Ir tarpukario, ir dabartinę Lietuvos ugdymo sistemos ambicingą viziją kūrė iškilios asmenybės.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras Jonas Yčas 1918 m. vasario 16-ąją skelbė: „Žmonių švietimas – tai mūsų gyvybės ir ateities klausimas.“ Kurti tiek tarpukario, tiek šios nepriklausomybės švietimo koncepciją buvo patikėta iškilioms asmenybėms, suvokiančioms šios srities svarbą Lietuvos ateičiai. Tai leido pasiekti užsibrėžtus tikslus.

Asmenybės, telkusios idėjų branduolį
Šalia pirmojo Lietuvos švietimo ministro J.Yčo neeilinį vaidmenį kuriant tarpukario Lietuvos švietimo sistemą suvaidino nemažas būrys intelektualų. 1919 m. pirmąjį Lietuvos švietimo reformos projektą parengė suo-mių ir lietuvių tautosakininkas, filosofas, istorikas, Helsinkio universiteto profesorius Augustas Robertas Niemis. Tarp garsiausių švietimo sistemos kūrėjų buvo lietuvių kalbos normintojas, terminijos tvarkytojas, vadovėlių autorius Jonas Jablonskis.
Į švietimo sistemos kūrimo procesą įsitraukė garsūs rašytojai: Pranas Mašiotas, Vilius Storosta (Vydūnas), Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana). Filosofas Stasys Šalkauskis sukūrė originalią „pilnutinio ugdymo“ sistemą, skatinusią ugdyti žmogų visoms gyvenimo sritims, lavinant ir turtinant visas jo galias. Šiuo požiūriu to meto ir dabartinė švietimo koncepcija panašios.
Atkūrus nepriklausomybę 1990 m. prie lietuviškos švietimo sistemos kūrimo vairo stojo mūsų profesūra: Vanda Zaborskaitė, Viktorija Daujotytė, Elena Bukelienė, Donatas Sauka, Aloyzas Sakalas, Vytautas Landsbergis, garsūs mokslininkai, pedagogai, visuomenės veikėjai. Tačiau pati ryškiausia žvaigždė, švietusi visą šios nepriklausomybės laikotarpį ir didžiausias švietimo ir mokslo srities autoritetas buvo profesorė Meilė Lukšienė, kėlusi humanistinę ugdymo filosofiją ir visuomet pabrėždavusi, kad vaikas turi būti viso ugdymo centre.

Beraščių sumažėjo nuo 33 iki 2 proc.
Tarpukario Lietuvoje, panašiai kaip ir dabar, vyravo dvi skirtingų ideologijų partijos, bet dėl svarbiausių švietimo reikalų sutarta. Abu periodai panašūs tuo, kad švietimo sistemą siekta įtvirtinti įstatymais.
Anuomet tarp socialdemokratų ir krikščionių demokratų virė diskusijos, ar valstybė turi teisę savo rankose monopolizuoti ugdymą ir nustatyti ugdymo turinį, ar, priešingai privalo sukurti prielaidas švietimo erdvėje visapusiškai reikštis privačiai iniciatyvai.
1918 m. valstybė perėmė 8 gimnazijas ir 11 progimnazijų. 1920 m. sausio pradžioje jau buvo 16 gimnazijų, 22 progimnazijos, 16 vidurinių mokyklų, 15 iš jų – privačios.
1919 m. buvo priimti Pradžios mokyklų ir aukštesniųjų bendrojo lavinimo mokyklų laikinieji įstatai. 1921 m. paskelbtas Įstatymo mokslui sutvarkyti bendrojo lavinimo Švietimo ministerijos mokyklose projektas. 1922 m. Steigiamasis Seimas priėmė Pradžios mokyklų įstatymą. Patvirtinta ketverių metų visiems mokyklinio amžiaus vaikams privaloma pradžios mokykla.
