Lietuva ir 1918–1940 m., ir 1990–2012 m. pasaulį stebino savita užsienio politika, o vidaus politinei vienybei mus susiedavo tik bendras priešas arba didis tikslas.

Kovo 11-ąją Antroji Lietuvos Respublika taps beveik vienmetė su Pirmąja. Dviejų Respublikų 22 metų gyvenimo lyginimas, be jokių abejonių, – dabartinės naudai: Pirmoji, 1918-ųjų gimimo, 22-ejų buvo ištrinta iš politinio žemėlapio, o dabartinės demokratinė ateitis niekam nekelia abejonių. Vis dėlto, kad ir kokiose skirtingose epochose joms teko gyvuoti, kad ir kokia skirtinga misija joms teko savo meto Europos istorijoje, tarp jų įmanoma rasti nemažai paralelių.
„Veidas“ bandė paanalizuoti, kokius ženklus mūsų valstybės ir Europos istorijoje paliko vieni ir kiti dvidešimt dveji nepriklausomybės metai, kiek  tarpukariu ir kiek dabar prilygstame europiečio standartui.

Įtvirtinti nepriklausomybę – ne lengviau, nei iškovoti
Lietuviai visais amžiais buvo neprilygstami, kai reikėjo kovoti dėl savo nepriklausomybės. Tiek Vasario 16-osios, tiek Kovo 11-osios Aktai – paminklas tautos išminčiai, drąsai, vienybei. Tačiau abiem atvejais parašai po jais dar nereiškė nepriklausomybės ir laisvės de facto. Vasario 16-osios Aktas įgijo reikšmės tik 1918 m. pabaigoje Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, iki tol Lietuvos Tarybą vokiečiai laikė tik patariamąja. Steigiamasis Seimas pradėjo darbą daugiau nei po dvejų metų po nepriklausomybės paskelbimo, 1920 m. gegužę. Dar po dvejų metų Lietuva įgijo Konstituciją ir nacionalinę valiutą.
Antrosios Respublikos statybai kertinius akmenis taip pat teko kloti ne vienus metus. Kova dėl nepriklausomybės įtvirtinimo pareikalavo keturiolikos Sausio 13-osios aukų. Tik po daugiau nei trejų nepriklausomybės metų, 1993 m. rugpjūčio 31 d., Lietuvos sieną kirto paskutinis Rusijos kariuomenės dalinys, beje, ačiū Lietuvos derybininkams, metais anksčiau nei Vokietijos, Latvijos, Estijos. 1992 m. pabaigoje įsigaliojo naujoji Konstitucija. O energetinės nepriklausomybės link ne ką pasistūmėjome lig šiol, netgi atvirkščiai: 1990 m. turėjome jos daugiau, nes veikė Ignalinos branduolinė jėgainė.
Oficialiosios pasaulio sostinės, kaip ir tarpukariu, nepuolė glėbesčiuotis su pareiškusia apie savo grįžimą į politinį žemėlapį valstybe. Paradoksas, bet pirmoji Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. gegužę paskelbė pripažįstanti pati valstybės statuso neturinti Moldova. Pirmoji iš suverenių valstybių tai 1991 m. vasarį padarė mažutė ir tolima Islandija. Tik po to įsidrąsino stambesni pasaulio politikos žaidėjai.
Įsivaizdavimas, kad esame laukiami ES ir NATO, pasirodė naivus: elitiniai klubai vis kartojo, jog Lietuva – jau prie pat jų slenksčio, tačiau slenkstis buvo pakeltas labai aukštai. Antra vertus, dabar begalime su nostalgija prisiminti tą beldimąsi į ES ir NATO duris, bandymą pasitempti aukščiau, nei esame, nes iki 2004 m. visus vienijo bendra siekiamybė, o po to nė vienos visuomenę telkiančios idėjos taip ir neatsirado.

