Pirmiausia švarinkime savo vidų

Nutirpus sniegui akį visų pirma patraukia ne sodri žolė, bet styrančios šiukšlės. Bet negi pulsi jas kelti – juk ne tu numetei. O jeigu ir tu, tai tamsų vakarą greičiausiai niekas taip ir nepastebėjo. Laimė, ne visi taip mano – antraip gyventume tikrame sąvartyne. Rasa ir Audrius Driukai į pasaulį žvelgia kaip į savo namus, ir jei jau išmetė šiukšlę, tai jaučiasi taip, tarsi ją būtų išmetę savo kieme.

Tiesa, šis supratimas jiems taip pat atėjo ne iš karto. “Virsmas greičiausiai įvyko tuomet, kai į pasaulį pradėjo belstis kūdikėlis. Vos sužinojusi, kad po širdimi nešioju naują gyvybę, troškau gimdyti toje ligoninėje, kur yra daugiausia aparatūros, kad jeigu kas nors nutiktų negero, medikai tuoj pat galėtų man ir vaikeliui padėti. Tačiau draugė, lankiusi nėštumo kursus ir turėjusi tuomet kitokį požiūrį į gimdymą, mano galvojimą pakeitė. Po truputį visi prietaisai nyko iš mano sąmonės ir galiausiai aš supratau, kad saugiausias prietaisas esu aš pati, ryšys su vaiku ir erdvė, kurioje gimdysiu. Taip mano pirmas vaikas gimė namie. Juk saugumas yra ne kur kitur, o mano viduje. Tiek, kiek aš esu saugi, tiek galiu susikurti saugią ir švarią aplinką ir sau, ir savo artimiesiems “, – pradeda pasakoti tris sūnus – penkiolikmetį Dominyką, dvylikos Simoną ir dar metukų neturintį Ignotą auginanti moteris.

Maistas turi skaidrinti mintį
Šiandien kone kas antra šeima save vadina ekologiška. O kaipgi kitaip – juk ant jų stalo pietums ar vakarienei nugula daržovės ar mėsa iš ekologiško turgelio. “Ne turgelis svarbiausia, – mano Rasa. – Juolab kad Lietuvoje niekas nelepina ekologiškų produktų gausa, o ir kainos tuose turgeliuose tokios, kad ranka sunkiai kyla pirkti. Laimė, yra tokių “babyčių”, kurios neturi jokių sertifikatų, bet turi dar iš seno archaišką ūkio pojūtį, suvokimą, kaip reikia ūkininkauti ir auginti daržoves. Galbūt kažkas pasakys, kad tai labai nešiuolaikiška, nes jos nemoka naudoti trąšų, tačiau tų “babyčių” sąmonė yra tokia, kad jos tą savo ūkį suvokia kaip dalį savęs, kaip gyvą organizmą.”
Nebūdama madingųjų turgelių fanė, Rasa įvardija kitas priežastis, kodėl labai svarbu, ką dedame į skrandį. Pasak jos, maistas ne tik lemia sveikatą, jis veikia mūsų mintis ir jausmus. Kaip? Valgydami sunkų, nešvarų, netinkamą maistą arba daug vienos rūšies maisto, pavyzdžiui, vien tik bulves ar mėsą, pamirštame, kad mūsų kūnas turės su juo susidoroti. O tai reiškia, kad šis procesas pareikalaus iš mūsų nemažai energijos, kurios neliks kitiems – prasmingesniems – dalykams.

Ką pasėsi, tą ir pjausi
Paklausta, ar jų namuose nėra nieko nesveiko – juk vaikams būtent toks maistas yra pats skaniausias, trijų berniukų mama negražbyliauja: “Perdirbtų ir prikimštų visokių E – tikrai ne. Bet bulvių traškučių, kuriuose jų nėra, kartą per mėnesį vyresnėliams nuperku. Kur kas geriau kartais suvalgyti to neleistino maisto, nei savaitėmis apie jį galvoti ir jaustis nelaimingam.” Pašnekovė neslepia ir to, kad sūnūs kartais vis dar paburba, kokioje “blogoje” šeimoje jie auga, o gavę dienpinigių ir nusiperka to, ko mama neleidžia. Tačiau, pasak Rasos, tai nėra labai blogai. Sako ir ji pati žalioje jaunystėje pykdavusi, kai močiutė jai liepdavo eiti skinti uogų, manydama, kad užaugusi to tai jau tikrai niekada nedarys. O dabar ir daro, ir džiaugiasi tą darydama. Todėl tiki, kad ir sūnums užaugus jos diegiamos vertybės ir nuostatos bus gajos, nes jau dabar pastebinti, kad jie į daugelį dalykų pradeda žiūrėti sąmoningai ir atsakingai. Ir tai yra svarbiausia.

