R. Dačkaus nuotr.

Taip, kaip gyveno iki šiol, prancūzai gyventi nebegalės. Ne tik dėl to, kad valdžios atstovai be atvangos kartoja karo su terorizmu terminą ir ragina būti budriais.

Aušra Matulevičiūtė

Specialiai „Veidui“ iš Paryžiaus

Šis pirmadienis kitoks, nes kol kas prancūzai tik tyla gali išreikšti visus juos apėmusius jausmus: skausmą, pyktį, nerimą, bejėgiškumą ir, svarbiausia – drąsą. Burtis lapkričio 13-osios dramos vietose vis dar draudžiama, tačiau žmonės plūsta į Respublikos aikštę, simboliškiausią vietą šiomis dienomis visame Paryžiuje. Gėlių ir žvakių laukai plyti ir prie Bataclano koncertų salės, ir tose gatvėse, kur buvo šaudyta į praeivius bei sėdinčius kavinėse. Atėjusieji palieka tai, kas kiekvienam tokią akimirką atrodo simboliška – laiškus, poemas, knygas, lozungus. Žodžiai paprasti, gilūs, bebaimiai ( „Velnias pavydi Paryžiui“)… Į gedulo vietas atvykstama bet kuriuo paros metu, iš viso pasaulio. Su atžalomis atėję tėvai kaip išmanydami joms aiškina, ką jaučia patys, ką šiuo dramatišku momentu išgyvena jų šalis. Juk vaikai turės joje augti ir kurti ateitį! Būta ir panikos momentų, nes neišvengiamai sklando gandai apie gresiančias naujas atakas. Didžiausiu tokių gandų generatoriumi vadinami socialiniai tinklai.

Šiandien buvo pirmoji darbo diena po kraupių įvykių penktadienio vakarą. Nuo 6 val. ryto Paryžiaus ir jo priemiesčių greitkeliuose bei gatvėse driekėsi automobilių spūstys. Kaip ir spėta, žmonės pabūgo važiuoti viešuoju transportu.

Daugelyje darboviečių administracija rinkosi kur kas anksčiau, kad apsitartų dėl neįprasto šios dienos plano. Spręsta, kaip sutikti darbuotojus, ar kviestis psichologus, kaip pasiruošti vidudienio tylos minutei… Visoje Prancūzijoje šiandien buvo vilkimi juodi  gedulo drabužiai.

Į alinantį darbą kibusi ir šalies valdžia. Saugumas šimtamyliais batais lekia iš Paryžiaus į Briuselį, beveik visais atvejais per Siriją, aiškindamiesi, kas organizavo penktadienio išpuolius, kas jiems skyrė lėšų, iš kur buvo gauti ginklai, kur pagaminti sprogmenys.

Sekmadienį prancūzai darsyk buvo šokiruoti: žiniasklaida parodė teroro vykdytojų veidus. Dar baisiau: paaiškėjo, kad vienas iš žudikų S. Abdeslamas teisėsaugininkams tiesiog iš panosės pabėgęs į Belgiją… Nustatytas išpuolių iniciatorius, belgijos pilietis A. Abaaoud’as, per pora metų Sirijoje tapęs vienu iš aktyviausių ir žiauriausių teroristinės „Islamo valstybės“ (kitaip – teroristinės grupuotės „Daesh“) narių. Iki šiol identifikuoti penki iš septynių penktadienį siautėjusių teroristų. Trys esantys Prancūzijos piliečiai. Tai išgirdę prancūzai baisiausiai piktinasi. Pasak jų, šie asmenys gal ir turi šalies pilietybę, tačiau savo veiksmais įrodė vien neapykantą Prancūzijai! Atsakingieji už šalies saugumą skubinasi pasitaisyti: jau 6-iems asmenims bus atimta Prancūzijos pilietybė, 34 bus ekspatrijuoti. Terorizmo specialistas A. Rodieras pranešė, jog ką tik atliktos 168 kratos įtariamųjų ryšiais su terorizmu namuose, 23 asmenys uždaryti apklausai, konfiskuotas 31 ginklas. Ir visa tai per vieną naktį!

