažįstamus.
Kalbant apie studijas, nepasiginčysi, kad Lietuvoje kokybė prastesnė negu daug kur Europoje, tačiau ir mūsų studentams nėra taip jau lengva mokytis. Nepaisant to, daug jų ieško darbų jau studijuodami. O Milda C pateikė labai įdomų pavyzdį, kokia retenybė dirbantis studentas Švedijoje. Negi mūsų studentų norą dirbti studijų metu aiškintumėte tik prasta studijų kokybe? Aš įžvelgiu ir požiūrio skirtumus.
Pesimistas- tai gerai informuotas optimistas.
O man patiko jūsų požiūris į gyvenimą ir Lietuvą. Paglostė širdį …
Ačiū. Labai įdomus ir reikalingas straipsnis. Sėkmės ir toliau.