Shutterstock

Demografija. Nors naujausi statistikos duomenys skelbia, kad emigrantai jau atranda kelius atgal į Lietuvą, ilgalaikės demografinės prognozės šaliai – itin pesimistinės. Greitai Lietuvoje neliks nė dviejų milijonų gyventojų, o kai kurie regionai jau dabar yra tapę demografinėmis dykromis.

Visa Lietuva tampa retai apgyventu kraštu – su tokia realybe jau turime susitaikyti. Dėl gausios emigracijos, nepakankamo natūralaus prieaugio esame tarp skaudžiausiai depopuliaciją išgyvenančių Europos, net pasaulio šalių. Menkstant žmonių skaičiui, mažėja ir jų tankumas – vienam kvadratiniam kilometrui vidutiniškai tenka mažiau nei 45 gyventojai. Tarkim, kaimyninėje Lenkijoje šis rodiklis daugiau nei du kartus didesnis. Vis mažiau žmonių suskaičiuojama net tose vietovėse, kurios tradiciškai nebuvo tankiai apgyventos.

Kaip atrodo demografinėmis dykromis vadinamos sparčiai žmonių skaičiumi mąžtančios teritorijos ne statistiniuose sąvaduose, o realybėje? Koks ten likusių žmonių gyvenimas?

„Veidas“ pasidarė po Varėnos rajono Marcinkonių seniūniją. Po Labanoro seniūnijos ji yra rečiausiai apgyventa šalies teritorija. 1959 m. gyventojų tankumas čia buvo 7,1, 2001-aisiais – 3,1, o 2011-aisiais vienam kvadratiniam kilometrui teko 2,3 gyventojo. Marcinkonis supa dideli miškai, garsėjantys grybingais plotais, tad vasarą gyvybės čia netrūksta – grybauti į Dzūkiją lietuviai atvažiuoja iš tolimiausių šalies vietovių. Tačiau pasibaigus sezonui Marcinkonyse gyvenimas tarsi sustoja. Ką jau kalbėti apie aplinkinius kaimelius, kuriuose nėra jokių viešų įstaigų, parduotuvių – tik trobos, ir tos apytuštės.

„Mano mintyse daugiau tų, kurie jau Anapus, negu tebegyvenančiųjų. Skaudu. Kita vertus, žlunga ištisos civilizacijos, o čia – tik kaimas… Tokia tikrovė, nuo kurios negalime pabėgti. Bet manyje gyva viltis, kad dar sulauksime naujos kartos, – kaip būdavo po maro, kitų epidemijų, kai bendruomenės atsitiesdavo. Dabar nėra ligų, žmones išgena įvairūs ekonominiai veiksniai, bet tikiu, prisitaikysime, išliksime. Tai nauji iššūkiai, kuriuos turime įveikti kartu su visa valstybe“, – emocingai dėsto Dzūkijos smėlynų dukra, Čepkelių rezervato botanikė gamtos mokslų daktarė Onutė Grigaitė.

Marcinkonių seniūnija traukėsi, nyko O.Grigaitės akyse. Ji lankė Musteikos pradinę mokyklą – jos jau nebėra. Kaip ir vėlesnės – Kabelių aštuonmetės mokyklos. Tebešurmuliuoja tik Marcinkonių pagrindinė (anuomet – vidurinė) mokykla, kurią O.Grigaitė baigė. Tiesa, ji gerokai kuklesnė nei anuomet: aštuntajame dešimtmetyje čia mokėsi 360 vaikų, šįmet ją lanko 74 moksleiviai.

„Iš mūsų krašto išveža tiek miško – daugiau nei karo metais. Kad bent kiek pelno nuo šios produkcijos grįžtų socialinėms reikmėms… Tokiai seniūnijai kaip mūsų reikia nestandartinių sprendimų“, – mano iš Marcinkonių seniūnijos kilusi, čia dirbanti mokslininkė, vis dėlto tebeturinti vilties, kad jos tėviškė prisikels, kad dabartiniai sunkumai – laikini.

