Šią savaitę Seime bus pradėtos svarstyti Mokslo ir Studijų įstatymo pataisos, kuriomis bus pataisytos Konstitucijai prieštaraujančios nuostatos dėl universitetų autonomijos. Ar naujai siūloma universitetų Tarybų sudarymo tvarka bei naujas modelis Universitetų Tarybų ir Senatų santykis kurs palankesnes sąlygas universitetų veiklai? Kas dabar lems universitetų ateitį, vadybininkai ar mokslininkai? Kaip mūsų universitetams sekasi konkuruoti su kitų šalių aukštosiomis mokyklomis? Ir ar kai kurie Lietuvos universitetai nenuleido aukštojo mokslo kartelės bei netapo diplomų prekiautojais? Padiskutuoti šiais klausimais pakvietėme 7 universitetų rektorius: Vilniaus universiteto rektorių prof. Benediktą Juodką, Mykolo Romerio universiteto rektorių prof. Alvydą Pumputį, Kauno technologijos universiteto rektorių prof. Petrą Baršauską, Sveikatos mokslų universiteto rektorių prof. Remigijų Žaliūną, Vytauto Didžiojo universiteto rektorių prof. Zigmą Lydeką, Edukologijos universiteto rektorių akad. Algirdą Gaižutį ir Muzikos akademijos rektorių Zbignevą Ibelhauptą. Taigi, pokalbis su rektoriais.

A.Pumputis: Universitetas yra mini valstybė, tarsi autonominė sritis. Ir toji mini valstybė turi savo valdymo organus: tarybą, senatą, rektorių. Kaip valstybėje, taip ir universitete turi būti valdžių padalijimo principas. Jei Taryba veiks be Senato, tada gali prasidėti savivaliavimas.
Z.Ibelhauptas: Iš pradžių buvo problema su Tarybos sudėtimi, nes pusę jos skirdavo Senatas, o pusę – Švietimo ir mokslo ministerija. Vieną skirdavo bendrai. O dabar formuojant Tarybą, Seanto įtaka bus lemiančioji.
Z.Lydeka: Tiesą sakant, aptariamas įstatymas nėra išbaigtas. Mano manymu, funkcijos turėtų būti išgrynintos ir atskirtos. Buvo mėginta padaryti taip, kad nei Senatas, nei Taryba nebūtų vienvaldžiu valdymo organu. Tačiau kalbant apie ateitį, manau, galima paieškoti aiškesnių formuluočių. Visi universitetai turės padaryti savo statutų pataisymus ir numatyti konkrečius tų įstatymų taikymus. O variantų gali būti daug.

Veidas: Ar patiems universitetams yra palikta galimybė nustatyti santykius tarp Tarybos ir Senato?
P.Baršauskas: Universitetai visada bus įtakojami iš išorės. Mano vertinimu, dabar siūlomas variants yra optimalus, nes nei Tarybai, nei Senatui nesuteikta per daug valdžios. O realybėje tuos santykius mes patys išsigryninsime.  Gyvenimas labai dažnai patikrina kas buvo gerai, kas buvo blogai. Skeptikų aš visada paklausiu, ar nors viena dabar egzistuojanti Universiteto Taryba pridarė kvailų sprendimų, ar ką nors sugadino. O juk buvo daug baimių, nerimo, kad jos pridarys kažko blogo. Bet per dvejus metus nieko blogo neįvyko. Paskirti žmonės nieko blogo nepadarė.
Z.Lydeka: Vis dėlto naujoji tvarka sudarys prielaidas universitetų uždarumo didėjimui.
B.Juodka: Iš tiesų galima kalbėti apie grąžiąją, rožinę pusę. Bet yra ir juodoji pusė. Jūs ką nežinote, kad švietimo ministras pasikiečia Universiteto Tarybos pirmininką ir pasako, ką reikia daryti. O jis, tarkime, gimnazijos direktorius, taigi, pabandyk nesutikti.
Z.Lydeka: Nemanau, kad ministras išsikviesdavo Tarybos narius ir duodavo nurodymus.