Prancūzams kyla klausimas: kodėl anksčiau nebuvo dirbama tokiu pajėgumu? Pasak teisėsaugininkų, problema ta, kad per pora pastarųjų metų atsirado labai daug stebimų asmenų. Trūksta lėšų. Net skyrus didesnį finansavimą, reikėtų maždaug 2-3 metų, kad būtų dirbama produktyviau. Vis dėlto, nuo liepos mėnesio sustabdyti 5 teroristiniai pasikėsinimai. Dabar dirbti efektyviau neva leidžia šalyje paskelbta ypatingoji padėtis, truksianti 12 dienų. (Jei prireiktų, ją pratęsti būtų galima tik nubalsavus naują įstatymą.) Ypatingosios padėties metu gali būti įvesta komendanto valanda, iš šalies išsiųsti nepageidaujami asmenys, uždrausta lankytis viešosiose vietose, konfiskuojami ginklai, kontroliuojama žiniasklaida. Visa tai padeda sėkmingiau valdyti kritines situacijas ir pagerina prieinamumą prie tiesioginių šaltinių, susijusių su teroristine veikla.

Paprastai, savo laisves itin saugantiems ir ginantiems prancūzams šįkart beveik nėra pasirinkimo. Jei nori būti apsaugoti, jie privalės kurį laiką taikytis prie ypatingosios padėties rėžimo. Mat naujų teroro aktų grėsmė čia pat ir bet kur. Ministras pirmininkas M. Valls‘as perspėjo, kad teks dar ilgai gyventi karo atmosferoje.

Karo žingsnius teroristų užimtose vietovėse šiandien seka visi šalies gyventojai. Vakar Prancūzijos armija per antskrydžius numetė 20 bombų Raqqa‘oje („Islamo valstybės“ sostinėje) ir sunaikino ginklų sandėlį bei teroristų mokymų bazę. Prancūzija jau 14 mėnesių vykdo karinę intervenciją Sirijoje ir Irake, tačiau toks intensyvumas yra išskirtinis.

Dalis karo veiksmų specialistų įsitikinę, jog būtini ne tik bombardavimai iš oro, bet ir armija karo teritorijoje. Kiti perspėja, jog teroristus pulti jų žemėje, būtų labai pavojinga. Ir dėl kaimyninių musulmoniškų kraštų, ir todėl, kad nėra tiksliai žinoma, koks „Islamo valstybės“ armijos dydis. Oficialiais CIA duomenimis, pastarąją turėtų sudaryti apie 30 000 karių. Tačiau prieš metus sklidęs gandas apie septynis kartus didesnę armiją… Pasak karo strategų, koks skaičius bebūtų, kariai – teroristai labai smarkiai skiriasi nuo tokių, kokie yra prancūzai ar amerikiečiai. Teroristai turi vienintelį tikslą – žudyti! Samprotaujama, kad net likvidavus „Islamo valstybės“ armiją, karas dar nebūtų laimėtas, kadangi teroristinė grupuotė Daesh – pati organizuočiausia ir greičiausiai atsinaujinanti iš visų pasaulyje egzistuojančių… Politologai, labiau linkę pafilosofuoti, sako, kad Daesh – tėra tik nusikaltėliai ir kad nereikia jiems suteikti per daug garbės tai, kas šiandien vyksta, vadinant karu.

Nuo kruvinojo penktadienio kalbama, jog prieš terorizmą turi mobilizuotis visa Prancūzijos visuomenė. Kaip? Būti budri, nepanikuoti, neužsisklęsti… Būti supratinga, nes saugumas kainuos papildomus pinigus kiekvienam šalies gyventojui.

Išsigandusi, tačiau įsipareigojimų šįkart nevengianti liaudis, diskutuoja, ar nebūtų naudinga atkurti privalomą, bent 6 mėnesius truksiančią, karinę tarnybą? Šiandienos jaunimui būtų galimybė ne tik išmokti apginti savo šalį, bet ir iš dalies įprasminti savo egzistenciją.

Visai suprantama, jei sukrėtimui bei gedulingoms nuotaikoms atslūgus, prancūzų visuomenėje prasimuš ir kitokie jausmai. Juolab, kad prieš akis laukia įtemptos dienos, savaitės. Kai gyvenama „kare“, ne tik žmogiškąsias vertybes ginančiai armijai reikia strategijos…