Ateities kartos mūsų amžių prisimins kaip neracionalios masinės manijos laikotarpį, – mano ekonomistas Rolandas Baaderis. Tai pagrindžiančius argumentus jis pateikia knygoje “Pinigų socializmas”. O mes siūlome ištrauką iš šios analizės.

Ant socialistinių pamatų pastatytos ekonomikos ir visuomenės grius

Mano mažame miestelyje per Užgavėnes įprasta kiemuose statyti dideles raganų iškamšas. Šios šiurpios lėlės praeiviui turėtų priminti Europoje daugiau nei tris šimtmečius, ypač nuo XV iki XVII amžiaus, siautusias raganų medžiokles, kurių metu tūkstančiai žmonių buvo žiauriai nukankinti ir nužudyti. Kaip kad mums dabar sunku patikėti, jog žmoniją galėjo apimti tokia masinė isterija ir neracionali manija, taip ir ateities kartos, jei žmonija sugebės kokiu nors būdu nesusinaikinti, mūsų amžių irgi prisimins kaip neracionalios masinės manijos laikotarpį. Mokslininkai ir visi išsilavinę žmonės klaus savęs, kaipgi mūsų protėviai, norėdami sukurti laisvą rinką, kitaip tariant, ekonominės, asmeninės ir politinės laisvės sistemą, aiškiai priešingą socialistinėms sistemoms, vis tiek sugebėjo didelius socioekonominius sektorius – švietimą, sveikatos apsaugą ir pensijų sistemą – plėtoti kaip kolektyvistinius aparatus. Ir kur tų laikų žmonės pasigavo nesuvokiamą, savižudišką idėją statyti savo tariamai laisvą rinką ant dviejų socialistinių pamatų – valstybinio dekretinių pinigų monopolio ir valstybės centralizuotai valdomos palūkanų sistemos? Jie turėjo suvokti, kad anksčiau ar vėliau kiekviena ant socialistinių pamatų pastatyta visuomenė ir ekonomika sužlugs. Kodėl tokią sistemą palaikė net ir vokiečiai, patyrę, kokių siaubingų pasekmių jų šaliai ir visam pasauliui jau atnešė tokios sistemos griūtis, ir žinoję, kaip gerai veikė anksčiau galioję auksu padengti pinigai? Kaip jie ir iš esmės visos pasaulio tautos galėjo patikėti tokiu prietaru ir leidosi įtikinami politinio elito, kad tautos turtą galima padidinti ir augimą paspartinti spausdinant pinigus ar tiesiog kuriant juos parašais, kad galime „praturtėti daugiau vartodami“ ar „praturtėti daugiau skolindamiesi“? Tai labai reikšmingi neišspręsti klausimai. Viliuosi, kad ši knyga pateiks keletą svarbių atsakymų.