B.Juodka: Visko būdavo. Arba štai Vilniaus universiteto Tarybos nariais buvo buvęs “Fermento” direktorius Viktoras Butkus, taip pat buvęs “Vilniaus vingio” vadovas Vaclovas Šleinota. Jie man liepė pervertinti rektoriaus metinę ataskaitą. Aš iš jų labai daug ko išmokau. Kita vertus, V.Šleinota univeristetą mokė dirbti kaip UAB’ą. Aš jam sakiau, kad taip negali būti, juolab, kad jo paties įmonė subankrutavo. Tačiau šie nuomonių išsiskyrimai nereiškia, kad mūsų universitetas uždaras. Iš tiesų mes visada mokėmės ir mokomės iš vadybininkų, bet universitetui negalima perkelti UAB modelio.
A.Pumputis: Mano nuomone, svarbiausia, kad Universiteto Taryba netaptų  įrankiu supriešinant žmones.
P.Baršauskas: Bet aš neprisidėčiau prie universitetų tarybų aršių kritikų choro. Štai kai aš pristatinėjau mūsų univeristeto biudžetą, Senatui nekilo jokių klausimų. O universiteto Taryba mane ištąsė iki švytėjimo. Visą dieną kankino. Bet grįžęs namo pagalvojau, kad jie vis dėlto buvo teisūs. Jų klausimai buvo svarbūs. Aš pats į viską žvelgiau iš kito kampo, o jie į viską žvelgė verslininkų akimis.
Z.Ibelhautas: Ir aš negalėčiau pasakyti, kad mes turėjome blogos praktikos su atstovais iš išorės. Gal dėl to, kad menų universitetai – specifiniai. Dabar mūsų universiteto tarybą sudaro Operos ir baleto teatro generalinis direktorius, Nacioalinės filharmonijos gerneralinė direktorė, Nacionalinio dramos teatro direktorius. Logiškiau net nesugalvosi: juk jie yra ne tik darbdaviai, bet ir vadybininkai. Jie išmano, kas yra kokybė ir žino, kaip jos siekti.
P.Baršauskas: Bet kokiu atveju aš esu išorinės įtakos universitetui šalininkas, nes universitetų Senatai būna gana konservatyvūs. Tuo tarpu universitetų Tarybos inspiruoja nemažai pasikeitimų. O jų tikrai reikia. Tarkime, kartais reikėdavo priimti nepopuliarius sprendimus, ateidavo dekanai, turintys lemiamą įtaką Senate, ir sakydavo, nedaryk šio sprendimo. Taigi, taip lemtingais tapdavo asmeniniai, o ne universiteto interesai.
R.Žaliūnas: Svarbiausia, kad išoriniai universiteto partneriai nebūtų atsitiktiniai žmonės. Universiteto Tarybos nariai turėtų būti itin suinteresuoti universiteto sėkme. Tarkime, mūsų, Sveikatos mokslų universitete Taryba įnešė daug gaivumo, naujų idėjų, šviežių požiūrių. Panašu, kad taip bus ir ateityje, nes ir pagal naująjį įstatymą daug svarbių funkcijų paliekama išorinei universiteto Tarybai. Žinoma, didėja ir Senato reikšmė, kad Taryba priimdama sprendimą turės įvertinti Senato siūlymus.
Bet kokiu atveju, aišku viena, kad universitetai turi būti atviri visuomenei. Tai neginčytina. Tačiau pagal akademinės laisvės kriterijų Europoje mes esame treti nuo galo. Kitaip tariant, mūsų universitetų veikla per daug reglamentuojama įstatymais, potvarkiais. O su naujuoju įsatymu mes judame teisinga linkme. Kuo brandesnė visuomenė, tuo didesnis spaudimas iš visuomenės universitetui ir tai yra gerai.
Z.Lydeka: Taigi, jau netrukus pagal naują įstatymą mes patys universitetų statutuose turėsime išgryninti universiteto Tarybos ir Senato santykius.
