1945 m.
Po karo išaušo kruvinas pavasaris
Šiemet bus minimos Antrojo pasaulinio karo pabaigos 65-osios metinės. O koks buvo 1945-ųjų pavasaris Lietuvoje?
Mūsų žemė ir šiandien vis dar pilna karo pėdsakų. Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono išminavimo kuopa rengiasi naujų darbų sezonui. Išminuotojai jau sunaikino tūkstančius įvairiausių sprogmenų, bet pabaigos dar nematyti. Kasmet žemdirbiams pradėjus dirbti laukuose technika į paviršių iškelia mirtį nešančius radinius. Jų gausu visur, kur ėjo fronto linija: Vilniaus mieste, Kauno, Vilkaviškio, Šakių, Klaipėdos rajonuose.
Priminsime, kad raudonoji armija 1944 m. liepą užėmė Vilnių, rugpjūtį – Kauną, o 1945 m. sausį – Klaipėdą, taigi kaip tik tuomet į Lietuvą ir sugrįžo SSRS okupacinis režimas. Tai buvo antrosios sovietinės okupacijos pradžia. Jau 1944 m. pabaigoje buvo sudarytas specialus VKP(b) CK biuras Lietuvai. Jam vadovauti į Lietuvą atsiųstas Michailas Suslovas. Galima teigti, kad čia prasidėjo didžioji jo politinė karjera. Vėliau jis taps dešiniąja Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo ranka.
Kartu su M.Suslovu į Lietuvą atvyko ir ukrainiečiai Vladimiras Ščerbakovas bei Ivanas Tkačenka, jau turėjęs patirties deportuojant Pavolgio vokiečius ir Šiaurės Kaukazo tautas. Pastarasis buvo NKVD įgaliotinis Lietuvoje, atsakingas už vadovaujančių darbuotojų patikimumą. Jiems keltas uždavinys kuo greičau sovietizuoti Lietuvą. Greta M.Suslovo VKP(b) biure buvo ir du lietuviai – Mečislovas Gedvilas ir Antanas Sniečkus. Šiam biurui buvo pavaldūs ir represiniai organai. Aukščiausia valdžia karo nukamuotoje ir alkanoje šalyje naudojosi ypatingomis privilegijomis ir specialiais maisto bei kitokių prekių limitais.
To meto Lietuvoje veikė dvi reguliariosios SSRS NKVD divizijos. Saugumo liaudies komisaru buvo paskirtas Aleksandras Gudaitis-Guzevičius. 1945 m. balandį jis su LSSR vidaus reikalų komisaru Juozu Bartašiūnu organizavo Lietuvos vokiečių trėmimą į Tadžikiją. Tačiau dauguma vokiečių ir lietuvininkų iš Klaipėdos krašto jau patys buvo pasitraukę į Vokietiją, palikdami tūkstančius ištuštėjusių ūkių. O Klaipėdos mieste tebuvo likę mažiau nei 4 tūkst. gyventojų. Raudonosios armijos išminuotojai, įžengę į pirmą namą, rado jo šeimininko paliktą raštelį, kuriame jis įspėjo, kad yra “trumpam” išvykęs į Rytprūsius, ir prašo neliesti jo daiktų.
Beje, ir paties A.Sniečkaus motina su trimis dukterimis bei dviem sūnumis buvo pabėgusi į Vokietiją ir raginama sugrįžti pareiškė, kad niekada to nepadarys, kol Lietuvoje vadovaus jos sūnus Antanas. O vadovauti jam buvo lemta dar ne vieną dešimtmetį.
Pokarinėje Vokietijoje amerikiečių, anglų ir prancūzų zonose gyveno 64 tūkst. lietuvių. Tarp jų buvo ūkininkų, mokytojų, gydytojų, teisininkų, inžinierių, kunigų, karininkų, studentų ir mokinių. Lietuvą paliko daugiau nei pusė rašytojų, dailininkų, muzikų ir mokslininkų.
