Prieš 475 metus gimė išskirtinė asmenybė – Merkelis Giedraitis, LDK didikas, kunigaikštis, žymus Bažnyčios ir valstybės veikėjas, vienas pirmųjų tautinės kultūros būrėjų.

Kaip pastebėjo garsus mūsų istorikas Zenonas Ivinskis, lietuvių tauta du kartus buvo atsidūrusi kryžkelėje tolesnės savo kultūros raidos ir religijos požiūriu, ir abiem atvejais tada likimas iškėlė po įžymų, tvirtos dvasios, toliaregišką veikėją, ir jie savo darbais, vadovo talentais labai stipriai prisidėjo prie palankios įvykių eigos. XIX a. antroje pusėje, kai Lietuvai grėsė rusinimo ir stačiatikinimo pavojus, tai buvo Motiejus Valančius, unikali asmenybė: dvasininkas, rašytojas, kovos prieš carizmo priespaudą lyderis, jo nuopelnai mūsų tautai plačiai aprašyti ir išgarsinti. Tačiau apie antrąjį Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį, kuris gyveno ir darbavosi XVI a. pabaigoje, žinoma kur kas mažiau. Pamėginkime užtaisyti šią spragą.

Gyvenimo kelias
M.Giedraitis buvo kilęs iš garsios ir plačios didikų giminės, turėjusios keletą atšakų ir Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei bei Abiejų Tautų Respublikai davusios kelias dešimtis garsių valstybės vyrų ir aukštų Bažnyčios hierarchų bei dvasininkų. Jo tėvas Matas buvo gerai žinomas valstybės veikėjas, diplomatas, dalyvavęs LDK pasiuntinybėje į Maskvą 1551 m. pas carą Ivaną IV, įkūręs Videniškių miestelį, turėjęs daugybę žemės valdų Giedraičiuose, Nemenčinėje ir kitur.
Į istoriją, be jo ir jo sūnaus Merkelio, pateko dar trys iš šešių jo sūnų: tai Kasparas, valstybininkas, kartu su Merkeliu 1579 m. pasirašęs Liublino unijos aktą, Martynas, žymus LDK karvedys, senatorius, ir Mykolas, vienuolis, pasižymėjęs savo pamaldumu, 1544 m. paskelbtas palaimintuoju.
Istorikai nustatė, kad Merkelis 1550–1564 m. studijavo bent keturiuose Vokietijos universitetuose – Karaliaučiuje, Vitenberge, Tiubingene ir Leipcige, taigi buvo vienas labiausiai išsilavinusių to meto žmonių. Todėl vos 1571 m. įšventintas kunigu, jau 1572 m. tapo Vilniaus vyskupijos vadovybės – kapitulos nariu, o 1576 m. – Žemaičių vyskupu.
Tuo metu tai buvo labai svarbus postas ne tik Bažnyčios, bet ir valstybės požiūriu. Žemaičių vyskupas kartu būdavo Seimo ir Respublikos Senato narys, jam tekdavo dalyvauti sprendžiant pačius svarbiausius valstybės reikalus. Šias pareigas ėjo vienas Radvilų giminės atstovas, du Pacų, du Tiškevičių, du Sapiegų ir net keturi – Giedraičių. Todėl dėl šių pareigų tarp atskirų didikų ar bajorų grupuočių paprastai vykdavo atkakli kova.
Taip buvo ir prieš M.Giedraitį paskiriant vyskupu: Merkeliui teko varžytis su Geranainių (dabar Baltarusijoje) klebonu lenku Jokūbu Voroneckiu. Vis dėlto M.Giedraičio pozicijos pasirodė stipresnės, jį palaikė pats karalius Henrikas Valua, kunigaikščiai Radvilos, Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, jėzuitai. Pats svarbiausias jų argumentas buvo geras vietos gyventojų kalbos mokėjimas. 1575 m. vasarą Žemaičių vyskupijos kapitula rašė popiežiui, kad M.Giedraitis “sklandžiai mokėdamas kalbėti gimtąja žemaičių kalba nuoširdžiau ir našiau galės darbuotis čiabuvių gyventojų tarpe… Jis gi, tartum Dievo Apvaizdos įkvėptas, toks naudingas šiai vyskupijai, bet jis taip nepatinka tiems, kurie nemoka žemaičių kalbos.” Matyt, su tuo sutiko ir popiežius Grigalius XIII.
Svarbu tai, kad tapęs aukštu valstybės pareigūnu M.Giedraitis kiekviena proga atkakliai gynė LDK teises, jos valstybingumą. Pasižymėjo aktyvumu 1588 m. karaliaus rinkimuose, buvo valstybės atstovas 1586 m. derybose su Maskva dėl caro Ivano kvietimo į Abiejų Tautų Respublikos sostą, 1601 m. sėkmingai išsprendė užsisenėjusį, aštrų dviejų garsių didikų giminių – Radvilų ir Chodkevičių ginčą, kuris grėsė peraugti į vietinės reikšmės karą. Vyskupu Merkelis išbuvo gana ilgai, iki pat mirties 1609 m. Palaidotas jis Varnių katedroje.

