shutterstock_164617403

Nors kovo 13-ąją paminėti tik pirmieji popiežiaus Pranciškaus tarnystės metai, daugelis jau dabar pontifiką vadina asmeniu, atliepusiu modernius iššūkius bei pakeitusiu visos Katalikų bažnyčios raidos kryptį. Kuklus, vargstančiuosius užjaučiantis ir senokai pribrendusių Vatikano reformų nesibaiminantis pirmasis popiežius iš Pietų Amerikos yra lyginamas su superherojumi, o tai atrodo kaip paradoksas, turint omenyje jo įvaizdį.
Pats Pranciškus vengia skambių epitetų: „Nereikėtų piešti popiežiaus kaip supermeno ar žvaigždės – tai įžeidu. Pontifikas yra žmogus, kuris šypsosi, verkia bei miega kaip ir bet kuris kitas, nes tiesiog yra normalus žmogus.“
Nesusireikšminimą, kaip išskirtinį argentiniečio Jorge Bergoglio bruožą, išskiria ir ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė: „Kalbėdamas apie save, jis nuolat pabrėžia, kad yra nusidėjėlis. Nuo pirmų akimirkų Pranciškus būtent savo paprastumu, kasdieniškumu patraukė daugybę žmonių.“
Tačiau imdamasis svarbių reformų Pranciškus išlaiko katalikybės tradicijas ir siekia suteikti naujos vilties daugiau nei milijardą tikinčiųjų vienijančiai Bažnyčiai.

Patinka 90 proc. tikinčiųjų
Vietoj prabangių apaštališkųjų apartamentų – kuklus kambarys svečių namuose, kurie skirti į Vatikaną atvykstantiems dvasininkams. Vietoj prabangaus limuzino klasės automobilio – 1984 m. pagamintas „Renault 4“, kurio rida dar pernai rudenį perkopė 300 tūkst. kilometrų. Vietoj auksinių atributų bei išpuoštų šventinių drabužių – paprasto metalo kryželis ir kukli balta sutana. Greta to – plastikinis rankinis laikrodis, ne pirmos jaunystės mobilusis telefonas, kuriuo popiežius nesibodi kartkartėmis paskambinti apstulbusiems vienuoliams, naktiniai vizitai į vargšų prieglaudas bei autoportretai (vadinamieji „selfie“) su jaunimu.
Tai tik keli 77 metų Pranciškaus popiežystės bruožai, kuriuos plačiai aptarinėja viso pasaulio žiniasklaida. Daugelio vertinimas yra pozityvus – pabrėžiama, kad popiežius ne veltui pirmasis iš pontifikų pasirinko šv. Pranciškaus, turtingo ir patogaus gyvenimo atsisakiusio vargstančiųjų vilties simbolio, vardą: argentinietis darbais įrodo, kad ne turtai turėtų būti žmogaus, o juo labiau dvasinio lyderio, veiklos atributas bei tikslas.
Nenuostabu, kad Pranciškaus populiarumas – įspūdingas: įvairių visuomenės nuomonės tyrimų duomenimis, jį teigiamai vertina per 90 proc. tikinčiųjų. Jis aplenkė Baracką Obamą ir kitus pasaulio lyderius, tapdamas prestižinio žurnalo „Time“ 2013 metų žmogumi, taip pat buvo pripažintas daugiausiai dėmesio sulaukusia asmenybe „Facebook“ tinkle. Be to, socialiniame tinkle „Twitter“ teigiamų žinučių apie popiežių skaičius neigiamas viršija penkiskart, nors ankstesnio popiežiaus Benedikto XVI vertinimai dažniau buvo neigiami.

Ne priešstata buvusiam popiežiui
Vis dėlto tiesmukas dviejų vienu metu gyvenančių popiežių lyginimas, ypač išskirtinai kritiškai pabrėžiant kur kas mažesnį Benedikto XVI polinkį į kuklumą bei esą perdėtą bažnytinės doktrinos griežtumą, nėra teisingas. Akivaizdu, kad Pranciškui geriau nei pirmtakui pavyksta bendrauti su masėmis (renginiuose su pontifiku per metus dalyvavo 6,6 mln. žmonių, o jo pirmtakas 2012-aisiais pritraukė triskart mažesnį skaičių), tačiau jie papildo vienas kitą bei vykdo dvasinio lyderio misiją stiprindami skirtingas tikėjimo sritis.
„Nemanau, kad Pranciškus ar jo pirmtakai sąmoningai kūrė kokį nors įvaizdį ir kad Pranciškus kaip nors susipriešina su savo pirmtakais. Greičiau priešingai – jis tęsia jų darbus, – „Veidui“ sakė I.Vaišvilaitė. – Galbūt vienas dalykas, kurį Pranciškus aiškiai atsinešė į Šventojo Petro sostą iš savo labai ilgos ir turtingos ganytojo patirties, yra praktiškai išgyvenamas supratimas, kad žmonėms reikia gailestingumo, meilės ir mokėjimo tą meilę parodyti. Pranciškus tą liudija gestais, veiksmais ir žodžiais, jis visą laiką skelbia Dievo meilę ir kalba apie asmeninį, nuoširdų santykį su Dievu.“
Diplomatė pabrėžia, kad kiekvienas popiežius paliko savo indėlį Vatikane: „Kaip ne kartą teko girdėti, Pranciškus yra pirmiausia kunigas – toks, kokio žmonės laukia, nori, kokio ilgisi. Bet prisiminkime, kad Dievo gailestingumo šventę įvedė ir Faustiną Kovalską kanonizavo Jonas Paulius II, kad Benediktas XVI savo knygomis šiuolaikiniam žmogui priartino Jėzų iš Nazareto. Kiekvienas Pranciškaus pirmtakas liudijo esminę krikščionybės žinią savaip, būdamas savimi.“
Pašnekovė primena ir paties Pranciškaus išdėstytą mintį apie klaidingą pontifiko pavertimą personažu: „Šis popiežius nėra joks geruolis meškiukas iš animacinio filmuko ir žmonės link jo tiesiasi ne dėl to, kad jis seka pasakas. Jis pažįsta gyvenimą, bet liudija, kad nebūna beviltiškų situacijų, kad kiekvienas žmogus, būdamas bet kokioje situacijoje, gali prašyti Dievo malonės ir ją gauti, gali pradėti iš naujo, pasirinkti iš naujo. Manau, būtent šita žinia taip traukia žmones. Tuo metu žiniasklaida tiesiog negali nereaguoti į milžinišką popiežiaus populiarumą. Tam, žinoma, įtaką daro ir išskirtinis Pranciškaus gebėjimas bendrauti bei komunikuoti.“

