Vasario 11–12 d. Ukrainos, Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos lyderiams neva susitarus dėl ugnies nutraukimo Rusijos okupuotose Rytų Ukrainos dalyse, mažai kas tiki, kad tai tvarios taikos pradžia.

Nelabai žinant, kas toliau bus, gręžiamasi į praeitį – gal ten pavyks sužvejoti kokių nors įžvalgų.

Žiniasklaidoje pasirodė istoriko Algimanto Kasparavičiaus svarstymai apie tarpukario Lietuvos užsienio politiką ir pasirengimus karui. Pasak istoriko, mūsų šalis tais laikais ginklavosi daug atsakingiau nei dabar.

Tačiau Lietuva nebuvo ta valstybė, kuri norėjo ir galėjo pirmoji pradėti karą. Pavyzdžiui, kai naciai 1939 m. pasiūlė užpulti Lenkiją, žadėdami paramą iš oro, Lietuva atsisakė, taigi netapo ketvirtąja šalimi, tiesiogiai dalyvavusia agresijoje prieš Lenkiją – greta Vokietijos, vokiečių marionetės Slovakijos ir SSRS.

Vis dėlto tais laikais būta valstybių, kurios dar iki Čekoslovakijos dalybų Miunchene 1938-aisiais svarstė apie prevencinį karą su Hitleriu. Nuo pat 1933-ųjų sklinda gandai, aptariami ir akademiniuose leidiniuose, kad Juzefas Pilsudskis tais metais Prancūzijos premjerui Édouardui Daladier siūlęs užpulti Vokietiją. Prancūzija nesutikusi – tai aišku ir be rašytinių pėdsakų, kurių nepaliko šios paslaptingos derybos. 1934-ųjų sausio mėn. Lenkija ir Vokietija pasirašė nepuolimo sutartį – gal todėl, kad Prancūzija atsisakė kariauti su Vokietija, o gal gandai apie J.Pilsudskio pasiūlymus buvo lenkų priemonė paspausti Vokietiją dėl nepuolimo pakto.

Kitas galimo karo židinys Europoje suruseno 1938-aisiais – prasidėjus vadinamajai Sudetų krizei. Miuncheno sutartis, pagal kurią tų metų rugsėjį buvo padalyta Čekoslovakija, iki šiol peni masinę vaizduotę – Miunchenas tapo vos ne bendriniu vardažodžiu, reiškiančiu išdavystę, galingųjų susitarimą silpnųjų sąskaita, bergždžias pastangas apmaldyti agresorių.

Kadangi Sudetų klausimas po Antrojo pasaulinio karo buvo išspręstas paprastuoju būdu – „apvalant“ teritoriją nuo vokiečių, gyvenusių ten ilgiau nei, pavyzdžiui, totoriai Lietuvoje, dabar pamirštamas vadinamosios Versalio sistemos konfliktiškumas. Apie Versalio tvarką kažkas yra pasakęs, kad joje glūdėjo tuzinas karų.

Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusios šalys taikė nacijų apsisprendimo teisę daugeliui tautų, išskyrus vokiečius ir vengrus. Sutartys draudė buvusių Austrijos karūnos žemių vokiečiams susijungti į vieną valstybinį darinį, taip pat šiam dariniui jungtis prie Vokietijos. Austrijos vokiečiai buvo padalyti tarp kelių šalių. Trianono taikos sutartimi Vengrijai liko 28 proc. jos buvusios teritorijos ir 36 proc. gyventojų, o 31 proc. etninių vengrų atsidūrė už Vengrijos ribų. Nenuostabu, kad dabartinė Viktoro Orbano vyriausybė sutarties pasirašymo dieną, birželio 4-ąją, paskelbė Nacionalinės vienybės diena, kuri minima gana gedulingai.

Adolfas Hitleris rugsėjo 29 d. staiga išvyko į Miuncheną pasirašyti sutarties ir taip sumaišė kortas vokiečių generolo Hanso Osterio sąmokslininkams, kurie rengėsi jį suimti. H.Osteris ir jo bendrininkai gresiantį karą su Čekoslovakija laikė savižudišku, taigi siekė to paties, ko ir britai su prancūzais – taikos. Dabar vis pamirštama, kad karas Europoje 1938-aisiais būtų buvęs vien anksčiau prasidėjęs konfliktas, kurio tik ir laukė Stalinas, kad žygiuotų užgrobti Vakarų Europos. Galima ir kitaip klausti: kokiomis jėgomis Europa būtų pasipriešinusi sovietams, jeigu 1938-aisiais stipriausios jos kariuomenės būtų įsivėlusios į tarpusavio karą?

Ieškant analogijų su šiais laikais tenka svarstyti, ar NATO karas su branduoline Vladimiro Putino Rusija galėtų baigtis NATO pergale, kuri nebūtų baisesnė už taiką, kartu klausiant: ką konflikto atveju veiktų branduolinė Kinija?