Iš tiesų, Marcinkonių seniūnija išsiskiria iš kitų vietovių: demografine dykra ją pavertė ne tik  bendros visai šaliai, bet ir specifinės priežastys. Ji apima didelį plotą – 595 kvadratinius kilometrus. Kaimai išsimėtę miškuose, nes sovietmečiu čia nebuvo kolūkių. Vienintelis, kuris buvo suformuotas Puvočiuose, iširo po trejų metų. Dešimtmečiais vyrai čia dirbo miško darbus, moterys buvo namų šeimininkės. Pagrindinis pajamų šaltinis – grybai, uogos – išliko iki dabar.

2014-aisiais šioje seniūnijoje gyveno 1337 žmonės, gimė šeši, mirė 37, emigravo šeši (2011 m. atitinkamai – 1509, 11, 41 ir 6). Seniūnijos bendruomenė – sparčiai senstanti. Pernai vyresni nei 65-erių buvo 43 žmonės. Darbingiausiai amžiaus grupei (nuo 25 iki 45 metų) priklausė 290 žmonių. Jauniasiąją grupę (iki 16 metų) sudarė 108 gyventojai.

Marcinkonių seniūnas Vilius Petraška pateikia seniūnijos teritorijoje esančių kaimų demografinę statistiką. Visų kaip vieno kreivė eina žemyn. Yra kaimų prie išnykimo ribos, su vos keliais gyventojais, yra ir jau ištuštėjusių. Pavyzdžiui, Rudnioje 2001 m. dar krutėjo šeši kaimo senbuviai, o nuo 2012-ųjų kaimo gyvybę palaiko tik vasarotojai, dzūkų vadinami užeiviais.

Jau daug metų tik vėjai švilpauja prie pat Baltarusijos sienos esančiame Pagarendos kaime. Pirmaisiais nepriklausomybės metais dalis jo gyventojų išsikėlė į Baltarusiją, dalis – į kitas Lietuvos vietoves. Pagarendą numarino prastas susisiekimas, dideli atstumai iki svarbių įstaigų.

„Prieš keliolika metų nutrūko susisiekimas traukiniais, Marcinkonyse – paskutinė stotelė. Kaime dar nuo caro laikų veikė lentpjūvė, ją privatizavę veikėjai sugebėjo viską nuvaryti į bankrotą, dabar ant stogų medeliai auga… O dar prieš šešerius septynerius metus čia dirbo iki pusės šimto žmonių. Buvo ir miškų ūkis. Bet 1991-aisiais įkūrus Dzūkijos nacionalinį parką šios veiklos nebeliko, smarkiai sumažėjo darbuotojų. Kažkada iš miško darbų duoną valgė 200 žmonių, dabar – vos 40, – seniūnijos demografinę padėtį žemyn traukiančias priežastis vardija V.Petraška. – Tada be darbo liko daug vyrų. Kur jaunesni, išsikėlė į kitas vietoves, todėl mūsų seniūnijoje 50-mečių kartos žmonių gyvena labai nedaug.“

Šiuo metu seniūnijoje darbu aprūpina geležinkelio stotis (6–7 žmonės), Marcinkonių pagrindinė mokykla (22), trys Marcinkonių ir dvi Kabelių kaimo parduotuvės (po 2–3), Kabelių daugiafunkcis dienos centras. 12 jaunų žmonių važinėja į Varėną dirbti statybose, keliolika įdarbina seniūnija ir nacionalinio parko direkcija. Iš pašalpų gyvena apie 150 šeimų.

„Sakot, probleminė seniūnija? Probleminė būtų, jei ne grybai. Vasarą čia visi sėdi miškuose, automobilius užsidirba, ką jau kalbėti apie pragyvenimą. Kol neprasidėjo grybų sezonas, didelė paspirtis – ir miškų sodinimo darbai. Įmonės samdo jaunus žmones darbui visoje apskrityje, per dvi tris savaites jie užsidirba kas 300, o kas ir 900 eurų, priklauso, kiek medelių pasodina. Tuo verčiasi apie 30 marcinkoniškių. Vyresnieji taip pat neskursta – pardavę miškus ir patys namus susitvarkė, ir dar vaikams, anūkams padėjo“, – pasakoja seniūnas.

