"Veido" archyvas

Kai Asta ir Vytas įsigijo erdvų namą už Vilniaus, buvo sudvejojusiųjų, kam jis jiems toks didelis – juk dukros jau ne mažutės, taigi netruks išeiti iš namų ir šie taps tušti. Tuomet ne tik aplinkiniai, bet ir jie patys net neįtarė, kad namai dar negreit ištuštės.

Šiandien Astos ir Vyto namuose šurmulys dar didesnis nei tada, kai jie šventė įkurtuves. Iš mokslų grįžtančias seses – devyniolikmetę Ireną, tėvų švelniai vadinamą Irute, ir šešiolikos Šarūnę kiekvieną vakarą krykšdamas pasitinka beveik vienerių broliukas Domantas.

“Priburtas” vyresnėlės noras

Jau pokalbio pradžioje Asta ir Vytas prasitaria, kad tokio amžiaus skirtumo tarp vyresnių dukrų ir jaunėlio – niekada neplanavę. Juk vyriausią sesę ir broliuką skiria net aštuoniolika metų. Bet planuok neplanavęs… “Kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi”, – linksmai tarsteli Vytas, sudvejodamas, ar tik nebus tiesa, kad vaikus neša gandrai – juk kaip niekad daug jų tą vasarą, kai po Astos širdimi suspurdo nauja gyvybė, sukiojosi po jų sodybą. “O gal tikrai tiesą sako tikintys, kad šventose vietose sugalvoti norai ima ir išsipildo? – besišypsodama vyrui antrina Asta. – Tą pačią vasarą Irutė lankėsi Italijoje, iš kurios lauktuvių man parvežė Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyne palaimintą kryželį. O prieš tai dar ir norą turėti broliuką sugalvojo. Tik man apie tai pasakė jam jau gimus.” “Tai kad jūs su tėčiu visą laiką sakydavote – jūs išeisit, mus paliksit, namas mums dviem bus per didelis…”, – gurkšnodama arbatą į pokalbį įsiterpia Irutė, “pribūrusi” šeimos pagausėjimą.

Nei per jauna, nei per sena

Nors moterų amžiaus klausti lyg ir nepadoru, tačiau sau leidžiu paspėlioti, kad tikriausiai pirmagimės Asta susilaukė labai jauna. Tačiau trijų vaikų mama su tuo nesutinka, kaip ir su tuo, kad sūnus galbūt į jų šeimą ateiti šiek tiek užtruko – nei tuomet, kai jai buvo dvidešimt vieneri, nei dabar jai taip neatrodo.

Sako, prieš du dešimtmečius ji jau jautėsi esanti pasirengusi motinystei, todėl vaikelis jų šeimoje buvo labai laukiamas. Ne mažiau laukiama ir mylima buvo ir antroji dukra. O štai Domanto jie laukė jau keturiese, ypač Vytas – atliekant genetinius tyrimus gana greitai paaiškėjo, kad gims pavardės tęsėjas.

“Laukėme ne tik mes, bet ir mūsų artimieji ir draugai. O Domantui gimus atvažiavo mūsų pasveikinti net tie giminės, kurie gimus dukroms to nedarė. Ir nė iš vieno lūpų neišgirdome, neva kam reikėjo vėl užsikrauti ant pečių bemieges naktis, maitinimus ir kitus kūdikiškus rūpesčius, kai dukros jau paaugo ir, atrodytų, galėtume pradėti gyventi sau. O kas yra tas gyvenimas sau? Mes to taip ir nepatyrėm…

Kaip ir to streso, kurį išgyveno mano draugės ir kolegės, atšventusios keturiasdešimtmetį – ir tik todėl, kad namuose atsirado mažas vaikas, apdovanodamas naujais džiaugsmais ir rūpesčiais.”