Dabartinė pasaulinė finansų krizė
2. Kas kaltas?
Krizei įsibėgėjant ilgėjo dėl jos kaltinamų asmenų ir institucijų sąrašas. Pasitaikė ir labai keistų pareiškimų, pavyzdžiui, ekonomikos Nobelio premijos laureatas, ekonomistas Paulas Krugmanas visai rimtai „New York Times“ rašė, kad dėl pasaulinių finansų problemų kalti pigias prekes eksportuojantys kinai – kitaip tariant, šie labai produktyvūs ir taupūs darbininkai, kurie pasitikėdami nusipirko iš JAV iždo trilijonus popierinių pinigų šiukšlių, už kuriuos tikėjosi vėliau įsigyti tikro turto. (Tačiau Kinijos valdžia tikrai taiko ganėtinai kvailą nesocialistinės ekonominės politikos modelį – merkantilizmą, o toks supaprastintas ekonomikos variantas nuo XVII a. vis persekioja ir Vakarų politikus.)
Vienas aktyviausių kaltųjų paieškose buvo amerikietis Nobelio premijos laureatas, ekonomikos žvaigždė Josephas Stiglitzas. Jo straipsnis „The Anatomy of a Murder: Who killed America’s Economy?“ gerai atspindi dabar jau platų panašių aiškinimų spektrą Vakarų pasaulio žiniasklaidoje. Į kaltųjų dėl krizės sąrašą J.Stiglitzas įtraukia ir buvusį JAV iždo departamento sekretorių bei bankų patarėją Robertą Rubiną ir buvusį FED pirmininką Alaną Greenspaną. Jo teigimu, šie žmonės JAV skleidė reguliavimų mažinimo ideologiją. Dar blogiau, A.Greenspanas ragino namų savininkus imti labai rizikingas būsto paskolas bei rėmė mokesčių lengvatas turtingiesiems. Pasak J.Stiglitzo, taip pat kaltas ir buvęs prezidentas George’as W.Bushas, nes jo karas Irake kainavo labai brangiai, ir dėl to reikėjo visą laiką laikyti žemas palūkanų normas. Priekaištų sulaukė ir JAV akcijų rinkos sargas SEC bei kitos reguliavimo ir priežiūros agentūros, nes nesuprato, kokia yra naujausių finansinių produktų rizika ir per daug pasitikėjo rinkos savireguliacijos jėgomis.
J.Stiglitzas į kaltųjų sąrašus įtraukia ir kovos su karteliais įstaigas, nes jos leido bankams išaugti per dideliems („per dideli, kad žlugtų“). Pagrindiniais krizės kaltininkais J.Stiglitzas įvardija bankus bei finansų sektorių ir investuotojus kaip visumą. Bankai esą ne tik neapskaičiavo rizikos, bet ir ją sukėlė. Esminį vaidmenį suvaidino ir būsto paskolų teikėjai, nes visiškai pamiršo atsargumą ir be skrupulų siekė didinti paskolų apimtis. J.Stiglitzas priduria, kad kalta ir JAV politinė sistema, ypač dėl priklausomybės nuo paramos rinkimų kampanijai. Tai leido Volstritui įgyti didžiulę įtaką politikoje. Tarp nusidėjėlių įtraukiami ir jo kolegos ekonomistai. Remdamiesi nerealiais modeliais, jie parėmė argumentus už reguliavimų mažinimą bei neadekvačią valstybinę priežiūrą ir taip prisidėjo prie priežiūros agentūrų klaidų.
Atrodo keista, kad ponas Ekonomikos Žvaigždė (bei dauguma jo kolegų), taip vardydamas kaltuosius, priima prielaidą, jog visi ekonomikos procesų dalyviai (visiškai visi! Ir dar visi vienu metu!) staiga tapo neatsakingi, godūs, neatsargūs, beatodairiški, besaikiai, korumpuoti ir isteriški. Tik dėl ideologinio aklumo galima pamanyti, kad nėra jokios gilesnės priežasties ar esminio kaltininko pačioje sistemoje. Būdamas visiškai aklas, J.Stiglitzas niekur nepamini tikrojo šaltinio, dėl kurio kilo šis sąmyšis, iškreipęs visų dalyvių supratimą, sugadinęs visas institucijas ir jų valdytojus bei paskatinęs politines klases beprotiškai išauginti beprecedentę pasaulio skolą. Tokie gilesni šaltiniai yra dekretinių pinigų, centrinio banko ir dalinių rezervų bankininkystės sistemos, užtvindžiusios ir baigiančios paskandinti visą pasaulį nuodinguose suklastotuose piniguose.
Kad pagrindiniai veikėjai – investuotojai, finansų tarpininkai, bankai, fondai ir korporacijų vadybininkai – šiame pinigų, likvidumo ir kredito cunamyje ima nebejausti žemės po kojomis, siautėti ir pamiršta visus principus, yra ne tik suprantama, bet, turint galvoje žmonių silpnybes ir norus, netgi neišvengiama. Tačiau šiame beprotiškame žaidime dalyvauja ne tik sugadinti ir suklaidinti žmonės, bet ir politikos bei didžiųjų finansų galingieji, visiškai sąmoningai įsukę popierinių pinigų ruletę savo tikslams.
Rinkos ekonomikos pamatai buvo pakeisti dviem socialistiniais puvėsiais: valstybiniu niekuo nepadengtų popierinių pinigų monopoliu ir valstybės centriniu planavimu manipuliuojama palūkanų norma – dėl jų sugrius visa kapitalizmo struktūra. Tol, kol valdžia kontroliuoja pinigus ir kol jie įtvirtinami jėga bei be konkurencijos, tol niekur pasaulyje nebus tikro kapitalizmo. Jei kapitalistinėje ekonomikoje ir visuomenėje galioja socialistiniai pinigai ir socialistinės palūkanų normos, ji amžinai liks narkomanė, kuriai reikia vis didesnės narkotikų dozės vien tam, kad pasijustų neblogai, tačiau ji galiausiai po vienos tokios dozės vis tiek mirs. Ilgainiui socialistinis „prievartinių valdiškų popierinių pinigų“ narkotikas susargdins ir pražudys net ir pačias sveikiausias verslo įstaigas.
Be to, siautėja tam tikra kapitalizmo AIDS atmaina – politinis ir ekonominis keinsizmo virusas. Nuo aukso standarto atsisakymo bei politinį ir ekonominį mąstymą iškraipiusio keinsizmo paplitimo pramoninėse Vakarų šalyse veikė ne kapitalizmas, o ekonomika, sudaryta iš pusiau kapitalistinio kūno (valdžios užspausto kapitalizmo) su socialistine kraujotakos sistema (niekuo nepadengtais popieriniais pinigais) ir socialistiniais signalais (palūkanų normomis, valdomomis visai kaip planuojamoje ekonomikoje). Ši rimta liga sunkėja, nors ir joje kartais patiriamas euforijos priepuolis. Šią sistemą atitinkantis ekonomikos mokslas tapo tam tikra vudu magijos rūšimi, kuria užsiima gėdingai tamsūs šarlatanai.
Nors monetarinis socializmas bei pagrindiniai jo komponentai – dekretiniai pinigai ir iš centro nustatomos palūkanų normos (tai vykdo valdžia ir jos centrinis bankas) – yra pirminis visų čia aprašytų problemų šaltinis, būtų klaidinga už praeityje vykusias finansų ir ekonomikos katastrofas bei dabartinę pasaulinę depresiją tiesiog kaltinti „popierinius pinigus“ ar „centrinį banką“. Abstraktus tam tikras pagrindas arba tam tikra sistemos veikimo tendencija gali būti ko nors priežastis, tačiau negali būti „kalti“ moraline ar teisine prasme. Tačiau didelė kaltės dalis tenka dekretinių pinigų ir centrinės bankininkystės sistemas įvedusioms ir pastarąjį šimtą metų joms dirigavusioms grupėms ir interesų karteliams. Tiems sluoksniams tai yra tobula priemonė be galo išnaudoti sunkiai dirbančius ir ambicingus žmones (ypač vidurinę klasę), stebėtinu mastu imti paslėptus mokesčius, kyšiais įgyti galios, pavergti žmones ir, ne mažiau svarbu, finansuoti karus bei imperines ambicijas.
Taip pat kalti yra ir ekonomistai, kurie turėtų geriau suprasti, kas vyksta. Dažnai ir supranta, tačiau vis tiek nesmerkia šios kenksmingos sistemos, o netgi ją giria ir aukština kaip vienintelę galimą…