Vienybė trumpai težydėjo
Nors ir anais, ir dabartiniais laikais susikibę už rankų giedame „vienybė težydi“, bet, kaip pastebi į 1918–1940 m. politinę raidą besigilinantis istorikas dr. Artūras Svarauskas, tiek tarpukariu formuojant Steigiamąjį Seimą, tiek 1990-aisiais didžiulio entuziazmo užteko trumpam – po dvejų trejų metų prasidėjo apatija, vidiniai ginčai, peštynės. Politiniame valdyme iki 1926 m. vyravę krikščionys demokratai be perstojo niovėsi su valstiečiais liaudininkais, bet ne dėl ekonominių ir socialinių dalykų, o, pavyzdžiui, dėl to, ar tikybos dėstymas mokyklose bus privalomas. Ak, kaip tai primena šių dienų partines batalijas, per kurias problemos esmė dažniausiai paskandinama antraeilėse smulkmenose.
Atkūrus Antrąją Respubliką Kovo 11-osios signatarai vienoje salėje kartu nesugebėjo dirbti nė poros metų. Vis daugiau Sąjūdžio pirmeivių išstumiama iš politinės arenos pirmųjų gretų. 1992 m. Seimo rinkimuose į valdžią išrenkami buvę komunistai. Lietuviškuoju Havelu laikomas Vytautas Landsbergis, europarlamentaro Leonido Donskio vadinamas tikra Dievo dovana Lietuvai, niekada nebuvo išrinktas prezidentu.
Ar politinėmis batalijomis tarpukariu skyrėmės nuo Vakarų Europos? Istorikas A.Svarauskas primena, kad Vakarų šalys turėjo valstybingumo tradiciją, čia jau buvo susiformavęs politinis elitas, o pas mus į politiką daug kas atėjo tiesiai nuo žagrės – absoliuti dauguma Steigiamojo Seimo buvo valstiečiai, smulkūs ūkininkai. Išsilavinusių žmonių buvo ne per daugiausiai, be to, jie nesugebėjo pasiūlyti populiarių šūkių, ir liaudis jų nesuprato. Kad patrauktų žmones, daugelis partijų ėmė kelti radikalius ekonominius šūkius apie turto nacionalizavimą, žemės išdalijimą. Paradoksas: krikščionys demokratai pagal idėjas anuomet buvo tikri socialdemokratai, o dabar socialdemokratai, nors deklaruoja kairiąsias idėjas, patys išpažįsta dešiniąsias – tarp šios partijos politikų Seime daugiausiai turtuolių.
„Politinių partijos lyderiai, kaip ir dabar, buvo atitrūkę nuo visuomenės: elitas – sau, liaudis – sau. 1926 m. karininkai nuvertė parlamentarizmą, tačiau visuomenė nepareiškė jokio didesnio protesto. Kad ir kaip liūdna, net 1940-aisiais, pirmaisiais mėnesiais po sovietinės okupacijos, mūsų visuomenė labiau džiaugėsi, kad nebėra Antano Smetonos, nei piktinosi, kad įžengė raudonoji armija. Visuomenė buvo apatiška, ji net bodėjosi partijomis, buvo didžiulis atotrūkis tarp politinių lyderių ir eilinių žmonių, beje, kaip ir dabar. Dėl valstietiškos visuomenės pobūdžio ne tik anuomet, bet ir dabar esame nepripratę savęs valdyti, nemokame pasinaudoti parlamentarizmo pranašumais, mums reikia „ciesoriaus“ – didelių galių prezidento“, – apgailestauja A.Svarauskas.

Europos akimis, mes čiurškiame ant kaimynų
Tautinės valstybės kūrimas aštrino ne tik politinio gyvenimo priešakyje atsidūrusių lietuvių tarpusavio ginčus. To meto Vidurio ir Rytų Europoje nacionalinių valstybių kūrimosi formą įgavę procesai, istoriko dr. Česlovo Laurinavičiaus vertinimu, buvo teigiami – griuvo imperijos, visuomenės demokratėjo. Tačiau kai žemesni visuomenės sluoksniai ima veržtis į valdžią pagal vieną – tautinę identifikaciją, neišvengiama, kad Lietuvoje paaštrėjo santykiai su lenkais, žydais, vokiečiais. O juk lietuviai, 1923 m. duomenimis, tesudarė 69,2 proc. valstybės gyventojų.
A.Svarauskas primena, kad ideologijos nebuvo jokios – tik šūkiai apie lietuvybę, krikščionybę, kovą su blogiu, o lenkai ir bolševikai ant analogiškų kortų buvo pastatę savo veiklą Vilniaus ir Klaipėdos kraštuose.
