Šiemet minėsime Pirmojo pasaulinio karo šimtmetį. Tai proga panagrinėti šio karo pasekmes pasauliui ir Lietuvai.

Šis ketverius metus trukęs karas tapo šeštuoju pagal pareikalautų aukų skaičių konfliktu per visą žmonijos istoriją. Deja, karas, kuriuo turėjo baigtis visi karai, neatliko savo užduoties. Jis pagimdė fašizmą ir komunizmą, tapo tiesiu keliu į Antrąjį pasaulinį karą ir užprogramavo ne vieną vėlesnį konfliktą.
Pirmajame pasauliniame, kitaip dar vadintame Didžiuoju, kare grūmėsi du blokai: Trilypės sąjungos šalys (Vokietija ir Austrija-Vengrija bei jų sąjungininkės Turkija ir Bulgarija) ir Antantės (Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija, taip pat jų sąjungininkės Serbija, Japonija, Rumunija, JAV ir Italija, beje, pastaroji iš pradžių priklausė Trilypei sąjungai, bet 1916 m. perstojo į Antantę).
Kaip žinome, Antantė priešus nugalėjo. Deja, dar Paryžiaus taikos konferencijoje karą laimėjusių sąjungininkų sankcijos pralaimėjusiai Vokietijai paskatino dar baisesnio Antrojo pasaulinio karo gimimą (netgi tarp istorikų populiari nuomonė, kad Antrasis pasaulinis karas buvo Pirmojo tąsa), o atsiradęs valdžios vakuumas ir kilęs chaosas sudarė galimybę iškilti vėliau stipriai pasaulį paveikusiems ir daugybės žmonių žūtį lėmusiems procesams.
Antra vertus, tai pakeitė ne vienos šalies (ypač Europos) visuomenes ir ne vienoje jų sukūrė sąlygas įvairių, anksčiau ilgai iš aktyvaus visuomenės gyvenimo, o tuo labiau valstybės valdymo išstumtų grupių emancipacijai, taip pat ir sąlygas technologinei bei medicinos pažangai.

