Energetikos ministerija įsitikinusi, kad Lietuva iki 2020 metų pagamins žaliosios energijos daugiau, nei yra įsipareigojusi Europos Sąjungai (ES), todėl jau svarsto galimybę dalį jos perleisti kitoms šalims.

Tuo tarpus specialistai jau dabar įspėja, kad realūs Lietuvos laimėjimai naudojant atsinaujinančius energetikos išteklius (AEI) greičiausiai bus gerokai menkesni, nei planuoja valdininkai, todėl, neapgalvotai pardavus savo “žalias kvotas”, paskui gali tekti jas pirkti iš kitų šalių arba mokėti baudas, rašo “Lietuvos žinios”.

Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktoriaus Martyno Nagevičiaus vertinimu, jeigu ministerija tik pardavinės Lietuvai numatytas AEI energijos “kvotas”, tačiau ir toliau nieko nedarys, kad AEI naudojimas pasiektų numatytą kiekį, gali atsitikti, jog 2020 metais Lietuvai reikės iš kitų šalių pačiai pirkti trūkstamas, “kvotas”, taikant tą patį statistinio perdavimo mechanizmą.

“Jei energijos gamyba iš AEI bus skatinama tokiais būdais, kaip tai yra daroma dabar, ir šioje srityje nebus jokių pokyčių, galima prognozuoti, kad tokios energijos 2020 metais bus suvartota ne daugiau kaip 1,1 mln. tonų naftos ekvivalento (tne). Vadinasi, mes ne tik neviršysim užsibrėžto 23 proc. rodiklio, bet dar ir smarkiai nuo jo atsiliksime”, – sakė M.Nagevičius.

Nacionalinėje AEI plėtros strategijoje yra prognozuojama, kad bendras galutinis energijos vartojimas 2020 metais sieks iki 6,41 mln. tne, o įsipareigotieji 23 proc. reiškia, kad iš AEI pagamintos energijos kiekis turi siekti ne mažiau kaip 1,48 mln. tne.

Kaip nurodo ekspertai ir į AEI investuojantys verslininkai, šiuo metu žaliosios energijos plėtra šalyje yra sustojusi dėl apsunkintų prijungimo prie elektros tinklo sąlygų, valdininkų norų mažinti AEI šaltinių energijos supirkimo tarifus ir dėl stringančio Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo neaiškios teisinės aplinkos.

ES direktyvos dėl AEI energijos skatinimo nuostata leidžia šaliai, viršijusiai įsipareigojimus dėl AEI panaudojimo, perduoti kitai ES narei dalį savo AEI rodiklių.

Lietuvos atveju schema atrodytų maždaug taip: kita valstybė investuoja į AEI naudojančias jėgaines, o vertinant, kaip ES narės vykdo direktyvoje numatytus įsipareigojimus, tose jėgainėse pagaminta energija būtų priskaičiuojama ne Lietuvai, o investavusiai šaliai.