Vyresniųjų karta – ji seniūnijoje gausiausia – prisitaikė prie socialinės ir teritorinės atskirties sąlygų. Jiems pakanka keliskart per savaitę į kaimą užsukančios autoparduotuvės, vaistų atveža iš miestų savaitgaliais atvažiuojantys vaikai – tokie tėra būtiniausi poreikiai. O jei atsiranda reikalų rajono centre Varėnoje ar Druskininkuose, už kelis eurus susitaria su automobilį turinčiu kaimynu – toks bendradarbiavimas čia jau savaime suprantamas. Kukliu poreikių tenkinimu turi apsiriboti ir mokyklinio amžiaus gyventojai. Marcinkonių pagrindinėje mokykloje veikia tik pora sporto būrelių ir vienas šokių, bet ir jie ne itin populiarūs. Apgulta tik vietos biblioteka – laukdami po kaimus išvežiojančio mokyklinio autobuso, vaikai laiką leidžia prie kompiuterių.

„Kas laukia Marcinkonių? Vasarą bus judėjimo – suvažiuos vaikai, anūkai. O žiema bus labai sunki, kaip ir ankstesnės. Nors reikia tikėtis, kad laidotuvių jau nebus taip dažnai kaip iki šiol. Pačios vyriausios kartos jau mažai kas beliko, o po jos einanti nėra gausi. Tai kurį laiką pailsėsime“, – nelinksmai šypteli V.Petraška.

Tokioms vietovėms kaip Marcinkonių seniūnija apibūdinti jau prigijo demografų naujadaras – demografinė dykra. Iki šiol dykros terminas „priklausė“ istorikams, vartojantiems jį

periferinėms Lietuvos teritorijoms, ištuštėjusioms per karus su kryžiuočiais, apibūdinti. Viduramžiais dykros formavosi dėl organizuoto žmonių ir gyvenviečių naikinimo, dabar jų daugėja dėl itin mažo gimstamumo, didelio mirtingumo, gyventojų senėjimo bei emigracijos.

Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo doc. dr. Vidmanto Daugirdo teigimu, jei teritorijos, kurioje liko mažai ir vis mažėja  gyventojų, tankumas nesiekia 10 gyventojų viename kvadratiniame kilometre, – tai jau demografinė dykra. Demografinės dykros išsiskiria pirmiausia tuo, kad, priešingai nei likusioje šalies dalyje, didesnė dalis depopuliacijos, beveik trys ketvirtadaliai, tenka neigiamai natūraliai kaitai, mažesnė – emigracijai. Čia emigruoti jau nebėra kam, gyventojai tiesiog išmiršta.

„Lietuvos gyventojų tankumas mažėja jau daugiau kaip 20 metų. Ypač ši tendencija tapo ryški po 2004 m., Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kai paspartėjo emigracija. Dabar, 2015 m. pradžioje, tankumas tesiekia 44,8 gyventojo kvadratiniame kilometre (2013 m. – 45,5, 2014 m. – 45,1). Sovietmečiu, 1970 m., Lietuvoje šeima vidutiniškai turėdavo po 2,4 vaiko. To pakako natūraliai kartų kaitai ir gyventojų skaičiaus didėjimui. Po nepriklausomybės atkūrimo gimstamumas pradėjo labai mažėti (2002 m. šeimai vidutiniškai teko tik 1,2 vaiko), o pastaraisiais metais šiek tiek augo – 2012 m. siekė 1,6 vaiko, aplenkė net ES vidurkį. Bent jau nebuvome tarp blogiausiųjų pagal šį rodiklį. Tik tai iš esmės neguodžia. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vaikų dalis bendrame gyventojų skaičiuje nuolat mažėja: 2001 m. pradžioje vaikai sudarė 24,4 proc., o 2014 m. pradžioje – 18,1 proc. visų gyventojų. Spėjama, kad gimstamumas Lietuvoje ir vėl mažės iki 1,29 vaiko ir taps vienu mažiausių pasaulyje“, – daro išvadas V.Daugirdas.