Prarastoji karta

Priminsime, kad Pirmajame pasauliniame kare (PPK) dalyvavusios valstybės mobilizavo apie 68 mln. vyrų. Iš jų namo nesugrįžo apie aštuonis milijonus. Skaičiuojama, kad kasdien vidutiniškai žuvo apie 5,5 tūkst. karių. Dar apie 21 mln. jų buvo sužeisti ir didžioji dalis tapo neįgalūs arba visą gyvenimą buvo kamuojami fizinių ar psichologinių traumų padarinių.
Ne ką mažiau nukentėjo ir civilių gyventojų – dėl karo baisumų, ypač dėl karo aviacijos antskrydžių, bado, ligų ir kitų priežasčių jų žuvo panašiai tiek pat kiek ir karo veiksmuose dalyvavusių karių.
Vis dėlto, jei į šį sąrašą įtrauksime dar ir pačioje karo pabaigoje po visą pasaulį karių išplatintą ispaniškojo gripo (nepagydomo plaučius žalojančio viruso, pasireiškiančio į ūmų gripą panašiais simptomais) epidemiją, tai turėsime pridėti dar mažiausiai 20 mln. prarastų gyvybių. Negana to, dalis mokslininkų teigia, kad tikrieji skaičiai gali būti net keliskart didesni.
Pirmasis pasaulinis karas ir jo pasekmės stipriai paveikė demografinę padėtį daugelyje regionų. Be to, negalima pamiršti, kad prie tiesioginių karo pareikalautų mirčių reikia pridėti ir daugybę negimusių vaikų, kada žuvus tiek daug sveiko amžiaus vyrų daug kur jų paprasčiausiai ėmė trūkti ir daugybė moterų neturėjo su kuo sukurti šeimos, tad liko netekėjusios ir netapo motinomis.
Apie tai savo knygoje „Singled Out“ pasakoja rašytoja, žurnalistė Virginia Nicholson. Pasak jos, PPK žuvo bemaž trys ketvirtadaliai iš milijono mobilizuotų britų karių ir tai sunaikino žymią dalį ateinančios kartos: panašaus amžiaus moterys, santuoką laikiusios prigimtine savo teise, susidūrė su žiauria realybe, kada vyrų tiesiog buvo per mažai. Remiantis 1921 m. statistika, vien Didžiojoje Britanijoje moterų buvo apie 1,8 mln. daugiau nei vyrų. Panašios demografinės tendencijos neaplenkė ir kitų valstybių. Tarkime, Raudonojo Kryžiaus organizacijos skaičiavimais, per karą žuvo dešimtadalis suaugusių Prancūzijos vyrų.
Šiandien galima pasakyti, kiek kariaujančios pusės investavo į karą, tačiau dėl jo patirtus materialinius nuostolius apskaičiuoti sunku. Suskaičiuota, kad tiesioginės karo išlaidos sudaro per 208 mlrd. JAV dolerių, tačiau patirti nuostoliai viršija 360 mlrd. dolerių.
Apie Pirmąjį pasaulinį karą knygą parašęs Jesus Hernandezas pateikia pavyzdį, kad vien Prancūzijoje buvo nuniokota 2 mln. hektarų derlingų laukų bei 0,5 mln. hektarų miško ir sugriauta apie 3 mln. gyvenamųjų pastatų. Iš tiesų per karą buvo nuniokota visa Europa, stipriai krito jos pramoninė bei ekonominė galia, o tai privedė prie net ir karo laimėtojų įsiskolinimo JAV bei prie dominuojančios pozicijos pasaulyje praradimo. Taip pat buvo sunaikinta arba dingo daugybė istorinių ir meno vertybių.
Atkreiptinas dėmesys, kad PPK kovų atgarsiai realią grėsmę kelia ir šiandienos žmonių gyvybei. Kaip teigia J.Hernandezas, kiekvienais metais per statybas ar dirbant žemę randama ir surenkama apie 300 tonų po PPK likusios amunicijos. Pagal atliktus skaičiavimus, buvusio Vakarų fronto ruože žemėje gulinčių per Didįjį karą nesprogusių bombų yra tiek, jog dirbant tokiu tempu kaip šiandien prireiks dar septynių amžių, kad visos jos būtų nukenksmintos. O nesprogę sviediniai su cheminiu užtaisu kelia dar didesnę grėsmę.

Karas, kurio galėjo ir nebūti?