Antrasis žemaičių krikštytojas
Ypač išskiriami dideli M.Giedraičio nuopelnai Katalikų bažnyčiai Lietuvoje. Ne veltui dėl jų, taip pat dėl pamaldumo ir asketiško gyvenimo būdo JAV lietuviai 1900 m. įteikė popiežiui Leonui III raštą, prašydami paskelbti jį šventuoju. Naująjį vyskupą energingai ir kūrybiškai veikti vertė objektyvios istorinės aplinkybės, ir tam jis buvo gerai pasirengęs, sugebėjo teisingai įvertinti sunkią katalikybės padėtį Žemaitijoje – dėl savo pirmtakų aplaidumo ir dėl prasidėjusio reformacijos plitimo mūsų krašte.
Priminsime, kad Jogaila ir Vytautas Žemaitiją apkrikštijo 1413 m., tai yra 26 metais vėliau nei Aukštaitiją. Istorikai po to daugiau nei šimtmetį Žemaitijoje trukusį laikotarpį vadina silpno krikščionėjimo amžiumi, nes, Vytautui čia pastačius pirmąsias penkias bažnyčias, vėliau jų statyba ir parapijų kūrimas vyko vangiai. 1564 m. visoje Žemaičių vyskupijoje, kuri apėmė ir Užnemunę, tebuvo 37 bažnyčios, todėl į jas parapijiečiams vargingais miškų keliais būtų tekę keliauti po 50–70 km.
Žemaičių vyskupijoje nebuvo nė vieno vienuolyno. Svarbiausia – beveik visi kunigai buvo lenkai, vietos žmonių kalbos jie nesimokė, o ir tebuvo jų vos keliolika. Jie gyveno sau, rūpindamiesi materialinėmis gėrybėmis, žemaičiai – sau, tebesilaikydami pagoniškų papročių.
M.Giedraitis ėmėsi energingai taisyti padėtį. Pradėjo nuo kunigų, galinčių skelbti Dievo žodį žmonėms suprantama kalba, telkimo ir rengimo. Keletą tokių iš Vilniaus parsivežė į vyskupijos centrą Alsėdžius. Taip pat buvo užsimojęs su jėzuitų pagalba įkurti net kunigų seminariją. Šiam sumanymui nepavykus, būsimus kunigus mokė pats, siųsdavo žemaičius į seminariją Vilniuje. Taip rengė sau ištikimus talkininkus – panašiai po daugelio metų veikė ir kitas garsus Žemaitijos ganytojas M.Valančius.
Be to, Merkelis rūpinosi dar ir naujų bažnyčių statyba – Akmenėje, Palangoje, Rietave, Skuode, Telšiuose, Užventyje ir kitur. Iš viso jo vyskupavimo metais pastatyta dvylika bažnyčių. Jis įkūrė ir pirmuosius vienuolynus Žemaitijoje – bernardinų, karmelitų, pranciškonų, bet daugiausia apaštalavimo darbe M.Giedraičiui padėjo jėzuitai, kurių nuopelnai ypač dideli ir įveikiant reformaciją, ir organizuojant švietimą Žemaitijoje bei visoje Lietuvoje. Pakaks paminėti, kad jų pastangomis atsirado universitetas Vilniuje ir kolegija Kražiuose.
Visų M.Giedraičio darbų išvardyti neįmanoma, užteks pasakyti, kad jis vadinamas antruoju žemaičių krikštytoju, kuris “iš naujo atvertė Žemaičius katalikybėn”.

