Ši ištrauka – iš leidyklos “Tyto alba” naujausios knygos “99 %”, parašytos mokslininko ir verslininko V.A.Bumelio, puikiai tiktų ir į verslo, ir į visuomenės puslapius. Bet kultūrai pinigų tema irgi visada aktuali.

"Veido" archyvas

V.A.Bumelis: “Nesu originalus, man labai gražus Paryžius. Šis miestas turi ypatingą šviesią aurą, jis suteikia žmogui laisvumo”

Pirma taisyklė, kurią verta įsidėmėti – pinigų visada trūksta. Visiems jų trūko, trūksta ir trūks. Pinigų trūksta tiek jums, tiek man, tik santykinis daiktas, kiek jų trūksta. Paprasta ir šventa taisyklė. Nemačiau nė vieno, kuris pasakytų, kad turi pakankamai pinigų.

Kūrybingam žmogui pinigų visą laiką turi trūkti. Kūrybingas žmogus visada randa, kaip tuos pinigus paversti darbo įrankiais ir vėl kurti ką nors nauja. Galbūt jums trūksta dešimt tūkstančių arba šimto tūkstančių, o kai kuriems piliečiams trūksta milijono arba dešimt milijonų, nes tie piliečiai turi vieno ar dešimties milijonų vertės idėją. Jie nepirks dešimties namų ar penkiolikos mašinų, bet turi idėjų, kaip tuos pinigus paversti pinigų darymo mašina.

Visiškai pritariu, kad į pensiją reikia eiti tada, kai piniginės investicijos teikia pakankamai pinigų pragyventi. Galima į pensiją eiti ir trisdešimties metų. Viskas priklauso nuo žmogaus psichologijos, ar jis sugebės keliasdešimt metų neužsiimti aktyvia veikla. O veikti yra ką – galima kurti, mokytis, skaityti knygas, domėtis menu.

Kam reikalingi pinigai? Keista, kai žmonės sako, esą jiems nereikia pinigų. Jie, ko gero, nelabai kūrybingi. Kūrybingas žmogus niekada nesielgs šitaip: pasidėjo pinigus po pagalve, ant jų miega, rytą atsikelia, pasižiūri, ar pinigų ryšulėlis tebėra.

Galbūt, jei žmogus neturi didelių idėjų, jam nereikia ir didelių pinigų. Mažoms idėjoms pakanka mažų pinigų. Kiekvienas turbūt turi kokią nors idėją. Vienas turi idėją nusipirkti televizorių, bet jei pinigus investavai į televizorių, tai faktiškai juos išmetei, tokia investicija neduoda naudos.

Man reikia pinigų, kad galėčiau nedaryti daugybės darbų, kurių nemėgstu daryti. Jei ko nors nenoriu daryti, turiu nusipirkti paslaugą. Gyvenimas nėra toks ilgas, todėl noriu daryti tik tai, kas patinka, ko noriu. Nemėgstu plauti langų, todėl pasamdau žmogų, kuris už mane tai padaro. Nemėgstu pjauti žolės, todėl sumoku tam, kuris nupjauna. Yra daugybė dalykų, kurie man labai įdomūs. Todėl, kol kiti pjauna žolę, man daug įdomiau paskaityti mokslinį straipsnį ir sužinoti, kas darosi kokioje nors mokslo srityje. Arba galiu nuskristi su šeima aplankyti kurį miestą. Nesu originalus, man labai gražus Paryžius. Šis miestas turi ypatingą šviesią aurą, jis suteikia žmogui laisvumo. Suprantama, aplankyti Paryžių reikia pinigų. Perku daug knygų, stengiuosi kiek galima daugiau skaityti. Mano manymu, tam pinigai ir reikalingi. Jums galbūt trūksta šimto tūkstančių, o man trūksta dešimt milijonų. Pinigų visą laiką trūksta, todėl ir turėdamas milijoną nemeti šimtinės į balą.

