Kauno technologijos universitetas (KTU) pastaraisiais metais tarp šalies aukštųjų mokyklų išsiskiria nestandartiniais sprendimais ir radikaliomis permainomis universiteto valdymo, studijų, mokslo ir verslo sinergijos srityse.

Rasa Vaitkevičienė

KTU rektorius, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas prof. Petras Baršauskas įsitikinęs: norint ne tik išgyventi, bet ir lyderiauti, permainos universitete, o ir kitose šalies aukštosiose mokyklose – būtinos. Vienas revoliucingiausių pokyčių šiame universitete – verslo modelį primenantis valdymas.

VEIDAS: KTU yra pirmasis Lietuvos universitetas, pats inicijavęs ir ryžtingai 2013–2014 m. įvykdęs vidinę pertvarką, pavadintą Atsinaujinimo programa. Kokios kertinės permainos buvo atliktos? – klausiame rektoriaus P.Baršausko.

P.B.: Ne visi pertvarkymai pasibaigę, kai kurie procesai tebevyksta ir, be abejo, ne viskas vyksta, kaip norėtųsi: pirmiesiems būti sunku, juolab kad ryžomės nestandartiniams, kitose aukštosiose mokyklose niekada neišbandytiems sprendimams.

Esama nemažai sričių, kuriose jau galime pasidžiaugti laimėjimais. Pavyzdžiui, KTU Nacionaliniame inovacijų ir verslo centre pavyko įsukti mokslinės minties komercializacijos procesą, kai dirbama nuo idėjos iki tos srities įmonės įkūrimo, nuo idėjos – iki inovatyvaus produkto sukūrimo. Per pastaruosius keletą metų esame įkūrę  net 40 startuolių.

Nelengvai pasiektas, bet jau įvykdytas ir, manau, pasisekęs projektas – visos universiteto struktūros pertvarka. To iki šiol nedrįso padaryti nė vienas universitetas Lietuvoje. Dabar KTU iš 14 fakultetų ir 14 mokslo tyrimų institutų liko po devynis. Tarp mokslo tyrimų institutų išsigryninome pagrindinius lyderius, į kuriuos orientuojasi universitetas. Siekėme, kad jie būtų konkurencingi, matomi, produktyvūs.

Viena radikaliausių permainų – universitete įdiegėme vadinamąjį pilnų kaštų modelį, kai kiekvienas padalinys valdo visas savo pajamas ir atsako už visas savo išlaidas.

Tarp nestandartinių, kitų aukštųjų mokyklų neišbandytų sprendimų vertas paminėti tebevykstantis nekilnojamojo turto valdymo projektas. Šiuo metu aukciono būdu parduodame penkis pastatus, kurie strategiškai „neįsirašo“ į universiteto ateitį. Nors buvo nelengva, džiugu, kad sumanymą palaimino Vyriausybė. Jei aukcionai bus sėkmingi, turėsime pirmą gerą bandomąjį projektą Lietuvoje.

Tebevyksta ir viena sudėtingiausių – programų valdymo ir studijų programų pertvarka. Ji paliečia kiekvieną universiteto dėstytoją, tad sulaukėme netgi tam tikro nebylaus pasipriešinimo. Procesą stabdo tai, kad šalies aukštųjų mokyklų studijų programos yra ganėtinai uždaros sistemos, ir dėl įvairių biurokratinių užkardų žmonėms „iš išorės“ patekti į universitetą ne taip paprasta. Tad netgi norėdami ne visada galime į programą priimti geriausius profesionalus.

O siekiame studijų programų direktorius padaryti tikrais programų pertvarkos strategais – kad jie būtų nepriklausomi nuo katedros ar dekano, su savo atskiru biudžetu, kad galėtų priimti geriausius darbuotojus ir studijų programą formuoti pagal strateginius universiteto reikalavimus. Tai nelengva: iš tos pačios aplinkos ateinantys studijų programų vadovai patiria tam tikrą spaudimą daryti taip, kaip buvo anksčiau.

Įsidiegėme naują atlyginimų sistemą: vietoj nedidelio atlyginimo ir daugybės priedų dabar turime vieną atlyginimą – už veiklą bei konkrečius rezultatus ir vieną metinį priedą. Deja, kol kas tai nėra tokie atlyginimai, kokių šiandien norėtųsi, – ypač stengiantis pritraukti jaunų, talentingų darbuotojų.

Efektyviname universiteto valdymą ir bandome jį priartinti prie verslo valdymo. Universitetas yra tarsi verslo įmonė su 200–300 mln. Lt metine apyvarta, tad ji ir turi būti valdoma pripažintų profesionalų kaip normali įmonė. Šiandien iškelta galva drąsiai galiu pasakyti: mūsų universitete tai pasiteisino. Turime pareigybę, kurios nėra nė viename kitame Lietuvos universitete, – vykdomąjį direktorių, kuris valdo visus pagrindinius universiteto procesus.

VEIDAS: Minėjote, kad jūsų vadovaujamas universitetas pirmasis Lietuvoje įsteigė studijų programų komitetus, kurie turėtų tapti proveržiu tobulinant studijų programas. Kaip veikia komitetai?

P.B.: Nepriklausomas studijų programų direktorius nepaliekamas veikti vienas – aplink jį suburtas studijų programų komitetas. Iš vienuolikos žmonių tame komitete devyni – programų direktoriai, valdantys devynias studijų programų grupes, ir veikia devyni studijų programų komitetai. Tarp profesūros ir dėstytojų komitete taip pat būtinai įtraukiami trys verslo atstovai ir trys studentai.

