Šiemet pirmąkart per 20 nepriklausomybės metų Lietuva žengė daug ryžtingų žingsnių, kad pagaliau būtų nutraukta Lietuvą su Rusija siejanti energijos žaliavų bambagyslė. Anksčiau daugelis projektų baigdavosi tik entuziastingomis kalbomis.

Nesėkmė dėl žlugusio pirmojo Visagino atominės elektrinės (VAE) statybos konkurso, kai iš projekto pasitraukė nelabai aiški Pietų Korėjos bendrovė, virto sėkme ir sudarė prielaidas ateiti rimtam investuotojui, japonų korporacijai „Hitachi“, kuri, regis, tikrai pastatys Visagino atominę elektrinę Lietuvoje.
Pats „Hitachi“ prezidentas Hiroaki Nakanishi laikosi duoto žodžio, tačiau ar jo laikysis kitos galimos partnerės – Latvija ir Estija? Galutinį „ne“ pasakiusi Lenkija, niekada ir nežadėjusi prisidėti prie VAE projekto, investuotojo pernelyg nenuliūdino. Atvirkščiai, nevilkinamas jų sprendimas į projektą įnešė dar daugiau aiškumo.
Atrodo, kad dalis dokumentų su „Hitachi“ bus pasirašyta dar šiemet arba pačioje kitų metų pradžioje, o Seimui visų dokumentų paketas bus pateiktas jau pavasario sesijoje. Visa tai – ne už ačiū. Sutarta, kad Lietuva ne tik suteiks aikštelę atominei elektrinei, ne tik sukurs infrastruktūrą, bet ir užtikrins 34 proc. viso projekto finansavimo.

Uždelsti sprendimai

Vis dėlto geriausias laikas atominei statyti jau praleistas. Ekspertų teigimu, tai daryti reikėjo, kol dar veikė Ignalinos jėgainė, bet buvo aišku, kad 2010 m. sausio 1 d. ji elektros energijos nebetieks. Pasak mokslų daktaro Stasio Bačkaičio, iki tol Kaliningrado atominė elektrinė nebuvo įtraukta į Rusijos energetinės plėtros planus. Pamačiusi, kad Lietuva trypčioja vietoje, Rusija ryžtingai ėmėsi planų iki 2016 m. Lietuvos pašonėje pasistatyti dviejų reaktorių atominę jėgainę. Rusijos vadovai aiškiai leido suprasti, kad ši elektrinė skirta elektros energijos eksportui į Vakarų Europą ir Baltijos šalis, o ne vidiniams Kaliningrado srities poreikiams. Savo atominę elektrinę nusiteikusi turėti ir Baltarusija.
Žinoma, Visagino atominės elektrinės statyba – tai didelis šuolis mūsų šalies energetinės nepriklausomybės link, tačiau toli gražu ne panacėja, nes aplinkui išdygsiančios elektrinės reiškia, kad teks aktyviai konkuruoti. Ir tai, beje, ne vienintelis iššūkis. Patirtis rodo, kad energetikos srityje didelę įtaką turi ir politiniai vėjai. Pastaraisiais mėnesiais mūsų santykiai su kaimynais lenkais, regis, patys blogiausi per visą nepriklausomybės istoriją, tad gali atsitikti taip, kad turėdami daug elektros energijos neturėsime nei per kur, nei kam jos eksportuoti. Tikėtis, kad viską padės išspręsti pagaliau suformuota bendra ES energetikos politika, naivu.
Energetikos ministro Arvydo Sekmoko tikinimu, nepaisant to, visi pradėti energetiniai projektai juda pagal planą: „Gruodį įvyko dar vieni „NordBalt“ jungties kabelio bandymai, kaip jis išlaiko elektros įtampos apkrovas bei užtikrina numatyto galingumo srovės perdavimą. Sausį jau turėtų būti pradėti gaminti šimtai kilometrų į Švediją vesiančio elektros kalbelio. Su lenkais pasiekti visi principiniai susitarimai dėl „LitPolLink“ elektros jungties. Abu projektai išspręsti politiniu lygiu, belieka techninis jų įgyvendinimas.“
Mums belieka pasikliauti ministro žodžiu ir tikėtis, kad tie kabeliai nesibaigs pasienyje su Lenkija, o srovė jungtimis bus paleista 2015 m.

2014 m. turėsime savo dujų terminalą

Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, iki šiol priklauso Rusijos interesų sričiai tiek elektros, tiek dujų atžvilgiu. Tačiau, net ir esant tokiomis aplinkybėms, mūsų valstybė pasirinko kietakaktišką poziciją – visiškai ignoruoja Rusijos pageidavimus ir be jokių kompromisų siekia įgyvendinti Trečiąjį energetikos paketą. Už tai esame skaudžiai baudžiami – už dujas mokame brangiausiai Europoje. Priminsime, kad alternatyvų neturinti Lietuva kasmet „Gazpromui“ už dujas sumoka po 2,5 mlrd. Lt.
Tiesa, po trejų ketverių metų padėtis gali ir pasikeisti. Taip atsitiks, jei pavyks įgyvendinti šiemet, tiesa, dar tik popieriuose pradėtą projektą – nepriklausomo suskystintų dujų terminalo statybą. A.Sekmokas patikina, kad iki 2014 m. tikrai turėsime savo dujų terminalą. O gal ir du, jei savą pasistatys koncernas “Achemos grupė”. Beje, šiuo požiūriu verslininkai buvo apdairesni. Bronislovas Lubys prieš bemaž dešimtmetį suvokė, kad reikia turėti alternatyvą rusiškoms dujoms, ir pats ėmėsi planuoti suskystintų dujų terminalo statybą. Energetikos ministras neneigė, kad šio verslininko įtaka atsirasti tokiam terminalui Lietuvoje buvo didžiulė.
Šiuo metu „Lietuvos dujoms“ jau uždegta žalia šviesa statyti dujų jungtį Jurbarkas–Klaipėda, kad būtų prie ko prijungti suskystintų dujų terminalą. Greitai konkurso būdu bus nuspręsta, kas statys ir specialų terminalo laivą. Numatyta, kad būtent iš suskystintų dujų terminalo bus tiekiamos dujos baigiamam statyti Elektrėnų šiluminės elektrinės devintajam blokui, ir tai turėtų atpiginti čia gaminamos elektros energijos savikainą.
Taigi, nors ir sunkiai, nors ir nestokojant įvairių skandalų bei nesėkmių, žlugusių konkursų, interpeliacijų ir didžiulio „Gazpromo“ pasipriešinimo, energetinę nepriklausomybę suteiksiantys energetikos projektai šiemet vis dėlto pajudėjo iš mirties taško. Jei dar bus apdairiai formuojama užsienio politika bei užglaistyti nesutarimai su kaimynais lenkais ir latviais, nors ir sunku patikėti, bet galbūt šie projektai tikrai bus įgyvendinti žadėtais terminais.

Jei sutartis dėl naujos atominės elektrinės su “Hitachi” bus pasirašyta ir pradėta vykdyti, tai bus galima laikyti ne tik šių metų, bet viso dešimtmečio sėkme.

Prezidentė D.Grybauskaitė palaiko energetikos ministrą A.Sekmoką ir mano, kad dabartiniai jo veiksmai ateityje Lietuvai duos daug naudos