Didikas, kokių iki tol nebuvo

Negalima užmiršti to, kad lietuvių kalba, lietuviška raštija, deja, daugelį šimtmečių nerūpėjo nei LDK valdovams, nei didikams ir bajorams, nei dvasininkams. Iš pradžių jie rašė, o gal ir kalbėjo senąja rusų kalba arba lotyniškai, vėliau – lenkiškai. Todėl ir pirmoji lietuviška knyga 1547 m. išspausdinta ne LDK, o svetimoje valstybėje, Karaliaučiuje, reformatų judėjimo dėka. O Jonušas Radvila 1615 m. savo broliui Kristupui rašė: “Nors lietuviu esu gimęs ir lietuviu teks mirti, tačiau savo tėvynėje vartoti turime lenkų kalbą.” Bet tada kyla klausimas, kodėl ne mažiau garsios giminės atstovas, kunigaikštis, vyskupas M.Giedraitis elgėsi visiškai kitaip: rūpinosi, kad jo vyskupijos kunigai mokėtų lietuvių kalbą, pats lankydamas parapijas sakydavo lietuviškus pamokslus, ko niekas nei Vilniaus, nei Žemaičių vyskupijoje anksčiau nebandė daryti.
Priežasčių buvo keletas. Visų pirma M.Giedraičiui rūpėjo tikėjimo platinimas ir įtvirtinimas, sielovados kokybė. Jis gerai suprato, kad žemaičiai tvirtai patikės Kristaus mokslu, katalikų tikėjimo tiesomis tik tuo atveju, jeigu jų skelbėjams pavyks suartėti su vietos žmonėmis, baudžiauninkais, o tą buvo galima pasiekti tik mokant jų kalbą. Ir dar tam reikia lietuviškų knygų, kuriomis galėtų pasinaudoti tikintieji, kurios padėtų kunigams mokyti ir šviesti žmones.
Kita priežastis: reformatai, skelbdami savo tikėjimą, maldą siejo su Šventojo Rašto skaitymu, mokė žmones skaityti ir rašyti jų šnekamąja kalba. Katalikų dvasininkams, siekiantiems apginti savo tikėjimą, teko sekti jų pėdomis.
Būtina pabrėžti bei įvertinti dar ir tai, kad rūpindamasis katalikybės reikalais M.Giedraitis padarė daug gero ir mūsų vos beužgimstančiai tautinei kultūrai. Jis išugdė nemažą būrį kunigų – lietuvių, o tai tuo metu buvo labiausiai paprastiems žmonėms artimi inteligentai, kultūros ir šviesos skleidėjai. Kartu jis organizavo bei finansavo ir pirmųjų lietuviškų knygų leidimą LDK, žinoma, religinio turinio, bet tokia buvo visų tautų raštijos pradžia. Tos knygos buvo dvi, abi jas parengė – išvertė iš lenkų kalbos savo viršininko skatinamas ir remiamas Žemaičių vyskupijos kapitulos narys kanauninkas Mikalojus Daukša (1527–1613).
Bet didžiausias, reikšmingiausias M.Daukšos darbas buvo 1599 m. lietuvių kalba išleista žymaus lenkų jėzuitų rašytojo Jokūbo Vujeko “Postilė”, pamokslų rinkinys, kurio prakalboje, tyčia parašytoje lenkiškai, vertėjas pabrėžė mūsų kalbos grožį, svarbą tautai, kvietė ją vartoti valstybės ir visuomenės gyvenime, pasmerkė bajorus, jos išsižadėjusius.
Šios knygos pradėjo mūsų literatūrinės kalbos formavimąsi LDK. M.Giedraitis paskatino lietuviškų knygų leidimą ir Vilniaus vyskupijoje, kur 1605 m. pasirodė “Katekizmas”, 1629–1644 m. – Konstantino Sirvydo “Pamokslai”. Negana to, jis ne kartą atkakliai priešinosi lenkų kunigų skyrimui šios vyskupijos ganytojais, tuo gindamas lietuvybę šiame krašte. Juk, kaip tvirtina daugelis istorikų, Bažnyčia kelis šimtmečius iki pat XX a. vidurio buvo pagrindinis jo nutautinimo įrankis.
Šios pastangos, šie nuopelnai, regis, suteikia teisę pavadinti Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį pirmuoju kovotoju prieš Lietuvos polonizaciją.

Jonas Rudokas