Programų direktorius turi girdėti šį komitetą. Impulsai pagrindinėms studijų programų permainoms turi ateiti iš čia – iš verslo, darbdavių, studentų, o to mūsų aukštųjų mokyklų studijų programose trūksta. Taigi komiteto pagrindinės funkcijos – padėti direktoriui susiformuluoti užduotis.

Studijų programų pertvarka dabar yra pagrindinis akcentas, nuo kurios tiesiogiai priklauso universiteto ateitis.

VEIDAS: Kokie sunkumai laukia kitų aukštųjų mokyklų, kurios ryšis pertvarkai?

P.B.: Permainos jau būtinos visose aukštosiose mokyklose, bet galiu konstatuoti, kad kitiems bus lengviau, nes, tarkime, vien prie nekilnojamojo turto valdymo projekto užtrukome apie porą metų, per tą laiką būta ir pasipriešinimo, ir abejonių, ir diskusijų ministerijose. Dabar kelias kitiems jau pramintas. Tačiau daugelis dalykų priklauso ir nuo universiteto pribrendimo permainoms.

Džiaugiuosi, kad KTU yra tam tikra kritinė masė žmonių, suprantančių, kad jei ne tik norime išgyventi, bet ir siekiame lyderiauti – pertvarkos būtinos, todėl reikia priimti ir nepopuliarius, radikalius sprendimus. Nė vieno mūsų sprendimo universiteto senatas neatmetė. Justi tokį palaikymą yra labai svarbu.

VEIDAS: Neseniai duris atvėrė Silicio slėnio dvynys – KTU „Santakos“ slėnis. Ar realu, anot Europos komisaro Carloso Moedo, jame sukauptas žinias paversti eurais?

P.B.: Malonu, kad naujasis Europos Komisijos Mokslo departamento vadovas C.Moedas atvyko į „Santakos“ slėnio atidarymą ir palankiai įvertino tai, ką jame pamatė. Norėjome šį slėnį atidaryti ne tik formaliai, nes svarbiausia – ne pastatas ar nupirkta įranga, o dialogas tarp mokslo ir verslo.

KTU „Santakos“ slėnis sudarytas iš dviejų didelių segmentų: lyderiaujančių mokslo laboratorijų ir verslo įmonių, dirbančių su tomis laboratorijomis. Anksčiau verslą būdavo sunku prisikviesti, o šiandien jau turime 40 įmonių ir dar tiek pat nori ateiti į slėnį. Mums jau per maža vietos! Jeigu yra tokia situacija, kai interesas – abipusis, esu ramus: rezultatas bus.

Jei peržvelgtume, kiek sutarčių universitetai yra pasirašę su verslo, pramonės įmonėmis, apie 70 proc. jų atitenka KTU – štai čia ir yra tas procesas, kai idėja virsta pinigais. Be abejo, dabar reikia išlaikyti ir spartinti šį procesą, kad ir toliau veiktų visa inovacijų ir komercializacijos sistema, kad kurtųsi naujos įmonės. Džiugu, kad tai supranta tiek Švietimo ir mokslo, tiek Ūkio ministerija.

Nors naivu tikėtis, kad staiga tapsime Silicio slėniu – betgi vyksta panašūs procesai. VEIDAS: Drauge su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU) esate pirmeiviai Lietuvoje universitetų jungimosi srityje. Kokie nauji žingsniai žengti per šiuos metus?

P.B.: Procesas vyksta labai sunkiai. Per pokalbius su premjeru Algirdu Butkevičiumi ir kitais aukščiausio lygio politikais esame ne kartą akcentavę: jei norime, kad Lietuvoje šis procesas tęstųsi, iš valstybės pusės turi būti tam tikra motyvacinė sistema – tiek ekonominiai svertai, tiek ir kažkas kita, kad universitetus trauktų jungtis ir atsirastų toks interesas. Vien geranoriškumo ir savų biudžeto lėšų nepakanka. Vis dėlto, turint omeny sudėtingą geopolitinę ir ekonominę situaciją, artimiausiu metu to negalime tikėtis.

Tačiau KTU labai neblogai sekasi dirbti su LSMU. Susitelkėme prie esminių – mokymo turinio dalykų, sukūrėme bendrų jungtinių studijų programų, beje, taip pat pirmieji. Po ištisus metus trukusių diskusijų nuo kitų mokslo metų bendrajame priėmime į aukštąsias mokyklas jau bus trys bendros KTU ir LSMU studijų programos, viena jų – sveikatos informatika.

Programa jau testuojama Studijų kokybės vertinimo centre, jai pritarė abiejų aukštųjų mokyklų senatai. Tai, manau, yra pirmas žingsnis į realų universitetų jungimąsi: jei atsiranda bendrų programų, bendrų padalinių, interesų, tai ir administraciniu požiūriu viskas vyksta daug lengviau. Jungimosi su kitomis aukštosiomis mokyklomis procesas nėra toks sėkmingas.

VEIDAS: Su kokiomis mintimis žvelgiate į praėjusius ir ateinančius metus?

P.B.: Besibaigiantys metai buvo geri. Džiaugiuosi visais naujais dalykais, apie kuriuos daug metų kalbėta ir kurie galų gale įvyko. Kita vertus, žvelgiu į ateinančius metus su tam tikru nerimu: kaip suvaldysime kai kuriuos svarbius ir sudėtingus procesus – studijų, programų pertvarką? Aišku viena, kad ne tik laukia daug darbų, bet ir vėl reikės priimti nestandartinius sprendimus.