Pradėti reikia nuo savęs
Vis dėlto, pasak pašnekovės, ekologija visų pirma yra ne ekologiškas maistas, o tai, ką mes paliekame po savęs. “Juk jei pasaulis bus nešvarus, tai ir mums bus bloga jame gyventi”, – įsitikinusi moteris. Sako, visada pirkdama ką nors pagalvoja, o kas bus su tuo daiktu, kai jį suvartos. Todėl mieste nusipirkusi kavos vienkartiniame indelyje pastarojo neskubu išmesti – juk jis nukeliaus į bendrą šiukšliadėžę, o štai parnešusi jį namo gali įmesti į plastikui skirtą šiukšlių dėžę. “Biochemiko išsilavinimą turintis ir šiuo metu dirbantis Vilniaus Valdorfo mokykloje mokytoju vyras, netgi kūrendamas pečių visada galvoja, kuo jį kūrens. Juk į pečių įmesti žurnalai skleidžia kur kas daugiau taršos nei juos perdirbant”, – pasakoja ne pasipuikuoti ir ne pamokslauti norėdama. Rasa įsitikinusi – kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo supratimą. Vienintelis būdas, kaip galima ką nors pakeisti, tai keistis pačiam. Pamokslavimu gali tik paskatinti pasipriešinimą. Gerai veikia ir laki vaizduotė. “Jeigu su vienkartinėmis sauskelnėmis mažylius auginančios mamos mintyse visas sunaudotas sauskelnes sukrautų savo kieme, greičiausiai minties ir toliau jas naudoti atsisakytų”, – svarsto Rasa, “pampersą” savo pagrandukui užseganti tik išimtinais atvejais, kai nėra sąlygų daugkartines sauskelnes išplauti ar išdžiovinti.

Žalesnio gyvenimo pedagogika
Šios, daugeliui vis dar svetimos mintys Rasą atvedė ir į Valdorfo darželį, –  jame ji ne vienus metus dirbo auklėtoja. “Šios auklėjimo pedagogikos šalininkai renkasi žalesnį gyvenimo būdą – jiems rūpi, kas yra su jais ir kas yra aplink juos. Žmogus ir pasaulis yra viena visuma. Vaikai ne pamokėlių metu, o “gyvai” patiria, kas yra žemė, žolė, vanduo ir netgi lietus. Vadovaujamės taisykle – nėra blogo oro eiti į lauką, o tik netinkama apranga, – dėsto Valdorfo pedagogikos sąlytį su ekologija. – Vaikai turi patirti natūralų pasaulį, o ne technizuotą. Šiandieninis pasaulis – rėkiantis ir isteriškas. Suaugę jį kuria pagal save – dažniausiai tai, ko patys neturėjo. O vaikai nesirenka, jie priima tai, kas jiems yra duodama. Tik kažkodėl vėliau suaugusieji stebisi, kodėl mažieji yra neramūs, pikti ir dirglūs. Žaislų vaikams reikia mažai, o ir tie patys turėtų būti neišbaigti, iš natūralių medžiagų ir padaryti pačių tėvų ar pedagogų. Juk jei berniukui paduosite kraną, tai jis ir bus tik kranas. O jei paduosite medines trinkeles, jos galės persikūnyti ir į kraną, ir į mašiną, ir į traukinį, ir į bokštą. Kiek daug erdvės vaiko fantazijai!”

Vaikai tėvams nepriklauso
Remiantis Valdorfo pedagogika, ikimokyklinukų pagrindinė veikla turėtų būti žaidimai. Anot Rasos, koks dar ankstyvasis ugdymas, kai pirmąjį septynmetį mažiesiems reikia labai daug energijos augti – nuo gimimo vaikas paauga tris ar net keturis kartus. Ir jei vaikai tą energiją išnaudoja kišdami į galvą krūvas skaičių ar angliškus žodžius, jiems pritrūksta jėgos imuniteto formavimuisi ir kūnelio stiprinimui. O juk tėvai nori, kad mažieji užaugtų stiprūs ir sveiki. Dažnai pamirštama, kad vaikai ugdosi patys, mėgdžiodami suaugusiųjų elgesį. Todėl pakanka rodyti tinkamą pavyzdį. Deja, yra daug tėvų, kurie kone nuo kūdikystės jaudinasi, ar atžala įstos į universitetą. Todėl prasideda vertinimai – kaip padarė, ko išmoko. O juk svarbiausia, kad vaikai būtų laimingi”, – šypsosi trijų berniukų mama, primindama, kad neretai mes, suaugusieji, elgiamės neteisingai, bandydami mažuosius nusavinti – vaikai tėvams nepriklauso, pastarieji tik turi privilegiją jais tinkamai rūpintis.

Renata Maslauskienė