Žydų tautos principas – daryti intelektualų darbą, nedaryti nemėgstamų darbų ir būti laisviems. Kalifornijoje amerikiečiai vynuogių neskina, jas skina meksikiečiai ir lietuviai vergai. Visi laksto, dirba lyg skruzdėlės. O vynuogyno savininkas atsisėdęs žiūri, kaip vynas rūgsta, kaip pinigai statinėje randasi. Kai kas sako: “Įmonių savininkai išnaudoja žmones”. Neišnaudoja, nes kiekvienas daro tiek, kiek leidžia jo protinės galimybės ir žinios.

Pinigai reikalingi idėjoms įgyvendinti. Iš pradžių nusipaišai žalią namą, nelabai didelį, dviejų aukštų, ir bandai ten apgyvendinti idėją. Galima ją palikti nupaišytą, ant sienos pakabintą, tada žalias namelis taip ir liks tuščias. Norint idėją įgyvendinti, reikia ieškoti pinigų. Jų niekas tiek neturi prisikrovęs į stalčiukus. Bankų finansavimo politika, skatinusi verslą, iki šiol buvo gana teisinga. Nors, pavyzdžiui, bankai Lietuvoje labai skeptiškai žiūri į biotechnologijos idėjas. Teko šnekėtis su įvairių Lietuvos bankų atstovais. Jie sunkiai supranta, kai kalbi apie investicijas į biotechnologijų sritį. Ypač tais laikais, kai pinigus dalijo, galima sakyti, maišais, sunkiai suprasdavo, kaip galima investuoti į tai, kas atsipirks po 15 metų ar 18 metų. O tiesa tokia – kai jau pradės atsipirkti, tai kraus vis didesnes sumas.

Namų statyba ir pirkimas bei pardavimas manęs nežavi. Tai keistas verslas. Vakar investavai, šiandien pasiėmei atgal, susidėjai į kišenę. Manęs netraukia trumpalaikis verslas. Verslas perkant ir parduodant butus man priminė buvusį populiarų turistų verslą, kai šie kur nors ką nors nupirkdavo ir paskui parduodavo. Visa tai greitai baigėsi.

Pinigai taip pat reikalingi laikui nusipirkti. Už pinigus perku laiko, ir bet kuris žmogus už pinigus perka laiko. Kuo daugiau turi pinigų, tuo daugiau laiko gali nusipirkti. Vieni važiuoja į Palangą autobusu ir jame praleidžia penkias valandas, bet galima nuskristi lėktuvu, sumokėti brangiau, bet tą patį atstumą įveikti per valandą. Vadinasi, nusipirkai keturias valandas laiko. Esu samdomas darbuotojas, man moka labai gerą algą. Labai greitai suskaičiuoju, kiek praleidau betikslio laiko, jeigu kur nors dvi valandas sėdėjau ir šnekėjau apie bites ir medų. Pinigai ir laikas yra kertiniai akmenys.

Ar pinigai neša laimę? Mano supratimu, pinigai didelės laimės neneša. Laimės sąvoka labai specifinė. Pinigai žmogui suteikia daugiau laisvės, bet reikia gabumų su jais susitvarkyti.

Taupydamas milijonieriumi netapsi, pinigus reikia uždirbti. Dirbdamas samdomu darbuotoju, niekada pinigų neturėsi, tai natūralu, reikia su tuo susitaikyti. Nuėjai pas ką nors dirbti, vadinasi, milijonieriumi niekada netapsi. Filosofija labai paprasta – milijonieriumi gali tapti tik pats turėdamas verslą. Esu įsitikinęs – daugiau pinigų galima uždirbti tik iš verslo, iš prekės, kurią gamini, parduodi ir taip judi į priekį. Kita galimybė tapti turtingam – tai finansinės investicijos, joms reikia proto, įžvalgos. Intelektuali veikla taip pat leidžia uždirbti pinigų ir būti turtingam. Prisiminkime didįjį Mstislavą Rostropovičių – kokie būdavo jo honorarai. Ar tai ne verslas? Didžiulis verslas, susijęs su žmogaus talentu, dvasine veikla.

