Lietuvoje iš viso veikia 106 akredituotos sporto federacijos. Ir didelių, ir visai mažyčių tikslas vienas – plėtoti ir garsinti savo sporto šaką. O kaip mūsų federacijos atrodo pasaulyje?

Inga Necelienė

Olimpinį ir neolimpinį, žaidimų ir individualų bei kitokį sportą kuruojančių federacijų veiklai aptarti pasirinkome keletą įvairių sporto šakų: didelio visuomenės, sporto vadovybės ir valstybės dėmesio sulaukiančio žaidimų sporto, taip pat olimpinių, irgi medalių pelnančių, tik mažiau garbstomų individualių sporto šakų atstovų ir rečiau girdimų bei matomų, mažiau finansuojamų neolimpinių, kurių didžiausias varomasis variklis – entuziazmas.
Degė, bet prigeso

Olimpinės sporto šakos buriasi aplink Lietuvos tautinį olimpinį komitetą (LTOK), o neolimpinės šliejosi prie Lietuvos neolimpinio komiteto (LNOK). Neolimpinis judėjimas su 1999 m. įsteigtu LNOK priešakyje veikė gana aktyviai, būta ir didelių, plačiai nuskambėjusių renginių: 2006 m. Šiauliuose surengtos tarptautinės neolimpinio sporto žaidynės, 2012 m. taip pat Šiauliai priėmė tarptautinės „Sporto visiems“ asociacijos (angl. TAFISA) žaidynes – tai kas ketverius metus skirtinguose pasaulio žemynuose vykstančios pagrindinės pasaulio neprofesionalaus sporto varžybos.

Bet dabar, pasak laikinai Lietuvos neolimpinio komiteto prezidento pareigas einančio Kazimiero Bartkevičiaus, veikla apstojusi. „Ne kažin kas nuveikta, nelabai kuo galime pasigirti. Mūsų aktyvumas prigeso, sporto federacijos grįžo prie savų interesų, – nedaugžodžiauja K.Bartkevičius, iš neolimpinių sporto šakų išskirdamas tas, kurios įdomiausios žiūrovams. – Galiūnų sportas, sportiniai šokiai visada daug žiūrovų sutraukia, įdomus karatė, bušido, kiokušin karatė, aviasportas.“

Siekiant propaguoti neolimpinį sportą nuo 2007-ųjų pradėtas rinkti neolimpinių sporto šakų atstovų geriausiųjų dešimtukas. Tai buvo lyg atsakas ir atsvara neolimpinių šakų sportininkų į savo organizuojamus metų geriausiųjų rinkimų lapus nusprendusiam neberašyti LTOK ir „Olifėjai“.

Kaip vieną neolimpinio sporto iškrikimo priežasčių pašnekovas mini Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) pakeistas sporto šakų federacijų pripažinimo nuostatas. Pirmiausia atsirado penkiolika privalomų pozicijų, vėliau prisidėjo dopingo kontrolė. Po kiekvieno tokio pakeitimo dalis federacijų nustojo KKSD finansavimo ir atkrito, nes kiekvienai veiklai reikia ne tik laiko, darbo, bet ir lėšų. „Tokie dalykai nustumia neolimpinį sportą į nuošalę, jis paliekamas savieigai, juk be finansų didelių kalnų nenuversi“, – sako K.Bartkevičius.

Ar jie galėtų lygintis su priešingame poliuje esančiomis olimpinėmis sporto šakomis ir LTOK? „Kaip gali lygintis, jei vienas nuogas, o kitas apsirengęs, – atsako „nuogojo“ komiteto laikinasis vadovas. – Norint aukštai iškelti neolimpinę vėliavą, reikia brandaus kolektyvo, pinigų ir idėjų“, – trijų žodžių receptą pateikia pašnekovas, apgailestaudamas, kad pas mus šis judėjimas išsikvėpė, nors pasaulyje neolimpinės šakos aktyviai vienijasi.

Pasaulyje ketvirti

Lietuvos krepšininkai, po nepriklausomybės atkūrimo dalyvavę visose olimpinėse žaidynėse, iš trejų parvežę bronzą bei pelnę Europos ir pasaulio čempionatų medalių, gali didžiuotis ne tik gausia trofėjų kolekcija, bet ir karščiausiu visuomenės palaikymu bei valstybės dėmesiu. Krepšininkai ir sirgaliai visuose turnyruose ryškiai matomi, o ką būtų galima pasakyti apie Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) tarptautinę veiklą?

„Kaip ir visos sporto šakos, pasaulyje esame matomi pagal rezultatus. Šiuo metu pasaulio krepšinio reitinge užimame ketvirtą vietą, todėl manau, kad šis skaičius ir šita vieta pasako daugiau ir geriau nei bet kokie išvedžiojimai ir postringavimai. Smagu būti ketvirtiems po JAV, Ispanijos ir Argentinos bei matyti, kokios šalys yra po mūsų“, – sako LKF viešųjų ryšių ir rinkodaros direktorius Linas Kunigėlis.

Jis primena, kad šią reitingo vietą lemia ne vienos rinktinės laimėjimai. „Ji apima visą kriterijų spektrą: tai ir jaunimo, ir moterų, ir vyrų, ir rinktinių rezultatai. Turėdami tokias galimybes pavydžiai klausomės, kokiomis lėšomis disponuoja kitų šalių – Prancūzijos, Vokietijos ar Turkijos krepšinio federacijos. Todėl sakyčiau, kad tą, ką galima padaryti, tikrai padarome. Bet tobulėjimui ribų nėra, – priduria L.Kunigėlis.

Pašnekovas taip pat primena, kad ši pozicija daugmaž išlaikoma nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais: „Manyčiau, tai su kaupu pateisina visą tą dėmesį, kurį skiria Vyriausybė, Kūno kultūros ir sporto departamentas, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir kitos institucijos, bei visą tą paramą, kurią gauname ir iš jų, ir iš rėmėjų.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.