Neigiamos gyventojų reprodukcijos tendencijos, imigraciją pralenkianti emigracija ir toliau mažins gyventojų skaičiaus bei tankumo rodiklius. Visa Lietuva taps retai apgyventu kraštu – po dešimtmečio kvadratiniam kilometrui bendrai teks ne daugiau kaip 40 gyventojų.

Mokslininkai daro prielaidą, kad per 15–20 metų beveik visos kaimiškos teritorijos taps retai apgyventos. Jau dabar vietovės, kuriose kaimo gyventojų tankumas mažesnis nei 12,5, užima per 45 proc. šalies teritorijos. Kai kuriose Rytų Lietuvos savivaldybėse per praėjusį dešimtmetį gyventojų skaičius sumažėjo apie 30 proc. Ir kuo gyventojų tankumas mažesnis, tuo blogesni demografiniai rodikliai – tuo greičiau jų mažėja.

Demografiniams procesams įgavus aiškią ir mažai kintančią depopuliacijos kryptį, jau visai netrukus atsibusime kitokioje Lietuvoje. Gyvensime „senukų Lietuvoje“ su daug išlaikomų žmonių, bet per mažai pajėgių mokėti mokesčius valstybei ir išlaikyti jų nemokančiuosius, taigi turėsime susitaikyti su besiplečiančiomis dykromis. Kai kur gyventojų tankumas tebus kaip rečiausiai apgyventuose pasaulio regionuose – dykumose, stepėse, kalnuose, tundroje ar džiunglėse: vos 2–5 gyventojai viename kvadratiniame kilometre.

„Tokios teritorijos tampa tikra periferija su socialine ir teritorine atskirtimi. Formuojasi uždaras ratas: mažėja gyventojų – nyksta socialinė infrastruktūra (mokyklos, parduotuvės ir t.t.) – mažėja gyventojų… Šiame rate nebelieka net demografinės situacijos gerėjimo galimybės. Jos nesukuria net ir masinė mokyklų, kelių, kitų viešųjų paslaugų įstaigų renovacija. Demografinių prielaidų tendencijoms keistis kol kas nėra. Depopuliacija tęsis, kaimai tuštės. Procesas yra neišvengiamas ir natūralus. Nėra pagrindo tikėtis, kad artimiausiu metu miškinguose, nederlinguose, periferiniuose regionuose daugės gyventojų. Nėra pagrindo ir skatinti, kad ten jų daugėtų. Jų ten ir taip dabar per daug… Socialinio bei ekonominio talpumo riba yra peržengta“, – konstatuoja V.Daugirdas.

Šalies didmiesčiai gyventojų netenka taip pat daug. Demografiniai rodikliai – gimstamumas, sudėtis pagal amžių – juose palankesni, miestus retina vien tik emigracija. „Per 20 metų gyventojų skaičius palyginti nedaug sumažėjo Vilniuje – 6,2 proc. (reikia įvertinti tai, kad Vilniaus teritorija prasiplėtė), o štai Kaunas neteko daugiau kaip 100 tūkst. gyventojų (daugiau nei ketvirtadalio) ir dabar jame jų liko vos 301 tūkstantis. Tokiais pat tempais mažėja ir Šiauliai – liko 105 tūkst. gyventojų, didmiesčio statusą  prarado Panevėžys – 95 tūkst. Kiek mažiau susitraukė Klaipėda – nuo 202 iki 156 tūkst. Bet tarp Lietuvos miestų turbūt pirmauja Visaginas, sumažėjęs 35 proc.: jame liko 20 tūkst. gyventojų“, – vardija geografas.

Visa šalis išgyvena gilią demografinę krizę – tokią nerimą keliančią diagnozę pateikia V.Daugirdas. Šalies mastu tai gal ir laikinas reiškinys, deja, retai apgyventose teritorijose, ko gero, jau negrįžtamas.

