BFL

Apvogti ir priversti kantriai laukti – taip galima apibūdinti sportininkus, kurie po varžovų diskvalifikacijos pripažįstami laimėtojais. Bet sausakimši stadionai plojo apgavikams, o apvogtiesiems medaliai grąžinami tyliai. Jeigu apskritai grąžinami.

Inga NECELIENĖ

Lengvaatletė Austra Skujytė ir imtynininkas Mindaugas Mizgaitis kartu dalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse – 2004 m. Atėnų ir 2008 m. Pekino. Iš Atėnų A.Skujytė grįžo su olimpiniu sidabru, o M.Mizgaičiui olimpinis debiutas baigėsi neįveikta kvalifikacija.

Po ketverių metų Pekine Austrai ne tik nepavyko apginti vicečempionės titulo, bet ir apskritai baigti septynkovės varžybų. Užtat iš Kinijos triumfuodama grįžo imtynininkų rinktinė su medalį pelniusiu M.Mizgaičiu priešakyje. Kaip ir dera, jie buvo sutikti trankiai – juk pirmąkart tokio rango varžybose iškovota bronza. Bet po daugiau nei aštuonerių metų aiškėja, kad M.Mizgaitį derėjo sutikti kaip vicečempioną. Belieka spėlioti, ar dėl aukštesnės prabos medalio imtynininko sutiktuvės būtų buvusios trankesnės, bet svarbu, kad jos apskritai buvo.

Per 2012-ųjų žaidynes iš visų individualių sporto šakų atstovų labiausiai gailėjome A.Skujytės, kuri Londone liko penkta. „Kiek pralaimėjau – 20 taškelių? Skaudu, apmaudu… Suprantu, kai esi toli nuo pakylos, o čia visai šalia“, – po paskutinės bėgimo rungties paaiškėjus užimtai galutinei vietai sunkiai žodžius rinko pavargusi sportininkė, beje, Londone pasiekusi septynkovės rutulio stūmimo pasaulio rekordą.

Buvo pikta, kad po puikiai susiklosčiusios pirmos varžybų dienos prieš lemiamą antrąją ją vienintelę iš visų septynkovininkių iki vėlumos užlaikė dopingo kontrolieriai.

Grįžusi namo už žaidynėse prizinę penktą vietą premiją gavo, bet nuo gausių sutiktuvininkų, apspitusių naująsias čempiones, vicečempioną ir du bronzinius prizininkus, laikėsi nuošaliau. Kalbėti apie olimpinį Londoną buvo labai skaudu.

Nuryti nuoskaudą ir laukti

A.Skujytė neslepia, kad didelę nuoskaudą ir sunkumą jautė dar dvejus metus – mintimis grįžti į daug vilčių teikusią olimpiadą, kuri galėjo būti skambus atsisveikinimas su didžiuoju sportu, buvo per skaudu. Menkos vilties, kad galbūt tiesa triumfuos, suteikė ketvirtą vietą žaidynėse užėmusios ukrainietės diskvalifikacija ir vis garsesnės kalbos apie Londone bronzą iškovojusios Tatjanos Černovos įtartinus dopingo testo rezultatus.

Dukart dėl dopingo vartojimo įkliuvusios T.Černovos bausmių kalendorius tarsi suskirstytas į dvimečius ciklus. Dveji metai prieš ir po 2012-ųjų žaidynių – dopingu paženklintas periodas, bet per vidurį įsiterpęs esą švarusis laikotarpis, per kurį sportininkė pasiekė dvi reikšmingas pergales: 2011 m. tapo pasaulio čempione, o 2012 m. žaidynėse iškovojo bronzą. Bet po lapkričio 29 d. paskelbto Tarptautinio sporto arbitražo teismo (angl. CAS) sprendimo šio buvusio švaraus periodo nebeliko, o per jį pasiekti rezultatai anuliuoti. Laimėtojai pasislinko.

Tačiau CAS verdikto teko palūkėti. 2016 m. kovą Tarptautinės lengvosios atletikos federacijų asociacijos (IAAF) CAS pateiktas prašymas persvarstyti T.Černovos diskvalifikaciją paskendo tyloje. „Iš pradžių buvo sakoma, kad jau šių metų gegužę bus paskelbtas verdiktas, vėliau sakė, kad rugsėjį. Baigėsi gegužė, praėjo ruduo ir beveik žiema atėjo, kol sužinojome sprendimą. Bet čia turbūt normalu – visi teismai ilgai trunka, o įkliuvę sportininkai griebiasi už menkiausio šiaudo, bandydami išsaugoti savo poziciją“, – nesistebi A.Skujytė, kuriai visą tą laiką neliko nieko kito, kaip tik kantriai laukti.

„Viltis ruseno – o gal? Bet kai išteisinimo ar kaltės pripažinimo procesai taip ilgai užtruko, buvo aišku, kad kažkas vyksta. Laikas ėjo ir atrodė vis mažiau tikėtina, kad teisybė paaiškės, todėl išgirsti tokį verdiktą buvo labai džiugu“, – sako A.Skujytė.

Po Rio de Žaneiro žaidynių sportinę karjerą baigusi olimpinė ir pasaulio čempionė Jessica Ennis-Hill, iš kurios T.Černova pavogė 2011-ųjų pasaulio čempionato laimėtojos titulą, belaukdama CAS sprendimo tikino, kad susidariusiai padėčiai apibūdinti ir sukilusioms emocijoms išreikšti žodis „nusivylimas“ yra per silpnas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m