Tikėjimo esmė nekinta
Konservatyvesni katalikai suskubo teigti, kad Pranciškus ėmė lanksčiai vertinti ilgametes tradicijas ir leido sau be įprasto smerkiančio tono diskutuoti apie svarbias doktrinas, tokias kaip tos pačios lyties asmenų santykiai. Pavyzdžiui, ruošdamasis pirmosioms šv. Velykoms popiežius simboliškai plovė ir bučiavo kojas ne tik katalikams dvasininkams, kaip įprasta, bet ir kalintiems asmenims, moterims bei kitų tikėjimų atstovams. O lėktuve bendraujant su žurnalistais ištarta frazė „Jei asmuo yra gėjus, siekia Dievo ir yra geros valios žmogus, kas aš toks, kad jį teisčiau?“ tapo netylančių diskusijų objektu.
Reformų šalininkai, remdamiesi popiežiaus žodžių interpretacijomis, pareiškė, kad Katalikų bažnyčia pagaliau subrendo esminių doktrinų peržiūrai ir yra pasirengusi prisitaikyti prie XXI a. socialinių realijų. Šią poziciją tik sustiprino Pranciškaus interviu vienam Italijos dienraščių, kuriame jis užsiminė apie tai, kad civilinė tos pačios lyties asmenų partnerystė nebūtinai yra smerktinas reiškinys.
Vis dėlto kalbos apie liberalėjimą bei katalikiško mokymo pagrindo peržiūrą yra perdėtos ir grįstos pasaulietiniu įsitikinimu, kad naujasis lyderis, tarsi valstybės vadovas, iš esmės gali vykdyti kitokią politiką nei pirmtakai.
„Popiežiai nemąsto nei liberalumo-konservatyvumo, nei prisitaikymo-pasipriešinimo kategorijomis. Bažnyčios tikslas nėra išlikti. Jos tikslas yra skelbti ir liudyti, ir tai šis popiežius daro pats bei ragina daryti kitus. Jis nuolat kartoja, kad Bažnyčia yra lauko ligoninė, kad ji negali sėdėti sterilioje aplinkoje. Geriau tegu tenka patirti nelabai malonių dalykų, suklupti ir susipurvinti, nei nevykdyti savo misijos iš baimės ką nors padaryti ne taip. Pranciškus yra labai reiklus Bažnyčios nariams, primindamas, kad krikštas – ne privilegija, leidžianti teisti kitus, o įpareigojimas, pasiuntinybė, pašaukimas keisti gyvenimą, stengiantis gyventi mylint savo artimą“, – aiškina I.Vaišvilaitė.
Ji taip pat pabrėžia, jog tam įtakos nedaro Vatikano inicijuotos viso pasaulio tikinčiųjų apklausos, kurios atskleidė, kad požiūris į tokius klausimus, kaip abortai ar kontracepcija, yra nevienalytis. Pavyzdžiui, daugiau nei pusė būtų linkę įteisinti abortus tam tikromis aplinkybėmis, ypač susijusiomis su nusikaltimais.
„Nei šis popiežius, nei joks kitas tikrai nekeis Bažnyčios mokymo, nesvarbu, kokie būtų sociologinių apklausų rezultatai. Manau, kad pakanka katalikų, kvestionuojančių Bažnyčios priešinimąsi eutanazijai, kalbančių apie eugeniką, pritariančių mirties bausmei, manančių, kad tam tikromis aplinkybėmis galima slėpti mokesčius, sukčiauti, būti neištikimam savo sutuoktiniui ar nešvęsti sekmadienio“, – svarsto Lietuvos atstovė prie Šventojo Sosto. – Pranciškus ragina ir kviečia kunigus, vienuolius ir vienuoles bei visus tikinčiuosius skelbti tą žinią ir pagal ją gyventi – liudyti Dievo gailestingumą ir meilę, būti karo ligoninės personalu. Patikėkite, tai labai sunkus reikalavimas. Tad kur jau čia liberalizacija – greičiau mobilizacija.“