Dešimt studijuojant Pietų Korėjoje praleistų mėnesių leido išvysti du visiškai priešingus šios šalies veidus.

Patys Pietų Korėjos gyventojai savo kraštą vadina Ryto ramumos šalimi. Vis dėlto negęstančios reklaminių stendų šviesos Pietų Korėjos miestuose tokios siurrealistinės ir eklektiškos, kad atrodo, jog norėdamas atrasti kampelį, kuriame galėtum pabūti ramus ir niekieno netrukdomas, turėsi gerai paieškoti. Gatvės čia nuolat pilnos žmonių. Korėjiečiai dirba labai daug, tad parduotuvės, restoranai ir barai atidaryti iki vėlaus vakaro, o dažnai – ir visą parą. Visą parą veikia ir daugelis bibliotekų, kuriose visada rasi besimokančių studentų.
Atrodo, kad ši šalis, kurios plotas vos pusantro karto didesnis nei Lietuvos ir kurioje sutelpa net 50 mln. gyventojų, niekada nemiega. Bet tai – labai apgaulingas įspūdis. Vos išvykus už miesto Korėjos vaizdai, kvapai ir garsai pasikeičia taip drastiškai, kad staiga suabejoji, ar tai tikrai ta pati šalis, kurioje buvai prieš keletą akimirkų.

Kas traukia turistus

Praėjo jau beveik šešiasdešimt metų po to, kai vykstant Korėjos karui buvo pasirašyta paliaubų sutartis tarp dabartinių Šiaurės ir Pietų Korėjų (Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos šiaurėje ir Korėjos Respublikos pietuose). Ši sutartis nutraukė kruvinas skerdynes ir krašto niokojimą, tačiau vieną tautą ir kultūrą padalijo į dvi, taip sukurdama amžiną nesantaiką.
Karas nutrauktas, bet susivienijimo ir susijungimo prošvaisčių nematyti – abi šalys žengia pernelyg skirtingais keliais, o ir žmonės jau beveik nebemato prasmės vienytis. Taigi istorinė praeitis pamažu tampa vis svarbesne turizmo industrijos dalimi. Pietų Korėja išskirtinę padėtį išnaudoja organizuodama keliones į vadinamąją demilitarizuotąją zoną – ir turistus tai išties domina.
Čia jų laukia Jungtinė saugumo zona, arba Taikos miestelis, su „žydraisiais nameliais“, kurių sienos tapo Pietų ir Šiaurės atstovų bei Jungtinių Tautų pasiuntinių susitikimų liudininkėmis. Šiandien čia sieną akylai sergi abiejų Korėjų kareiviai.

Istorinė praeitis – pramogų šešėlyje

Aplankyti galima ir bent vieną iš trijų Šiaurės Korėjos iškastų tunelių (iš viso  rasti keturi), einančių po demilitarizuota zona. Reikalui esant per vieną valandą tokiu tuneliu į Pietų teritoriją iš Šiaurės buvo galima įvesti ištisą pėstininkų diviziją. Neabejingiems istorijai įspūdį padarys ir daugelis kitų objektų, kaip antai „Negrįžimo tiltas“ (angl. Bridge of No Return), kuriuo 1953 m. abi šalys naudojosi keisdamosi įkaitais.
Tiesa, dabar prie šių objektų užsieniečiai laukiami labiau nei patys korėjiečiai, kurių daugelis turi pasirūpinti specialiais leidimais, kad galėtų patekti į demilitarizuotą zoną. O užsieniečiams pakanka pasų ir išankstinės rezervacijos per kelionių agentūrą.
Matyt, jiems skirti suvenyrų kioskai. Ko gero, dėl jų 2 mln. lankytojų per metus pritraukiančiu pramogų kompleksu virto ir teritorijos padalijimo išskirtas šeimas paguosti turėjęs parkas. Kiekvienas čia pats atsako į klausimą, ar nuolatinis šurmulys tinka vietoje, kuri tokia reikšminga daugeliui likimų.

Seulas – miestas, turintis daugybę veidų

Pietų Korėjos sostinėje Seule istorija pasimiršta. Tai vienas didžiausių pasaulio miestų, kurio metro naudojasi daugiau nei 23 mln. žmonių. Tuščias ar bent pustuštis Seulo metro traukinys – labai retas ir fotografiją mėgstančiųjų kadro išties vertas vaizdas.
Ne lengviau tuščias pamatyti ir Seulo gatves, kuriose nuolat banguoja minios žmonių. Vieni skuba į darbus ar iš jų, daugybė gatvės prekeivių, išrikiavę savo prekystalius, kviečia paragauti tradicinio korėjietiško gatvės maisto, parduotuvių darbuotojai įvairiais būdais bando privilioti pirkėjų.
Gatvių architektūra taip pat primena, kokio dydžio miestas yra Seulas: pastatai stiebiasi aukščiau vieni už kitus, atkartodami kitų didžiųjų pasaulio megapolių architektūrą. Nuolatinės statybos į aukštį – įrodymas, kaip maža šiame mieste vietos ir kokia brangi čia žemė.
Apžvelgti miestą gan greitai bus galima iš 123 aukšto – šiuo metu viename Seulo rajonų statomas aukščiausias pastatas vadinamajame pirmajame pasaulyje, tarp Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (angl. OECD) narių. „Lotte World Premium Tower“ aukštis sieks 556 metrus, o baigtas jis bus 2015 m.
Tame pačiame Seulo rajone toji pati „Lotte“ kompanija turi daugiaaukščių biurų pastatų, pramogų parką, milžinišką prekybos centrą, o ir keletas gyvenamųjų daugiaaukščių namų blokų taip pat pastatyti šios korporacijos. Kur pasisuksi – vienas vardas.
Tačiau statybų bumas paprastų miesto gyventojų interesų neužgožia – Seulo vadovai ypač daug dėmesio skiria viešosioms erdvėms, jų plėtrai ir tobulinimui.