Vidinė įtampa tarp lietuvių ir kitų tautų, o kartu dar ir išorinės problemos Lietuvos valstybę darė labai trapią. „Daug kas numatė tokių valstybių žlugimą arba jų transformaciją, kas ir įvyko 1940 m., kai Baltijos valstybės išnyko iš politinio žemėlapio. Transformacija dramatiška, bet, pabrėžiu, ne beviltiška, nes net sovietmečiu išliko sienos, suvokimas, kad yra estų, latvių, lietuvių tautos, o tai leido susiformuoti potencialui valstybėms atgimti“, – pabrėžia Č.Laurinavičius.
Istorikas sako, kad Lietuva tarpukariu vieniems atrodė savotiškas chuliganas, norintis su visais kariauti, kitiems, priešingai, varginga maža valstybėlė, kurią didesni nori paminti, ir ji didvyriškai priešinasi. „Šiandien tokių drastiškų dilemų nebėra – sukamės bendroje ES rutinoje, nors būta ir ne visai vykusių išsišokimų“, – vertina Č.Laurinavičius.
Istorikas primena, kaip dėl to atrodome kitų valstybių akyse. Čekijai pirmininkaujant ES čekų menininkas Davidas Černý Briuselyje eksponavo instaliaciją apie visas ES šalis, kurioje Lietuvą simbolizavo ant mūsų šalies kontūro sustatyti penki vyrukai, tarytum besišlapinantys į Rusijos pusę. Turime pripažinti, kad su kaimyne Rusija lig šiol ypač sunkiai sekasi rasti sugyvenimo formą, tačiau juk dvišaliai santykiai – tai tango, kurio vienas negali šokti.
Ambasadorius ypatingiems pavedimams Vytautas Žalys primena, kad tarpukariu prezidentas A.Smetona, kalbėdamasis su užsienio diplomatais, pats yra Lietuvą palyginęs su mažu vaiku, laikančiu rankose degtukų dėžutę. Lietuvos teritorinės problemos tikrai galėjo sukelti Europoje didelį gaisrą, ir su tuo negalėjo nesiskaityti net didžiosios valstybės.
„Po 1923 m. sausio Lietuvos politikų galvose vienu metu visiškai taikiai sugyveno dvi nesutaikomos koncepcijos: Vilniaus klausimu – revizionizmas, Klaipėdos – status quo palaikymas. Pirmu atveju reikėjo griauti Versalio sistemą, kad susigrąžintume Vilniaus kraštą, o antruoju, Klaipėdos atveju, Versalio sistema buvo traktuojama kaip šio krašto Lietuvos sudėtyje garantas. Tokį konceptualų nesuderinamumą Vokietijos istorikas Joachimas Tauberis yra pavadinęs „apskritimo kvadratūra“, kitaip sakant, neįmanomu dalyku. Bet jis buvo“, – primena ambasadorius.
Anuomet mūsų situacija buvo unikali ir tuo, kad nė viena kita Europos valstybė nebuvo praradusi savo sostinės. Svarbiausia užsienio politikos dalis buvo teritoriniai ginčai su kaimynais, o tokiai nedidelei šaliai kaip Lietuva, teturėjusiai 2,5 mln. gyventojų, tai reiškė didžiulę naštą. Ambasadorius pabrėžia, kad juk ne dėl savo kaltės ar neišmanymo patyrėme tuos teritorinius ginčus.
Jis pabrėžia, kad dabartinė situacija visiškai kitokia. „Nesulyginamos epochos,  skirtinga net Lietuvos geopolitinė aplinka, diktuojanti ir skirtingus uždavinius. Nebeturime bendros sienos su Vokietija, siena su Rusija – pietryčiuose, rytuose – Baltarusija. O didžiausias skirtumas, kad, tikėkimės, išsiveržėme iš geopolitinio įkaito Berlyno–Maskvos–Varšuvos trikampyje padėties, neturime jokių teritorinių problemų, santykiai su kaimynais, bent jau palyginti su prieškariniu laikotarpiu, tiesiog idealūs“, – lygina V.Žalys.