Prieš karo pradžią Lietuva turėjo 3,1 mln. gyventojų, o priartėjus raudonajai armijai bebuvo likę 2,5 milijono. Prieškarinį skaičių šalis pasiekė tik po 25 metų. Dabar sunku patikėti, bet 1945 m. pradžioje sostinėje gyveno tik apie 110 tūkst. gyventojų – beveik perpus mažiau negu prieš karą. Panaši padėtis buvo ir Kaune. Negana to, 1945 m. pavasarį leista į Lenkiją repatrijuoti lenkams ir Vilniaus krašto žydams. Pasinaudoti šia galimybe panoro 134,4 tūkst. šeimų. Pokario metais didesnių demografinių nuostolių nei Lietuva Europoje patyrė tik Baltarusija.
Naujieji gyventojai
Ir į ištuštėjusį Vilnių, ir į Klaipėdos kraštą apskričių valdžia buvo įpareigota atsiųsti darbininkų – mat reikėjo atkurti sugriautą pramonę. Bet ir taip sėslūs kaimo žmonės, įbauginti karo siaubo ir nepasitikėdami nauja valdžia, nesiveržė tapti miestiečiais.
Užtat į Lietuvos miestus patraukė nelietuviai. Nemažai jų vyko į kolonizuojamą Karaliaučiaus kraštą, tačiau dalis pasiliko Lietuvoje. Tarp jų buvo ir sovietinės armijos kareivių bei karininkų. Karinio komisariato duomenimis, tokių būta daugiau nei 7 tūkst. rusų ir dar apie 6 tūkst. kitų tautybių. Visi jie buvo aprūpinti butais ir darbu.
Svarbu paminėti, kad į Vilnių taip pat kėlėsi gyventi žmonės iš Vakarų Baltarusijos. Iš viso pokariu į Lietuvą imigravo per 160 tūkst. rusų ir kitų tautybių žmonių. Lietuviai, apkaltinti nacionalizmu, buvo atleidinėjami iš pareigų, o jų vietas užimdavo rusakalbiai. Rusų kalba valdymo organuose buvo tapusi pagrindine.
Vis dėlto svetimtaučių atvykėlių Lietuvoje buvo mažiau nei kitose Baltijos šalyse. Juos stabdė mūsų šalyje prasidėjęs pasipriešinimo judėjimas.
Geriau į mišką nei į armiją
1945 m. pavasarį VKP(b) biuras Lietuvoje paskelbė nutarimą “Dėl buržuazinių nacionalistinių gaujų suaktyvėjimo ir kovos su jomis stiprinimo”. Taigi pasaulyje baigiantis vienam karui, mūsų šalyje prasidėjo kitas. Burtis į partizanų būrius vyrai ėmė 1944 m. vasarą, kai prasidėjo mobilizacija į raudonąją armiją. Vos ji įžengdavo į kurį nors Lietuvos miestą, netrukus ten pasirodydavo atsišaukimų, raginančių vengti mobilizavimo. Vis dėlto armijoje atsidūrė apie 82 tūkst. lietuvių.
Tačiau daugeliui atrodė geriau slapstytis arba pasitraukti į mišką, nei tapti raudonosios armijos kareiviu. Pirmaisiais partizanais tapo Lietuvos laisvės armijos, Kęstučio karinės organizacijos, generolo Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės, taip pat Žemaičių rinktinės kariai. Visi jie tikėjosi, kad antroji sovietinė okupacija ilgai nesitęs. Pogrindžio spauda dar vokiečių okupacijos metais skleidė viltį, kad Atlanto chartija žada grąžinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims. Kai kuriuose partizanų būriuose, kurie veikė Dzūkijoje, Biržų ir Utenos apskrityse, turėjo savo statutus, buvo po kelis šimtus žmonių. Jie laukė, kada bus pakviesti į plataus masto karines operacijas.