Niekada nebuvau tas, kuris tik baigęs vieną darbą imasi kito. Aritmetika labai paprasta: jeigu vienu metu pradėsite daryti 15 arba 20 darbų (nusibraižykite 15 linijų), padarysite 15 arba 20 kartų daugiau darbų, negu išdėstę juos į vieną liniją ir dirbdami paeiliui: vieną baigiau, kitą pradėjau. Pinigų taip pat uždirbsite 15 arba 20 kartų daugiau. Vienu metu stengiuosi prižiūrėti bent dvylika projektų. Tik vienu metu lygiagrečiai darant daug ir įvairių darbų, galima sėkmė.Paklausite, o kaip tuos keliolika darbų suspėti atlikti? Turime grįžti prie laiko planavimo, pinigų tvarkymo ir valdymo.
Pinigus reikia sugebėti valdyti. Jei pinigų nesugebėsi valdyti, labai greitai prarasi. Dažnai būna, kad žmogus greitai praturtėja, bet greitai ir sužlunga. Prisiminkime loterijas. Išlošę loterijose žmonės akimirksniu tampa turtingi. Kai laimėjusiųjų klausia, ką su pinigais darysią, šie dažniausiai atsako: “Pirksiu mašiną sūnui, pirksiu butą Petrui, pirksiu namą dar kažkam”. Nuosavas namas – ne investicija, namas – tai išlaidavimas ir daugiau nieko. Matyti, kad tokie žmonės nemoka valdyti pinigų. Nemokant to daryti, jie greitai išslysta. Su pinigais yra dvi problemos: kai pinigų neturi ir kai pinigų turi. Abiem atvejais tai problema. Nei laimėtų, nei uždirbtų pinigų niekada negalima sudėti į vieną krepšį.

Jeigu pinigai neatpažįstamai pakeičia žmogų, labai blogai. Man atrodo, šiuo atveju daug kas priklauso nuo šeimos,kurioje jis augo, nuo auklėjimo. Žinantieji paprastą taisyklę, kad pinigai ant obels neauga, praturtėję kažin ar labai pasikeis, nes žino – be darbo pinigų nebus. Dažniau pasikeičia tie, kuriems pinigai nukrinta lyg iš dangaus – išlošusiems loterijoje arba tiems, kurie turėdami dešimt tūkstančių paspekuliavo kokioje akcijų rinkoje ir staiga uždirbo šimtą tūkstančių. Kyla pavojus, kad toks laimingasis ims svarstyti, į kokius restoranus eiti, su kokiomis panomis juose pasėdėti. Kai atsiranda pinigų, tuoj atsiranda ir naujų draugų. Sunkiai uždirbantieji pinigus žino jų vertę, nesišvaisto ir jokių staigaus praturtėjimo egzaminų jiems laikyti nereikia.

Žmonės turi tas pačias galimybes, tik arba jas randa, arba neranda. Nuo ko tai priklauso? Tam reikia 99 procentų darbo ir 1 procento gabumų. Gabumai paveldimi, perduodami genetiškai. Taisyklė paprasta – jeigu daug ir nuoširdžiai dirbsi, tikslą pasieksi…

Apie autorių

"Veido" archyvas

Talentingas mokslininkas, Lietuvoje plėtojantis aukštųjų technologijų verslą, profesorius Vladas Algirdas Bumelis mėgsta tvirtinti, kad prie visų žmogaus laimėjimų sėkmė prisideda tik vienu procentu, o 99 proc. – atkaklaus darbo nuopelnas. Todėl knyga taip ir pavadinta “99 %”. Joje autorius dėsto savo požiūrį į mokslo ir ekonomikos perspektyvą, svarsto pasaulį ir mūsų šalį ištikusios krizės priežastis, ieško būdų, kaip ją įveikti. Ateityje profesorius Lietuvą mato kaip aukštųjų technologijų valstybę ir ragina lietuvius įrodyti patriotizmą uoliu darbu tėvynėje. Pagrindiniu kiekvieno žmogaus ir visuomenės kapitalu mokslininkas bei verslininkas laiko kilnojamąjį turtą – žinias.