Europarlamentaras L.Donskis taip pat pabrėžia, kad dabar Lietuva – solidi ir gerbiama valstybė. „Skaitydamas tarpukario Lietuvos diplomatų memuarus, kad ir Jurgio Savickio, lyginu, koks buvo ano meto kolegų požiūris į Lietuvą Tautų Lygoje Ženevoje ir koks dabar. Anuomet reikėjo nuolat kovoti įrodinėjant Europai ir pasauliui, kad Lietuva ne koks triukšmadarys ar atsitiktinumas, o normali valstybė. Dabar požiūris į mus, pats matau, yra pagarbus. Ar tai mūsų pačių nuopelnas? Iki 2004 m. – taip, nes net didžiausi politiniai oponentai susivienijo dėl narystės ES ir NATO. O po 2004 m. stebuklų politiniame gyvenime nerodome, tik mūsų naudai veikia palankus kontekstas“, – vertina europarlamentaras.
Tačiau, pasak Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr. Juozo Skiriaus, nereikia turėti iliuzijų, kad dabar, kaip ir anuomet, didžiosioms valstybėms labai rūpi mažosios. „Kodėl mes – ES? Nes esame rinka, kurioje galima realizuoti savo produkciją, plius dar ir buferis tarp Rusijos. Tačiau didžiosios valstybės dėl savo interesų gali susiderėti už mūsų nugarų“, – neslepia skepticizmo istorikas.

Valdininkija buvo mažiau savanaudė
Lygindami dviejų Respublikų politinį gyvenimą, kad ir kiek turėtume sentimentų smetoninei Lietuvai, negalime užmiršti, kad demokratinė ji buvo tik iki 1926 m. perversmo. Č.Laurinavičius primena: valdžia centralizuota, stipri kontrolė, didelis sekimo aparatas, slaptoji policija. Teisinė sistema nevienoda, pavyzdžiui, paveldėjimo normos vienokios Kauno, kitokios Suvalkų gubernijoje. Laisvesnė buvo tik literatūrinė, meninė mintis. Rašytojai galėjo rašyti valdžiai nepataikaujančius veikalus ir gauti premijas.
Vis dėlto, J.Skiriaus pastebėjimu, nors demokratijos trūkumai po 1926 m. buvo akivaizdūs, Lietuva turtėjo, buvo sukauptos aukso atsargos, litas tapo viena stipriausių pasaulio valiutų, žmonės gaudavo pastovius atlyginimus. „Valdininkija labiau rūpinosi žmonių nei savo interesais, buvo labiau patriotiška, suprato, kad Lietuvai labai svarbus išsilavinęs, apsišvietęs žmogus. Pavyzdžiui, prieškario mokytojas, vertinant pagal to meto kontekstą, gyveno geriau už dabartinį. Aukštasis mokslas buvo sunkiai prieinamas, bet gabus žmogus turėjo galimybę gauti nemokamą mokslą ir stipendiją“, – primena J.Skirius.
Augo miestai, kūrėsi akcinės bendrovės, daugėjo darbo vietų. Palyginti su to meto Danija, Olandija, atlyginimai pagal pragyvenimo lygį šalyse, Lietuvoje buvo labai panašūs. Gal todėl ir emigracijos tempai nesulyginami su dabartiniais: per 20 metų išvažiavo apie 100 tūkst., dauguma vykdavo tik užsidirbti, kad grįžtų ir nusipirktų ūkį, o per Antrosios Respublikos du dešimtmečius emigravo 670 tūkst., ir didelė dalis išvažiavo visam laikui.

Pranokome visose srityse, išskyrus idealizmo
Vis dėlto pats esmingiausias dviejų Respublikų skirtumas – kad 22-eji metai Antrajai nėra baigtinė data. Kad 1940-ieji – vis dar neužgyjanti Lietuvos istorijos žaizda, eilinį kartą įrodė ir kilusios aršios diskusijos, pasirodžius naujai ambasadoriaus Alfonso Eidinto knygai apie A.Smetoną. Ar buvo įmanomas kitas 1940-ųjų scenarijus? Istorikas Č.Laurinavičius atkreipia dėmesį, kad nepasipriešinimas 1940 m. – trečias pakopų eilėje, kuriomis ritosi Lietuva, palaipsniui prarasdama savikontrolę. Pirmiausia Lietuva užsienio politikos požiūriu faktiškai nusiginklavo priimdama Lenkijos 1938 m. padiktuotą ultimatumą. Kodėl nesipriešino? „Nes keista priešintis, kai tavęs prašo tik užmegzti diplomatinius santykius, o vokiečiai, kitos Vakarų valstybės daro didelį spaudimą jį priimti. 1939 m. dėl Klaipėdos buvo galima vokiečiams priešintis, modeliuojant situaciją, kad tada Lietuva, o ne Lenkija pirma būtų tapusi nacistinės Vokietijos auka. To nebuvo padaryta dėl daugelio priežasčių, taip pat ir vidinių – A.Smetonos baimės prarasti valdžią“, – aiškina istorikas.