Tiesa, praėjusią savaitę, paskelbus Eurostato leidinio „Europos jaunimas šiandien“ duomenis, Lietuva nuskambėjo šviesių prognozių kontekste: iki šio amžiaus vidurio labiausiai iš visų Europos valstybių vaikų skaičius turėtų didėti mūsų šalyje. Per pastaruosius 20 metų procentinė vaikų dalis tarp visų gyventojų sumažėjo visose Europos Sąjungos šalyse, išskyrus Daniją. 2014 m. ES vaikų iki 15 metų buvo 10 mln. mažiau nei 1994-aisiais. Pernai Europos Sąjungoje vaikai sudarė 15,6  proc. visų gyventojų (1994 m. – 18,6 proc.), Lietuvoje – 14,6 proc.

Remiantis gyventojų skaičiaus prognozėmis tikimasi, kad iki 2050 m., palyginti su 2014-aisiais, žmonių iki 15 metų amžiaus procentinė dalis padidės devyniose valstybėse narėse. Labiausiai – Lietuvoje (nuo 14,6 proc. 2014-aisiais iki 16,6 proc. 2050-aisiais, t.y. dviem procentiniais punktais). O visoje Europos Sąjungoje vaikų procentinė dalis 2050 m. turėtų nukristi iki 15 proc. (nuo 15,6 proc. 2014 m.).

Tačiau demografijos profesorė Vanda Stankūnienė įspėja, kad tai nesudaro pagrindo optimizmui. Eurostato prognozėmis, ateinančiais dešimtmečiais tos amžiaus grupės, kuri yra lemiama populiacijos didėjimui, asmenų bus per mažai, kad šalies gyventojų nustotų mažėti.

O V.Daugirdas primena, kad turime nepalankią vaikams auginti socialinę aplinką ir infrastruktūrą: trūksta darželių, mažėja mokyklų, jos tolsta nuo namų, nepakankama parama jaunai šeimai ir t.t.

Labai svarbi ir augančio vaiko gerovė, jo socialinė aplinka, o ji dažnai visai nepalanki, net asociali: daug vaikų auga socialinės rizikos šeimose, vaikų namuose, palikti emigravusių tėvų seneliams ir t.t. Tyrimai rodo, kad Lietuvos vaikai yra vieni nelaimingiausių ES…

„Yra ir dar viena svarbių priežasčių grupė – emancipuotos Vakarų, išsivysčiusių šalių visuomenės, tiksliau, jų moterys (Lietuvoje gal ir vyrai kalti, nes ieško namų šeimininkių, o jų jau neberanda…), tiesiog nepageidauja apsikrauti vaikais iki tol, kol padarys karjerą, susikurs gerovę. Sociologinės apklausos rodo (metų pradžioje „Delfi“ užsakymu atliko „Spinter tyrimai“), kad maždaug trečdalis gyventojų Lietuvoje net neslepia nenorintys turėti vaikų, nes nori pagyventi sau, o dešimtadalis visai neketina jų turėti. Vaikai yra tarsi našta ar kliūtis geram gyvenimui. Jų gimdymas atidedamas vėlesniam laikui, iki 30–35 metų. Bet tokiame amžiuje jų jau gali ir visai nebeatsirasti, gal jiems jau per vėlu… Todėl ir moterų skatinimas daugiau gimdyti gali būti vertinamas prieštaringai“, – svarsto V.Daugirdas.

Retai apgyventas teritorijas, tokias kaip Marcinkonių seniūnija, mokslininkai laiko ateities indikatoriumi, leidžiančiu numanyti, kokie demografiniai procesai vyks visoje šalyje. Ir jeigu šalis juda ta kryptimi, kuria jau pasuko Marcinkonys, tuomet priežasčių demografiniam optimizmui kaip ir nebelieka.

Praėjusių metų pabaigoje Seime pristatydama demografines prognozes V.Stankūnienė teigė, kad jau 2040 m. Lietuva susitrauks iki dviejų milijonų, o iki 2080-ųjų mūsų bus tik 1,9 milijono (šiuo metu Lietuvoje gyvena 2,9 mln. žmonių). Prognozuojama, kad iš visų Europos Sąjungos šalių gyventojų sparčiausiai mažės Lietuvoje.