Rolandas Baaderis

Box
Apie knygą ir autorių

Rolandas Baaderis gimė 1940 m. Įgijo ekonomikos mokslų magistro laipsnį, studijavo pas garsųjį austrų ekonomikos mokyklos ekonomistą, Nobelio premijos laureatą Friedrichą A.von Hayeką. Daugiau nei 20 metų buvęs verslininku, R.Baaderis nutarė atsidėti privatiems tyrimams ir rašymui. Jis parašė 15 knygų, daugiau nei 30 esė kitose knygose ir šimtus straipsnių laikraščiams bei žurnalams. Jis buvo draugijų „Mont Pelerin“ ir „Property and Freedom“ narys. Buvo laikomas vienu geriausių libertarų mąstytojų vokiškai kalbančiuose kraštuose. R.Baaderis mirė 2012 m. sausio 8 d.
Knygoje „Pinigų socializmas“ išsamiai aptariamos 2008 m. prasidėjusios pasaulinės ekonominės depresijos priežastys. Autorius pateikia ir pagrindžia požiūrį, kad depresiją sukėlė centrinės bankininkystės ir dekretinių pinigų sistemų paplitimas visame pasaulyje. Kritikuoja paplitusias kovos su depresija priemones kaip ne tik neveiksmingas, bet ir bloginančias situaciją, ir pateikia patikimesnės pinigų sistemos viziją.