1926 m. birželio 22 d. premjeras Mykolas Sleževičius Seime paskelbė Ministrų kabineto deklaraciją: strateginiu tikslu paskelbtas visuotinio raštingumo įgyvendinimas. 1923 m. 32,6 proc. Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. 1940 m. jų liko tik 2 proc.
1936 m. Švietimo įstatymas pabrėžė, kad mokykla turi suteikti mokslo žinių pagrindus, ugdyti jaunimo dvasios ir kūno jėgas, mokyti mylėti Lietuvą, o gimnazija – dar ir parengti aukštajam mokslui. Šis įstatymas buvo vakarietiškas, atitinkantis to meto pasaulio edukologijos ir vadybos lygį.

Prioritetas – tautinė mokykla
Šiuolaikinėje Lietuvoje būta nemažai paralelių su tarpukario Lietuvos švietimo sistema. Visavertės asmenybės ugdymo  modelis, taikytas iki karo, palaipsniui buvo įgyvendinamas ir po 1990-ųjų. Paskelbus nepriklausomybę 1918 m. buvo keliamas tikslas įveikti rusų kalbos įtaką, o 1990-aisiais – prioritetas buvo atsikratyti sovietinės ideologijos, iki tol bruktos per ugdymo įstaigas.
Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Strateginių programų biuro vedėjo pavaduotojos dr. Ritos Dukytai
tės, šioje srityje neeilinį vaidmenį ir suvaidino habil. dr. M.Lukšienė, jau nuo 1988 m. kvietusi aktyvius pedagogus ir kitų sričių ekspertus kurti savą švietimo sistemą. 1988 m. paskelbta Tautinės mokyklos koncepcija tapo nuosekliai vykdytos ir dabar jau įtvirtintos Lietuvos švietimo koncepcijos pagrindu.
1990 m. sausį paskelbtas Švietimo įs ta tymo projektas, tad 1990 m. kovo 11 d. pa skelbus apie atkuriamą nepriklausomą Lietuvos valstybę Švietimo pertvarkos gairės jau buvo parengtos. 1991 m. birželį priimtas Švietimo įstatymas, spalį paskelbta reformos programa, 1992 m. patvirtinta koncepcija. 1999 m. buvo parengti beveik visų švietimo sričių įstatymai.
Taip žingsnis po žingsnio ateita iki įvairialypio mokyklų modelio: pradinė mokykla yra artima vaikui, pagrindinė ugdo bendrąsias kompetencijas, o gimnazijoje moksleivis skatinamas puoselėti ir plėtoti savo gebėjimus.

Aukštojo mokslo kokybė be reformos menko
Lyginti tarpukario Lietuvos ir šiandieninio aukštojo mokslo neįmanoma, nes visuomenės poreikiai ir nuostatos buvo visai kitokie. 1919 m. Lenkijai aneksavus Vilnių, liko neįgyvendintas siekis atkurti lietuvišką universitetą. Tais pačiais  metais Kaune buvo įsteigti Aukštieji kursai, kurie 1922 m. perorganizuoti į Lietuvos universitetą (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas). 1922–1939 m. įkurtos dar aštuonios aukštosios mokyklos. Beje, aukštasis mokslas buvo mokamas.
Po 1990-ųjų buvo ypač svarbu įtvirtinti aukštųjų mokyklų autonomiją – ideologinę, kūrybinę, vidaus gyvenimo tvarkymo, kartu sukuriant prielaidas kokybiškai aukštojo mokslo sistemai Lietuvoje. Jau 1991 m. Mokslo ir studijų įstatymas įtvirtino kelių pakopų studijas: bakalauro, magistro ir doktorantūrą. Pasak švietimo ir mokslo viceministrės dr. Nerijos Putinaitės, vėliau pertvarkos vyko remiantis užsienio patirtimi.