Rimtas signalas politikams – aukščiausi Europos Sąjungoje senėjimo tempai. Jau šio amžiaus viduryje kas dešimtas Lietuvos gyventojas bus vyresnis nei 80 metų, darbingo amžiaus žmonių liks tik milijonas (dabar – du milijonai).

Jei kalbame apie retai apgyventas teritorijas, Lietuva nėra išimtis. Galime lyg ir pasiguosti – Europoje ši problema nėra nauja, ypač Šiaurės šalyse. Retai apgyventų teritorijų daugėja ir Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, išsivysčiusiose, gerokai turtingesnėse nei Lietuva šalyse.

„Bet Lietuvoje depopuliacijos tempai, deja, yra didžiausi: 2010 m. gyventojų sumažėjo 2,69 proc. (tai daugiausia „popierinė“ depopuliacija, nes dėl sveikatos draudimo anksčiau emigravusieji įteisino savo išvykimą), 2011 m. – 1,47, 2012 m. – 1,1, 2013 m. – 0,46, 2014 m. – 0,77 proc. O šiaip Lietuvos demografiniai rodikliai nelabai skiriasi nuo kaimyninių šalių – ir situacija, ir tendencijos panašios. Visoms išsivysčiusioms šalims būdingas balansuojantis demografinės raidos modelis arba lėta depopuliacija. Esame regione, kuriame šeimos augina vidutiniškai mažiau kaip du vaikus, jame yra beveik visa Europa, šiek tiek išsiskiria tik Airija ir Prancūzija. Tai reiškia, kad natūrali kartų kaita nevyksta. Rytų ir Vidurio Europoje situacija blogiausia, Vakarų Europoje – geresnė, ją gelbsti imigracija. Todėl Jungtinėje Karalystėje tėvų dažniausiai savo vaikui duodamas vardas jau yra Muhamedas…“ – primena V.Daugirdas.

Tačiau iš tam tikrais aspektais tolygaus Europos demografinio paveikslo Lietuva stipriai išsiskiria emigracijos tempais. Nuo 1990-ųjų šalį paliko apie 788 tūkst. gyventojų, tai yra maždaug ketvirtadalis. Tiesa, galima pasidžiaugti, kad, naujausiais Statistikos departamento duomenimis, nors pernai iš Lietuvos emigravo 12,3 tūkst. žmonių daugiau nei imigravo, palyginti su 2013-aisiais, emigrantų sumažėjo 5,7 proc., o imigrantų padaugėjo 3,7 proc. Maždaug keturi penktadaliai imigrantų pernai buvo į šalį grįžę Lietuvos piliečiai.

Demografiją tyrinėjantis Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Algirdas Stanaitis šiais skaičiais džiaugtis neskuba: „Emigruoja daugiausia jauni žmonės, o sugrįžta greičiausiai vyresni, norintys čia nugyventi paskutines savo dienas“.

Jis daro prielaidą, kad artimiausią dešimtmetį emigracija iš Lietuvos nesustos, ją atsvers imigracija – bet ne sugrįžtančių savųjų, o užsieniečių iš Rytų, Pietryčių valstybių. Prognozuodamas, kaip atrodys mūsų šalis po dešimtmečio, profesorius primena garsiąją sovietinio partinio veikėjo Michailo Suslovo frazę: „Lietuva bus, bet be lietuvių.“

„Optimistinėms prognozėms nėra nė vienos priežasties. 10–12 tūkst. žmonių daugiau miršta nei gimsta – dėl neigiamo prieaugio Lietuva kasmet sumažėja, netekdama Anykščių dydžio miesto. Panašus praradimas – ir dėl emigracijos. Blogiausia, kad žmonių mažėja jaunimo, darbingo amžiaus žmonių sąskaita. Sugrįžtančiųjų srautas nepasivys emigruojančiųjų skaičiaus. Dėl atvykstančių užsieniečių keisis mūsų šalies gyventojų tautinė sudėtis ne lietuvių naudai“, – kokie demografiniai procesai vyks artimiausią dešimtmetį, prognozuoja A.Stanaitis.