O aš žinau…

"Veido" archyvas

Mergaičių ir berniukų auginimas išties skiriasi

Tiesa, šios džiugios žinios pasauliui Asta ir Vytas skelbti neskubėjo – buvo šiek tiek neramu, ar tikrai pilvelio gyventojui viskas gerai. Juolab kad nors ir nedidelių, bet nelaimės pranašų vis tik būta. “O ir pati, tiesą sakant, sužinojau, kad laukiuosi tik dešimtą nėštumo savaitę. Tačiau vyriausioji dukra, studijuojanti mediciną, po to mane gana greitai “susekė” – įtarimą sukėlė namuose atsiradusi folio rūgštis ir staiga prasidėję mano vizitai pas gydytoją. O jaunėlė, išgirdusi, kad turim naujieną, pasakė – aš viską žinau, – nuklysta į netolimą praeitį pašnekovė. – Pasirodo, man vienintelei ši žinia pakirto kojas – juk vaikelio mes jau nebeplanavome. Be to, visą vasarą dirbau daug fizinio darbo, dažnai eidavau į pirtį, kas, pasak visagalio interneto, yra labai blogai.” Artimiesiems, tiksliau, Astos tėčiui ir Vyto mamai, pora pranešė per Kalėdas. Džiaugsmingų sveikinimų tąkart jie nesulaukė, nes tėvai tuo nelabai ir patikėjo. Astos bendradarbiai, tarp kurių didžioji dalis vyrų, nežinioje buvo dar ilgiau, kone iki vadinamųjų dekretinių atostogų. “Labai liekna nebuvau ir iki tol, be to, buvo žiema, o juk po megztuku pilvuką paslėpti ne taip jau ir sudėtinga”, – šypsosi moteris.

Dar pagalvos, kad jos mamos…

O kurį vaiką auginti buvo lengviausia? Juk auginant vaikus, tarp kurių išties didelis amžiaus skirtumas, galima kalbėti apie skirtingas motinystės patirtis. Asta net nesudvejoja – pati motinystė niekuo nesiskiria, tik būdama studentė į daugelį dalykų ji žiūrėjo gerokai paprasčiau, o ir padėti prižiūrėti vaikus labiau būdavo kam. Jos pačios mama dar buvo gyva, o anyta – kur kas jaunesnė ir daugiau turėjo sveikatos. “Būdavo, per sesiją nuvežu mamai ir mokausi. O dabar su Domantu tik kelioms valandoms esame išsiskyrę. Tiesa, trumpam visada galiu patikėti jį dukroms, kurios dar ligoninėje vos jam gimus nesibaimino brolio ant rankų paimti, o man prasidėjus mastitui išleido pas gydytoją ir puikiai su patikėta užduotimi susitvarkė. Nors buvo momentas, kai aš vos išeidavau pro duris, Domantas iš karto pradėdavo verkti. Tik toliau kiemo išeiti pasivaikščioti su vežimėlyje gulinčiu broliu dukros iniciatyvos nerodo – gal tik porą kartų pavežiojo, o paprašytos atsako – na jau ne, juk dar pagalvos, kad čia mano vaikas”, – linksmai dėsto Asta.

Panašumai ir skirtumai

Ir nors pašnekovei ne vis tiek visi ekologijos reikalai, sako pagundai užsegti sūnui vienkartines sauskelnes ji vis tik neatsispyrusi – pakankamai vystyklų išplovė augindama dukras. “Būdavo, su bendrabučio kaimynais, kurie taip pat augino mažylį, vakare išskalbiame visus per dieną susikaupusius vystyklus, išdžiaustome, po skalbiniais, įjungiame šildytuvą ir laukiame, kol šie išdžius. Ir taip kasdien…”, – įvardija kone pagrindinį šių dienų mamų pagalbininką ir nusijuokia, kad iš pradžių, namuose atsiradus pagrandukui, apėmė toks jausmas, kad viską reikia mokytis iš naujo – net ir virti košes ar maudyti.

Beje, dukras ir sūnų skiria ne tik amžius, bet ir lytis. Nors skubėti daryti kategoriškų išvadų Asta neskuba, tačiau sako pastebėjusi, kad mergaičių ir berniukų auginimas išties skiriasi. “Tiek Irutė, tiek Šarūnė augo labai atsargios, o vyresnėlei reikėjo nuolat matyti mane. Be to, mergaitės kur kas greičiau nei dabar Domantas viską suprasdavo ir išmokdavo. Tačiau sūnus jas lenkia savo judrumu ir baimės jausmo neturėjimu: lekia, lipa, griūva”, – pasakoja nejučia pagranduką nuolat lyginanti su vyresnėmis sesėmis.