Skubančiame pasaulyje populiarėja piligriminės kelionės, kurių metu galima ne tik pasimelsti gražiausiose šventyklose, bet ir pažinti save, išmokti spręsti problemas ar pasidalyti tikėjimo džiaugsmu.

Ne viename istoriniame Europos mieste, pavyzdžiui, Šventosios Romos imperijos laikus menančiame Špejeryje, galima pamatyti didesnę ar mažesnę piligrimo skulptūrą: asketiško veido žmogus, nuo saulės ir lietaus pasislėpęs po pračiabryle skrybėle, apsigobęs didžiuliu beformiu apsiaustu, tvirtai įsikibęs į lazdą, skirtą ir pavargus pasiremti, ir šunims atbaidyti, basas žengia miesto gatvės grindiniu. Toks piligrimo įvaizdis išliko iš krikščionybės aušros, kai IV a. Europos miestuose pasklidus gandams apie Šventojoje žemėje rastas Jėzaus kryžiaus relikvijas padaugėjo žmonių, bandančių kokiu nors būdu pasiekti Jeruzalę. Maždaug tada pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ir paminėti piligrimų žygiai. Juos 333–334 m. mini anoniminis autorius, žinomas tik kaip Piligrimas iš Bordo, savotiškame viduramžių kelionių vadove į Šventąją žemę “Itinerarium Burdigalense”, kuriame užfiksuoti kai kurie maršruto, vedančio Dunojaus slėniu, per Šiaurės Italiją, Konstantinopolį, Palestiną, į Jeruzalę aspektai.
Viduramžiais, net ir vėlesniais amžiais, į piligrimines keliones leisdavosi vos vienas kitas tikintysis, bet šiais laikais, kai dėl sparčiai besivystančių technologijų atstumai gerokai sutrumpėjo ir nereikia metus ar net daugiau pėdinti per žemyną, siaubiamą karo, maro epidemijų ar bado, religinis turizmas sparčiai populiarėja. Tačiau tai tik viena ir, ko gero, pati menkiausia tokių kelionių populiarumo priežastis. Daug svarbiau, kad žmonės, pavargę nuo kasdienybės rutinos, skubėjimo, tokiose kelionėse bando įsigilinti į save, apmąstyti gyvenimo tikslą ir pagilinti bei sustiprinti savo tikėjimą.
„Gyvenau pašėlusiu tempu – darbas, studijos, draugai, kol vieną kartą supratau, kad pavargau, nebeturiu laiko sau, nebežinau, ko noriu iš gyvenimo. Spjovusi į viską nusipirkau bilietą į Romą, bet ir ten erzino maišatis gatvėse, skubėjimas. Šmurkštelėjau į pirmą pasitaikiusią bažnyčią – joje buvo tylu ir ramu, tai, ko man ir reikėjo. Nuo tos dienos praėjo penkeri metai. Dabar aš kasmet leidžiuosi į piligriminę kelionę, meldžiuosi ir apmąstau visus svarbiausius praėjusių metų įvykius ir naujus išsikeltus tikslus“, – ruošdamasi savo penktajai piligriminei velykinei kelionei į Italiją pasakoja trisdešimtmetė Ugnė Rustė.
Ugnei antrina Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininkas dr. Darius Liutikas. Jis sako, kad prieš iškeliaujant į piligriminę kelionę pirmiausia labai svarbu pasiruošti ir atsakyti į sau klausimą, kodėl tau reikia šios kelionės ir ko iš jos tikiesi. „Tai ir yra piligrimystės esmė – nukreipta į save vidinė dvasinė kelionė. Leistis į tokią kelionę žmogų turėtų skatinti dvasinės vidinės intencijos, kurias jis norėtų įgyvendinti ar išpildyti“, – sako D.Liutikas ir priduria, kad piligriminės kelionės motyvai būna įvairūs: dvasinė paieška, dvasinis atsinaujinimas, atgaila, tikėjimo paieškos, padėka už patirtas malones, kokių nors malonių prašymas, noras išspręsti sveikatos bėdas. Ir tai, ko gero, pagrindinis dalykas, skiriantis piligrimą nuo paprasto turisto.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.