Asta Skaisgirytė

Ilgai ginčijęsi, ar Jungtinė Karalystė priklauso politinei Europai, ar šioji pasibaigia ties Lamanšo sąsiauriu, britai lemtingąją birželio 23-iąją nutarė nutraukti nuo 1973 m. trukusią narystę Europos Sąjungoje. Jungtinė Karalystė tapo pirmąją suverenia šalimi istorijoje, palikusia pastaraisiais dešimtmečiais vis augusią Bendriją.

Asta SKAISGIRYTĖ, Lietuvos ambasadorė Jungtinėje Karalystėje

Žengdama į naują savo raidos etapą, Jungtinė Karalystė ES klausimu išlieka smarkiai poliarizuota. Viltis, kad viena iš pusių iškovos įtikinamą pergalę referendume, taip užglaistydama jau keletą metų didėjusią įtampą tarp dviejų skirtingai santykį su Europa suvokiančių stovyklų, nepasitvirtino. Jungtinės Karalystės pasitraukimą ar pasilikimą ES parėmė apylygė dalis britų. Du iš keturių šalies istorinių regionų, Škotija ir Šiaurės Airija, balsavo už narystės Bendrijoje išlaikymą. ES šalininkai pasiekė įtikinamą pergalę ir megapolyje Londone.

Nuožmi referendumo kampanija, pareikalavusi net parlamento narės gyvybės, atrodo, ir šiandien nepasibaigusi. Apie įtampą britų visuomenėje byloja ir po referendumo padažnėję pranešimai apie neapykantos nusikaltimus, įvykdytus prieš ES piliečius. Šalyje reorganizuojami seni ir kuriami nauji politiniai judėjimai, sieksiantys, kad prasidedančioje „Brexit“ dėlionėje abiejų pusių balsai būtų girdimi.

Naujoji Theresos May vyriausybė pradėti oficialių derybų dėl pasitraukimo iš ES nežada anksčiau nei 2017 m. Taip pat šiandien nėra aišku, kokio susitarimo su ES Jungtinė Karalystė sieks.

Naujoji Theresos May vyriausybė pradėti oficialių derybų dėl pasitraukimo iš ES nežada anksčiau nei 2017 m. Taip pat šiandien nėra aišku, kokio susitarimo su ES Jungtinė Karalystė sieks.

Premjerė to kol kas neatskleidžia, o vienvaldės torių vyriausybės sudėtyje tiek „kietojo“ pasitraukimo, tiek glaudesnio santykių su Bendrija išlaikymo šalininkų gretos ir jėgos atrodo apylygės. Apskritai stebint politinius debatus Vestminsteryje neapleidžia įspūdis, kad referendumas paliko šalį gerokai sutrikusią, kol kas nerandančią atsakymų į rinkėjų pasiųstą „Brexit“ žinutę. Paradoksalu, tačiau už Jungtinės Karalystės ribų matyti aiškiau.

Pradėkime nuo Lietuvos. Kad ir kaip žiūrėtume, Lietuva praranda labai svarbią sąjungininkę ES. Ne paslaptis, kad mūsų ir britų požiūris daugeliu esminių Lietuvai užsienio politikos klausimų sutapo. Jungtinė Karalystė visuomet blaiviai vertino Rusijos keliamą karinę grėsmę. Nuo 2014 m. britų lyderystė užtikrino, kad ekonominės sankcijos Rusijai už Krymo aneksiją būtų sėkmingai pratęsiamos. Jungtinė Karalystė taip pat nuosekliai stengėsi įtvirtinti glaudžią strateginę ES ir JAV partnerystę. Tikėtina, kad šių svarbių Lietuvai užsienio politikos klausimų sprendimas prie ES stalo sėdus jau „tik“ 27 šalims bus gerokai sunkesnis.

Vis dėlto tebevilnijanti „Brexit“ banga didesnį nerimą kelia kitu aspektu. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusi ekonominė, o vėliau ir politinė daug kariavusios ir dirbtinai padalytos Europos integracija nebuvo lengva. Vien tik naujausių laikų ES istorijoje nemažai sukrėtimų: nepavykę ES konstitucijos įtvirtinimo bandymai, didžiulė bankų krizė, dalinis Graikijos bankrotas. Rodėsi, kad laiko patikrinta ir kompromisų užgrūdinta ES į ateitį gali žvelgti pasitikėdama savo jėgomis.

Europos diplomatiniuose kuluaruose ilgai tikėtasi, jog ir referendumas Jungtinėje Karalystėje baigsis, kad ir nedidele, pasilikimo šalininkų pergale, o iš šios naujausios krizės ES išeis vėl atsinaujinusi ir sustiprėjusi.

Europos diplomatiniuose kuluaruose ilgai tikėtasi, jog ir referendumas Jungtinėje Karalystėje baigsis, kad ir nedidele, pasilikimo šalininkų pergale, o iš šios naujausios krizės ES išeis vėl atsinaujinusi ir sustiprėjusi.

Net apklausų rezultatams pranašaujant „Brexit“ pergalę, pačiai ne kartą teko girdėti kitų ES šalių ambasadorių raminančius balsus, kad atėjus lemiamai pasirinkimo minutei „viskas bus gerai“. Kolegų optimizmas rėmėsi tikėjimu, kad neapsisprendę britai, kaip ne kartą anksčiau, nebus linkę keisti šalies kurso, rinksis išlaikyti status quo, suprask, pasilikti Bendrijoje. Visi šie samprotavimai pasirodė netikslūs. Jungtinės Karalystės piliečiai birželio referendume nusprendė rašyti naują puslapį savo šalies, taip pat ir ES istorijoje.

Kokia gi toji „Brexit“ žinia, birželio 23-iąją pažadinusi Europą?

Visų pirma ji primena, kad europinis projektas nėra savaime užprogramuotas sėkmei. Nors Jungtinė Karalystė niekada nebuvo europinio federalizmo šalininkė ir britų santykis su Europa pasižymėjo šaltu atsargumu, tačiau į pirmojo išstojamojo referendumo rezultatus negalime žiūrėti izoliuotai, kaip į išskirtinį konteksto neturintį atvejį.

Euroskepticizmo šmėkla sėkmingai klaidžioja Europoje. Pasitikėjimo ES lygis rekordiškai žemas ir kaimyninėse šalyse – Nyderlanduose, Prancūzijoje. Beprecedentės migracijos, tarptautinio terorizmo, atsinaujinančių ekonominių, etninių ir demografinių įtampų iššūkius sprendžia ir kitos ES šalys. Nacionaliniai atsakymai šiems iššūkiams atliepti yra galimi, galbūt net greičiau ir lengviau pasiekiami, tačiau tvarūs sprendimai XXI amžiuje neišvengiamai turės peržengti atskirų valstybių sienas.

Neabejoju, kad Europos Sąjunga šiuos sprendimus pasiūlys. Tačiau dar neseniai apimta „istorijos pabaigos“ ir neišvengiamumo nuotaikų, birželio 23-iąją Europa pabudo naujoje realybėje. „Brexit“ mums siunčia žinią, kad kova dėl suvienytos Europos ateities prasideda iš naujo.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA