"Veido" archyvas

Ekonomiškai stipresnėje Vakarų Vokietijoje sukoncentruota didžioji dalis pramonės, čia įsikūrę finansų centrai, o žmonių gyvenimo lygia kur kas aukštesnis nei Rytuose

Nuo tos dienos, kai buvo nugriauta Vokietiją į dvi dalis dalijusi siena, o šalis bent jau formaliai buvo suvienyta, praėjo lygiai du dešimtmečiai. Tačiau dvidešimties metų neužteko, kad abi Vokietijos virstų viena šalimi.

“Politiniu požiūriu unifikacija buvo labai sėkminga, bet ekonominiu tai buvo tikra katastrofa, kurios padariniai juntami iki šiol”, – neabejoja Edgaras Mostas, buvęs Rytų Vokietijos centrinio banko viceprezidentas. Jo žodžius patvirtina ir apklausos.

Praėjus lygiai dvidešimčiai metų po didžiosios sienos griūties, 40 proc. Vokietijos gyventojų mano, kad Berlyno siena netgi buvo mažesnė blogybė nei Vokietijos susivienijimas. Jų nuomone, kad ir kaip stengtasi, politikams niekaip nepavyko atkurti vokiečių bendrumo jausmo ir padėti buvusiai Rytų Vokietijai pasiekti Vakarų Vokietijos lygį.

Jaučiasi lyg antrarūšiai

Prieš dvidešimtmetį Thomas de Maiziere’as ėjo Rytų Vokietijos premjero pareigas ir svarbiausias jo darbas buvo atstovauti Rytų Vokietijos interesams derybose dėl šalies suvienijimo. Tuomet jis negailėjo pagyrų Rytų Vokietijai ir bandė įtikinti kolegas iš Vakarų, kad vokiečiai anapus sienos yra lygiai tokie pat perspektyvūs, išsilavinę ir atsidavę šaliai, kaip ir gyvenantieji VFR.

Praėjus dvidešimčiai metų rezultatai ne tokie, kokių tikėtasi. Nors šalis formaliai suvienyta, nematoma siena tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos išliko. O tas pats T.de Maiziere’as dabar dirba “naujosios Vokietijos valstijų” (taip vadinama buvusi Rytų Vokietija) komisaru vyriausybėje. Ir kolegas jis bando įtikinti, kad rytinė Vokietijos dalis ekonominiu požiūriu smarkiai vejasi vakarinę. Tiesa, ne visai sėkmingai.

T.de Maiziere’as prisipažįsta, kad jį tiesiog purto tokios frazės, kaip “gyvenimo kokybės standartų harmonizavimas Rytuose ir Vakaruose” ar “rytinės Vokietijos plėtra”, mat jos išduoda, kad tarp rytinės ir vakarinės šios šalies dalies žioji nemaža praraja. Iš tiesų vos koks Potsdamo, Dresdeno ar Štralzundo – pažangesnių Rytų Vokietijos miestų – gyventojas atvyksta į vakarinę šalies dalį, jo tuoj pat klausiama: na, ir kurią sritį “pas jus” turėtume dar patobulinti?

Taigi ir šiandien Rytų Vokietijos gyventojai vis dar negali jaustis ir nesijaučia esą visaverčiai vokiečiai. Dar 2008-aisiais atlikta Vokietijos gyventojų apklausa parodė, kad 80 proc. Rytų vokiečių savo šalyje jaučiasi lyg antrarūšiai. Taip pat juos vertina ir Vakarų Vokietijos gyventojai.

“Antrarūšė Vokietija”, jų akimis, skiriasi ne tik gyventojų mentalitetu, yra skurdesnė, mažiau išsivysčiusi, bet ir, svarbiausia, lyg kiauras rėtis tuščiai naudoja paramai skiriamas biudžeto lėšas. Juk tam, kad rytinėje Vokietijos dalyje būtų sukurta vakarinei prilygstanti infrastruktūra ir pramonė, per dvidešimt metų skirta apie 1,3 trilijono eurų.

Bet kas iš to, kad Rytuose nutiesti nauji greitkeliai ir geležinkeliai, pastatyta mokyklų, modernizuotos gydymo įstaigos – visa tai nepadeda šaliai daugiau ždirbti, o didžioji Rytų Vokietijos žemių biudžeto dalis tenka socialinėms išmokoms.

Galiausiai užtenka pavažinėti po Rytų Vokietiją, kad pastebėtum apleistas ištuštėjusias gyvenvietes, taip ir nebaigtus statyti didžiulius projektus ar sutiktum daugybę žmonių, kurie per pastarąjį dvidešimtmetį nė sykio neturėjo nuolatinio darbo.

Atsilieka pagal daugelį parametrų

Statistika byloja, kad, tarkime, Rytų Vokietijoje vienam gyventojui tenkantis BVP yra trečdaliu mažesnis nei vakarinėje šalies dalyje. Beje, ir tai jau neblogas rezultatas, nes 1991-aisiais jis buvo mažesnis dviem trečdaliais, o 1995 m. – perpus mažesnis.

Manoma, kad taip yra todėl, jog rytinėse Vokietijos žemėse daug daugiau lėšų tenka viešajam sektoriui, daugiau pinigų čia tenka skirti ir pašalpoms, mokamoms socialiai remtiniems gyventojams. Tarkime, vidutinės vienos šeimos gaunamos pašalpos Rytų Vokietijoje yra 20 proc. didesnės nei Vakarų Vokietijoje.

Ir tai nieko nuostabaus. Juk nedarbas visuomet buvo didesnis būtent rytinėje Vokietijos dalyje. Tarkime, prasidėjus krizei 2008-ųjų rudenį Vakarų Vokietijoje nedarbas pakilo iki rekordinių 12 proc. aukštumų. Tačiau Rytų Vokietijoje toks arba didesnis nedarbas buvo visus dvidešimt metų, o sunkmečiu jis šoktelėjo per 20 proc.

Dar viena Rytų Vokietijos bėda – čia mažėja darbo jėgos, mat per pastarąjį dvidešimtmetį iš Rytų Vokietijos išvyko maždaug 2 mln. gyventojų. Ir tai dar ne pabaiga, nes gyventojų buvusioje VDR ir dabar mažėja, nes jei tik gali, Rytų vokiečiai keliasi į vakarinę šalies dalį, kur įsikūrę ir didžiausi pramonės centrai, ir turtingiausios korporacijos, galinčios pasiūlyti daugiausiai galimybių įsidarbinti ir siekti karjeros. Štai iš šimto didžiausių Vokietijos industrinių kompanijų visos iki vienos įsikūrusios Vakarų Vokietijoje ir nė vienos jų biuro nerasime rytinėje šalies dalyje.

Beje, patys vokiečiai suskaičiavo, kad Rytų Vokietija po keliolikos metų galėtų pasivyti Vakarų Vokietiją tik tuo atveju, jei ekonomikos augimas būtų maždaug tris kartus spartesnis už Vakarų Vokietijos. Tačiau tuo nė nekvepia: šiemet Vakarų Vokietijai prognozuojamas 1,5 proc. ekonomikos augimas, o Rytų Vokietijai – tik 1,1 proc.

Pakirto verslą

Kodėl Rytų Vokietijai taip sunkiai sekasi vytis vakarinę šalies dalį, atsakymo galima ieškoti praeityje. Kai kurių ekonomistų manymu, tai buvo užprogramuota dar tą dieną, kai griuvo didžioji Berlyno siena. Mat 1990-aisiais per vieną naktį Rytų Vokietijoje buvo nuskurdinta tūkstančiai verslininkų.

Priminsime, kad tuometis kancleris Helmutas Kohlis, norėdamas gero Rytų vokiečiams, nusprendė, jog visos jų santaupos, pensijos ir atlyginimai, neviršijantys 6 tūkst. Rytų Vokietijos markių, bus konvertuoti į tuomet kur kas brangesnes Vakarų Vokietijos markes santykiu 1:1. Tokia monetarinė dviejų Vokietijų sąjunga trumpuoju laikotarpiu gyventojams išėjo į naudą, bet verslininkams pridarė daug žalos. Juk jie staiga buvo įmesti į visai kitokią bendrą šalies rinką, kurioje vienodomis teisėmis turėjo konkuruoti su kur kas modernesnėmis ir pažangesnėmis Vakarų Vokietijos įmonėmis. Ir šią konkurencinę kovą jie pralaimėjo.

“Valiutų santykis turėjo atitikti tikrovę ir galėjo būti 1:3 ar 1:4. Buvo bemat sukeltos kainos, nors tikroji gyventojų perkamoji galia nepadidėjo taip smarkiai. Pasipylė bankrotai”, – vakarietiško verslo pradžią Rytų Vokietijoje prisimena T.de Maiziere’as. Beje, negalima užmiršti ir to, kad nemažai Rytų Vokietijos bendrovių po sienos griuvimo buvo nacionalizuotos.

“Kartu su Vokietijos unifikacija prasidėjo Rytų Vokietijos deindustrializacija”, – interviu Vokietijos žurnalui “Der Spiegel” tvirtino Vokietijos politikas Matthias Platzeckas. Jo vertinimu, nereikėtų stebėtis, kad iš pat pradžių pakirstos Rytų Vokietijos bendrovės dabar gauna vidutiniškai 44 proc. mažiau pelno, nei panašia veikla užsiimančios konkurentės Vakaruose.

Šioks toks progresas

žVis dėlto negalima tvirtinti, esą Rytų Vokietijoje nėra jokios pažangos ar kad čia per du dešimtmečius niekas nepasikeitė. Kaip mėgsta sakyti Vokietijos kanclerė Angela Merkel, “nuveikta labai daug – nueiti jau trys ketvirčiai kelio”.

Ir šiuose žodžiuose yra tiesos. Tyrimų agentūra “Ifo” įvertino, kad po sienos griūties Rytų Vokietijoje vienos šeimos pajamos per metus siekė apie 11 tūkst. eurų, vadinasi, apie 35 proc. to, ką per metus užsidirbdavo Vakaruose gyvenanti vokiečių šeima. Tuo tarpu dabar šios metinės pajamos siekia apie 19,5 tūkst. eurų ir sudaro jau daugiau nei pusę (53 proc.) vidutinės Vakarų Vokietijos šeimos pajamų.

Be to, Rytų Vokietijoje pamažu prakunta ir verslas. Štai Tiuringijoje neprastai sekasi automobilių pramonei, Dresdenas jau žinomas chemijos ir sunkiosios pramonės gamyklomis.

Galiausiai, jei pažvelgtume į kasdienį vokiečių gyvenimą, pamatytume, kad tiek Rytuose, tiek Vakaruose jis labai panašus. Tarkime, 100 tūkst. Rytų Vokietijos gyventojų tenka 348 gydytojai – daugmaž tiek pat, kiek ir vakarinėje šalies dalyje. Stebėtina, tačiau Rytų Vokietijoje net 57 proc. gyventojų turi nuosavus automobilius, nors Vakaruose tuo gali pasigirti tik 51 proc. piliečių. Be to, Rytų Vokietijoje mokami panašūs atlyginimai kaip ir Vakaruose. Studija, kurią atliko Vokietijos institutas INSM, atskleidė, kad paprastas nekvalifikuotas darbininkas Rytų Vokietijoje dabar uždirba apie 83 proc. to, ką gauna jo kolega Vakaruose, nors prieš dvidešimt metų šis skirtumas buvo dvigubai didesnis.