Istorikai ir tyrėjai sutinka, kad erchercogo Franco Ferdinando Habsburgo nužudymas anaiptol nebuvo svarbiausia konflikto priežastis. „Pirmasis pasaulinis karas nebuvo reakcija į tiesioginę, konkrečią agresiją, o užsiplieskė iš kibirkšties, kuri sukėlė gaisrų virtinę iš jau kur kas anksčiau įsižiebusių ir smilkusių vaidų“, – komentuoja J.Hernandezas.
„Vyraujanti nuomonė yra ta, kad Vokietija provokavo karą, nes norėjo įsitraukti į didžiųjų Europos imperijų ratą. Ekonominis, karinis potencialias tam kaip ir buvo, bet politinio pripažinimo (ir atitinkamai didesnės kolonijų kontrolės, kas tuo metu buvo vienas svarbiausių imperijų galios ir statuso kriterijų) trūko“, – aiškina politologas doc. dr. Tomas Janeliūnas.
Jo teigimu, tuo laikotarpiu karas buvo laikomas natūraliu dalyku, perskirstant galią tarp valstybių, tad nenuostabu, kad į jį taip „lengvai“ įsitraukė daugelis Europos šalių. Tiesiog tuo metu dar buvo labai nedaug tarptautinių instrumentų, ribojančių ar prevenciškai stabdančių konfliktus. „Karas buvo tipinė tarptautinių santykių priemonė. Juk Tautų Lygos idėjos ir kilo tada, kai suprasta, kad reikia globalaus forumo, kuriame būtų sprendžiamos problemos ir nereikėtų vėl veltis į skausmingus konfliktus“, – primena politologas.
Iš tikrųjų PPK išvakarėse netrūko įtampos. Prancūzai ant vokiečių dantį griežė dar nuo 1871-ųjų, kada Prancūzijos ir Prūsijos karą laimėjo kancleris Otto von Bismarckas ir prie Vokietijos buvo prijungtos Elzaso bei dalies Lotaringijos teritorijos, o Vokietijos imperija jautėsi nusipelniusi didesnio svorio ir siekė įgyti daugiau kolonijų. Pasaulio vandenyne viešpatavusi Didžioji Britanija su nerimu stebėjo didėjančias vokiečių ambicijas ir galią (ypač dėl karinių jūrų pajėgų) ir norėjo tai sustabdyti. Nikolajaus II Rusija gviešėsi Balkanų uostų (vieni jos uostai prie Baltijos jūros ir Tolimuosiuose Rytuose žiemą užšaldavo, o kitus, esančius prie Juodosios jūros, nesunkiai galėjo atkirsti turkai).
Ir tarp pačių Balkanų tautų būta daugybės nesuvestų senų sąskaitų. Ypač nepatenkinta buvo Serbija, kuri po Antrojo Balkanų karo apkarpius priešininkės ir Austrijos sąjungininkės Bulgarijos teritoriją vis vien liko be išėjimo į jūrą. Pačią Serbiją akylai stebėjo Austrijos-Vengrijos imperija, laikydama ją didžiąja konfliktų kurstytoja Balkanų regione, ir siekė ją pažaboti. Negana to, Rumunija pyko ant austrų, nes Transilvaniją ir Bukoviną laikė savo teritorijomis, kurios buvo atimtos Habsburgų… Galiausiai į ugnį deguto dar įpylė įvairūs užkulisiniai susitarimai tarp atskirų valstybių, kad jei kuri nors iš jų būtų puolama, sulauktų pagalbos.
Taip iš atskirų detalių susidėlioja vaizdas, kad įtampa anksčiau ar vėliau turėjo į kažką peraugti. Vis dėlto dalis mokslininkų tokiems aiškinimams meta iššūkį. Vienas jų – britų Harvardo universiteto profesorius Niallas Fergusonas, teigiantis, kad klaidinga yra pati nuostata ypatingus įvykius paaiškinti ypatingomis priežastimis, ir savo prieštaringai vertinamoje knygoje „The Pity of War“ Pirmąjį pasaulinį karą vadinantis tiesiog nesusipratimu – didžiausia klaida moderniojoje istorijoje. Be to, jo vertinimu, dėl karo eskalavimo daugiausia yra kalta ne Vokietija, o būtent Didžioji Britanija. Esą dokumentai rodo, kad Vokietijos karinės ambicijos buvo kur kas menkesnės, nei manyta, ir ji veikiausiai būtų apsistojusi ties konfliktu su Rusija. Taigi, jei ne Didžiosios Britanijos politikų priimtas sprendimas įsikišti, viskas galėjo baigtis daug paprasčiau – Vokietija būtų laimėjusi, ir kova nebūtų peržengusi Europos ribų.
Šio profesoriaus teigimu, tai, kad Pirmasis pasaulinis karas buvo neišvengiamas imperijų susidūrimas, yra mitas. „Kai pažiūri Vokietijos ir Didžiosios Britanijos santykius pasaulyje, klasikinis imperializmo argumentas pradeda byrėti. <…> Susidūrus interesams greitai būdavo pasiekiamas susitarimas. Dažnai aiškinama, kad viena nesutarimų priežasčių buvo Vokietijos laivyno stiprėjimas, tačiau karo išvakarėse ginklavimosi varžybos jūrose buvo neaktualios, mat vokiečiai suvokė, kad jie nepajėgūs finansiškai varžytis su britų karo laivų statybos programa“, – argumentuoja N.Fergusonas ir pabrėžia, kad iš arčiau pažiūrėjus ir į kitus paplitusius paaiškinimus jie taip pat pasirodo perdėti.