Visam šiam pasipriešinimui vadovauti mėgino Lietuvos išlaisvinimo taryba, bet ji buvo greitai likviduota. Okupacinė valdžia ilgai nelaukusi paskelbė kreipimąsi “Į lietuvių tautą”, kurį pasirašė A.Sniečkus, Mečislovas Gedvilas ir Justas Paleckis. Kreipimęsi buvo siūloma amnestija savo noru pasidavusiems partizanams. Tūkstančiai vyrų patikėjo, bet tūkstančiai liko kovoti toliau. Prieš partizanus mestos NKVD divizijos su 50 tūkst. karių, kuriems vadovavo generolas Pavelas Vetrovas. Už savo kruvinus nuopelnus Lietuvoje jis buvo apdovanotas trimis ordinais.
Vietos gyventojai buvo varomi į “istrebitelių” – naikintojų būrius, oficialiai vadintus liaudies gynėjų būriais ir pavaldžius NKVD. O žmonės juos pakrikštijo stribais. Tokių būta beveik dešimt tūkstančių. Tų metų kruvinos bylos ir šiandien kaitina lietuvių kraują bei skatina karštas diskusijas.
Į sovietinio ūkio sistemą
Štai tokiomis sąlygomis, kai kaimo žmonės buvo verčiami priešais, kai oficialią sovietinę valsčiaus valdžią naktį keisdavo partizanų valdžia, pirmąjį pokario pavasarį Lietuvoje buvo pradėti steigti pirmieji žemės ūkio kooperatyvai. Masinė kolektyvizacija Lietuvą užgriuvo dar po ketverių metų, kai paaiškėjo, kad per visą tą laiką kolektyvizuota tik apie 5 proc. ūkių. Pagal naują sovietinį žemės įstatymą vienam ūkiui buvo nustatyta ne daugiau kaip 30 ha žemės. Politiškai nepatikimi žmonės gaudavo tik 5 ha. Bet buvo ir tokių, kurie išdidžiai atsisakydavo imti žemės iš komunistinės valdžios rankų.
O sugriautuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose pagal sovietinį pavyzdį prasidėjo industrializacija. Per penkmetį turėjo būti galutinai nacionalizuota ir pramonė, ir prekyba. Taigi prekių pilnos privačios parduotuvės netrukus virto prisiminimų apie smetoninę Lietuvą dalimi. 1945 m. privataus kapitalo prekyboje buvo likę tik trečdalis ir tik dešimtadalis – pramonėje. Privatininkams greitai tapo aišku, kad jie ateities nebeturi, nes nebegalės gauti nei žaliavų, nei prekių.
Šalies ūkis turėjo tapti sąjunginio sovietinio ūkio dalimi. Šiam ūkiui reikėjo sunkiosios pramonės – mašinų gamybos ir metalo apdirbimo įmonių, kurių statyba jau buvo projektuojama Naujojoje Vilnioje. Bet pirmiausia reikėjo atstatyti Vilniaus ir Kauno elektrines, taip pat tokius fabrikus, kaip “Kauno audiniai”, “Drobė”, “Trinyčiai”, Šiaulių “Elnias”. Į šiuos darbus buvo varomi ir kaliniai, ir vokiečių belaisviai. Per pačius pirmuosius pokario metus buvo atstatyta apie 80 proc. prieškarinių įmonių. Dar po trejų metų, kai Naujojoje Vilnioje pradėjo veikti metalo apdirbimo staklių gamykla “Žalgiris”, Vilniuje – elektros variklių gamykla “Elfa” ir kitos, A.Sniečkus galėjo raportuoti Kremliui, kad Lietuvoje pasiektas prieškarinis pramonės lygis.
Vis dėlto ne vien statyta ir atstatinėta – kai kurios įmonės buvo tiesiog naikinamos. Pavyzdžiui, taip atsitiko su Linkaičių ginklų fabriku, turėjusiu europinio lygio elektrinę, kūrenamą durpėmis.
Beje, ypač sunkiai ir lėtai po karo atsigavo mažesnieji Lietuvos miestai ir miesteliai. Juose griuvėsiai pradėti valyti tik dar po kelerių metų.
Loading ...