Dar vienas klausimas, kokios galios buvo mūsų kariuomenė. Istorikas dr. Gediminas Rudis pastebi, kad senose kronikose užfiksuota daug uniformuotų žmonių, kariuomenė turėjo gerą vardą, kariškiai net į teatrą vaikščiojo su uniforma. Karininko profesija buvo prestižinė, čia gerai uždirbdavo, tad į karo mokyklą stodavo ne tik dėl patriotizmo. Vyko reorganizacijos, perginklavimai – parako dūmams pinigo nebuvo gailima. Proporciškai kariuomenė buvo panašaus dydžio kaip kitose šalyse, tačiau joje buvo labai daug generolų – per visą tarpukarį kiek per pusšimtį – trijų divizijų kariuomenei aiškiai per daug.
„Paraduose kariuomenė atrodė gerai. Bet ką galime pasakyti, kiek ji reiškė kaip karinės pajėgos, jei nekariavo nė vieno mūšio? “ – sako G.Rudis, pridurdamas, kad ir dabar mažai ką žinome, ko verta dabartinė.
Tačiau, pabrėžia istorikas, dėl situacijos 1940-aisiais kariškiai niekuo dėti – kokį gavo įsakymą, taip ir veikė. Jei įsakymas būtų priešintis, kitoks? „Liūdnai būtų baigęsi“, – mano G.Rudis. Jis priduria, kad 1940-aisiais dalis karininkų pasitraukė į sovietinę 16-ąją diviziją, nedaug jų kariavo vokiečių pusėje, dalis dalyvavo žydų šaudyme, kiti emigravo ir mirė lovose kaip civiliai. Miškuose partizaniniame kare aukštieji karininkai galvos neguldė.
Taigi, apibendrinant, demokratinės valstybės kūrimo kelyje Lietuvos antrasis mėginimas daug sėkmingesnis už pirmąjį. „Kad ir kokių šlubčiojimų pasitaiko, turime demokratinius rinkimus, pakankamai aiškų valdžių padalijimą. Užsienio politikoje nepalyginama jau ta prasme, kad Lietuva dabar pripažinta valstybė, neturinti teritorinių nesutarimų. Anuomet Europoje vienas po kito dygo autoritariniai režimai, o dabar mes apsupti demokratinių valstybių, išskyrus Baltarusiją ir Rusiją. Lietuva kaip niekada anksčiau giliai integruota į demokratinių valstybių kontekstą, tad net teorinių pavojų prarasti demokratiją nėra. Tiesa, yra kitų, pavyzdžiui, sparti emigracija, kuriai nebuvome pasirengę“, – pabrėžia L.Donskis.
Jo manymu, vienintelis privalumas smetoninės Lietuvos naudai – idealizmo, pasišventimo savo šaliai anuomet būta daugiau. Valstybinių institucijų tinklas buvo daug siauresnis ir daugelis dalykų buvo laisvanoriški. Studentai, baigę studijas Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, grįždavo į Lietuvą. Nepriklausomybės pradžioje buvusi agrarinė valstybė, kuriai trūko profesionalų, mokslininkų, diplomatų, apie 1925 m. visa tai jau turėjo ir atrodė pakankamai europietiškai.
„Idealizmo ir pasišventimo savo šaliai reikėtų pasimokyti iš to meto Lietuvos. Kitur ją per 22-ejus metus esame pranokę. Viskas, tikiu, tik gerės, tik reikia atjauninti mokslo, kultūros, politikos elitą, daugiau pasitikėti jaunais žmonėmis“, – apibendrina L.Donskis.