Lietuvos aukštojo mokslo trūkumai ypač akivaizdžiai atsiskleidė, kai stojant į ES mūsų šalis buvo įtraukta į ES statistiką. „Tuomet paaiškėjo, kad Lietuvoje yra labai daug specifinių problemų, pavyzdžiui, per mažas finansavimas, skiriamas vienam studentui. Po 2000 m. Vyriausybė didino valstybės finansuojamų vietų skaičių, bet aukštųjų mokyklų finansavimas nedidėjo, o tai galėjo vesti prie studijų kokybės žlugimo. 1996–1997 m. Norvegijos mokslo tarybos, o 2003 m. Pasaulio banko ekspertizė parodė, kad būtina koncentruoti mokslo įstaigas, nes liksime Europos nuošalėje, – pasakoja dr.N.Putinaitė. – Galų gale pasigirdo ekspertų balsų, kad tokiose šalyse, kaip Lietuva, nedarant esminių struktūrinių pertvarkų, aukščiausias lygis, kokį galės suteikti universitetai, bus tik bakalauro laipsnis. Šios negailestingos prognozės buvo aiškus signalas, kad būtina imtis esminių pokyčių.“
Maždaug 2006 m. prasidėjo intensyvios diskusijos dėl aukštojo mokslo. Tačiau vos tik pradėjus kalbėti apie institucijų jungimą, valdymo reformą, kildavo didelis pasipriešinimas, labiausiai iš akademinių institucijų administracijos. Nors Aukštojo mokslo plėtros plano projektas rengtas kaip labai ambicingas, vykstant diskusijoms jis buvo „nugludintas“ ir 2008 m. patvirtintas be esminių pertvarkos momentų. Todėl diskusijos vyko toliau.
2009 m. priimtas Mokslo ir studijų įstatymas įtvirtino taip seniai lauktos aukštojo mokslo reformos metmenis. Ši reforma – pirmo ji sisteminė aukštojo mokslo reforma Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo. Tarp tautinė švietimo vertinimo asociacija Lietuvą vertina kaip didžiausią pažangą švietimo ir mokslo srityje padariusią ES valstybę.
Didelę paramą Lietuvos švietimo ir aukštojo mokslo modernizavimui per struktūrinius fondus suteikė Europos Sąjunga.
Nuo 2004 m. iki dabar išmokėta apie 1,5 mlrd. Lt, o iš viso iki 2013 m. skiriama apie 3,5 mlrd.Lt. Kaip pavyko įgyvendinti minėtą aukštojo mokslo reformą, objektyviai galėsime įvertinti tik apie 2014-uosius. Reformos pabaigą jos kūrėjai linkę matyti 2015-aisiais. „Manau, struktūriniai nacionalinio masto pertvarkymai jau įvykę. Teisinė bazė sutvarkyta, bet dabar daug kas priklauso nuo pačių aukštųjų mokyklų, nes joms atiduota labai daug galių keistis“, – teigia dr.N.Putinaitė.
Didžiausias iššūkis aukštosioms mokykloms – siekti geriausios studijų kokybės. Jos įrodymų matysime tada, kai mūsų universitetai pradės pasirašinėti bendradarbiavimo su tartis su išskirtiniais pasaulio universitetais, kai studentai iš užsienio atvyks pas mus studijuoti, matydami, kad jiems naudinga mokėti už studijų kokybę, kai Lietuvos jaunuoliai neplanuos mokslų krimsti kokiame nors vidutiniškame Europos universitete ir teiks prioritetą mūsų šalies aukštosioms mokykloms.
Švietimo ir mokslo viceministrė dr. N.Putinaitė visai realiu tikslu vadina iki 2020 m. pasiekti, kad bent vienas iš Lietuvos universitetų būtų įtrauktas į Europos geriausiųjų šimtuką. Pavyzdžiui, Tartu ir Krokuvos universitetai mūsiškius aplenkė. Tai galima pasiekti ne ieškant, kaip pagerinti statistiką, o stengiantis, kad visi – studentai, dėstytojai, universitetų administracija – susitelktų tam bendram tikslui. ■