Miestas, skirtas gyventojams

Ypač daug pokyčių mieste įvyko per pastarąjį dešimtmetį. Kai tik buvo pastebėta, kad itin sparti miesto plėtra pradeda atsiliepti gyventojų sveikatai, suskubta kurti naujus parkus ir rekonstruoti senus, imta dar labiau puoselėti įspūdingus karališkųjų rūmų parkus.
Pastarųjų Seule – net penki ir visi vadinami bendru Penkerių Didžiųjų rūmų vardu. Visi rūmai buvo pastatyti Joseon, paskutiniosios ir ilgiausiai Korėją valdžiusios dinastijos, valdymo metais.
Prie jų galima priskirti ir dar vieną objektą, pastatytą tuo pačiu laikotarpiu. Tai Jongmyo šventykla, kurioje atliekamos memorialinės ceremonijos, skirtos šį pasaulį palikusiems karaliams ir karalienėms atminti. Viena tokių ceremonijų, pati didžiausia, atliekama gegužės pradžioje ir yra atvira plačiajai visuomenei be jokio užmokesčio už įėjimą, tad sutraukia didžiules minias. Nors šis renginys trunka ne vieną valandą, bet pavargti verta – tai neeilinė galimybė susipažinti su senovinėmis Korėjos tradicijomis ir papročiais. Kasmet šis renginys sudomina vis daugiau žmonių, o ceremonijos rengėjus ypač džiugina gausėjantis ceremoniją stebinčio šiaip jau nuo tradicijų vis labiau tolstančio jaunimo būrys.
Didžiuosiuose rūmuose daugybę žmonių sutraukia bei ne ką menkesnį įspūdį daro ir kasdien vykstančios sargybinių pasikeitimo ceremonijos. Ilgai atmintyje išlieka vaizdas, kaip Seulo miestą supančių kalnų fone stovinčių didingų išskirtinės architektūros rūmų vidiniuose kiemuose vyksta senoviniais drabužiais vilkinčių sargybinių eisena.
Bet net ir tai pražiopsojus nusivilti neverta – visi Seulo karališkieji rūmai vidiniuose kiemuose slepia ne vieną reto grožio parką su lotosų pilnais tvenkiniais, prie jų derančiais princų anksčiau lankytais poilsio ir arbatos gėrimo ceremonijoms skirtais nameliais bei rūmų fone iškylančiais kalnais. Čia atsiskleidžia visiškai kitoks – ramus ir įkvepiantis, senove ir tradicijomis dvelkiantis Seulo veidas

Lietuvą surado kalno viršūnėje

Pietų Korėjos gyventojai mėgsta gamtą ir menkiausiai progai pasitaikius stengiasi ištrūkti iš miesto. Kartais atrodo, kad savaitgaliais į kalnus išsiruošia visi. Tiesa, nepamiršdami pasiimti savo išmaniųjų telefonų. Na, ir iš tikrųjų – kam gi juos palikti namie, kai kalno viršūnėje yra puikiausias ryšys, tad įveikus kelią į viršūnę galima ant jos nusifotografuoti ir iškart tą nuotrauką išsiųsti draugams… arba naudojantis telefonu pasitikrinti, kur yra Lietuva.
Kartą užkopę į vieną viršūnę išsitraukėme Lietuvos vėliavą – norėjome su ja nusifotografuoti amą atimančiame uolų fone. Uolos viršūnėje buvęs prižiūrėtojas paklausė, iš kur atvykome ir kokios šalies vėliavą laikome. Išgirdęs atsakymą nesutriko: prisipažinęs, kad jam neteko girdėti tokios šalies, išsitraukė savąjį telefoną ir internetinėje enciklopedijoje pasitikrino, kurgi vis dėlto ta Lietuva.
Telefonai praverčia ir todėl, kad sveria gerokai mažiau nei skaitmeninės kameros, o nuotraukos tikrai geros kokybės. Įamžinti čia tikrai yra ką – Korėjos kalnų peizažai įspūdingi ir puikiai atperka visą nuovargį, kurį tenka patirti įveikiant statų kelią į viršų.

Dailininkus įkvepianti ramybė

Budistų šventyklos ar vienuolynai kalnuose – ne retenybė. Tačiau būtent jų vaizdai įkvėpė geriausius Rytų dailininkus! Išvydęs iš tirštos miglos į viršų kylančias stačias uolas su ant jų stūksančiomis šventyklėlėmis, supranti, kodėl kalnų viršūnės Pietų Korėjoje aplipusios žmonėmis, o kelyje link jų susidaro spūstys.
O ir Seulas, į jį žvelgiant nuo granitinio monolito viršūnės, užburia. Sostinė – it sustingusi, o daugybė daugiaaukščių pastatų iš ten atrodo lyg degtukų dėžutės, keliaaukščiai greitkeliai – it stori siūlai. Iš esmės chaotiškas, be galo įvairiapusiškas, korėjietišku palli palli (liet. greitai greitai) ritmu gyvenantis miestas sustingsta, nutyla ir vaizdą matančiajam užgniaužia kvapą. Tuomet supranti, kad ramybė yra visai šalia.

Faktai apie Korėją
Sostinė – Seulas.
Gyventojų skaičius – 50 mln.
Pietų Korėjoje yra vienas specialusis miestas, vienas specialusis savivaldos miestas, 6 metropoliniai miestai ir 9 provincijos.
Korėjos istorija siekia 5000 metų ir yra viena seniausių pasaulio civilizacijų pasaulyje.