A.Pumputis: Iš tiesų įstatyme yra bendri principai, o mūsų darbas yra sutvarkyti universiteto statutą taip, kad jis atitiktų naująją įstymą.

“Veidas”: Universitetai sulaukia daug kritikos, kad be saiko kuria vis naujas studijų programas, bet pro pirštus žiūri į jų kokybę ir taip gadina jauniems žmonėms gyvenimą.
Z.Lydeka: Viena vertus, tai atrodo kaip blefavimas, norint pritraukti studentų. Kita vertus, laikai keičiasi labai sparčiai ir reikia naujesnių studijų programų. Jas kuriame ne tik mes, tą patį daro ir užsienio universitetai.
R.Žaliūnas: Studijų programų gausa iš tiesų yra opi problema. Net man kartais būna sunku susigaudyti, kuo viena programa skiriasi nuo kitos.
B.Juodka: Bet pripažinkime, kad nemažai studijų programų prikepta ir visai be reikalo. Juk bendras universitetų studijų programų skaičius artėja prie 1500. Mano nuomone, tų programų yra tikrai per daug. Ir čia jau reikėtų sustoti, kad jaunimas nebūtų mulkinamas.

Veidas: Lietuvos studentai turi lūkesčių įgyti pasaulyje pripažintą aukštojo mokslo diplomą. Kokios galimybės pateisintį šį lūkestį? Kiek universitetai yra psiruošę šį lūkestį įgyvendinti?
P.Baršauskas: Mes esame Europos Sąjungoje ir nori ar nenori, studijų kokybės kartelę turime laikyti aukštai. Nes jei to nedarysime, po trijų metų nebeturėsime studentų.
B.Juodka: Norint būti patraukliu globalioje rinkoje, reikia dirbti keliomis kryptimis. Ir beje, lemia ne tik universitetas, ne tik laboratorijos ar dėstytojai, bet ir patys jauni žmonės. Labai svarbi yra jaunų žmonių motyvacija. Šiandien ne kiekvienas į universitetą įstojęs jaunuolis žino, ko nori. O juk žinojimas ko nori, yra tikriausiai esminis siekiant būti kokybišku. Gal kai kam nepatiks, bet pasakysiu, jog nemažai jaunuolių rūpi tik diplomas, tai yra popieriukas. Taip neturėtų būti. Svarbu turėti tikslą. Juk jei esi motyvuotas, sieki tikslo, tai niekada nepražūsi. Štai aš esu biochemikas, ir 12 žmonių iš mūsų katedros darbuojasi užsienyje ir visi yra labai gerai vertinami.
Ir dar pabūsiu bjaurus: užtenka mūsų žurnalistams loti, kad viskas Lietuvos universitetuose yra blogai. Iš tiesų mūsų universitetai tikrai aukšto lygio. Tik gal ne visi. Jiems pakilti, o ypač techninę bazę pagerinti labai padėjo Europos Sąjungos parama. Štai Vilniaus univeristete vykdoma projektų už 500 mln. Lt. Jie juk ne į orą investuojami. Gera infrastruktūra leidžia užtikrinti aukštą studijų kokybę. Gerėja ir žmogiškieji resursai.
Z.Lydeka: Jaunuoliai dabar gali rinktis, kur studijuoti, – Lietuvoje ar užsienyje. Bet jie turėtų žinoti, kad pas mus priskleista daug mitų. Mano įsitikinimu, neretai geresnę studijų kokybę galima gauti Lietuvoje nei užsienyje.
Z.Ibelhauptas: Iš tiesų universitetų puolimas daro labai didelę žalą. Ir ateityje tai mums dar labiau atsilieps. Ir atsilieps neigiamai. Man pačiam teko lankytis ne viename Lietuvos univeristete, ir jie mane labai maloniai nustebino. O atsiverti Lietuvos laikraščius ir ką ten pamatai? Vien negatyvią informaciją.
P.Baršaukas: Žiniasklaida labai sutirština spalvas, ypač kai kalbama apie negerovės. Kita vertus, viskas dar nėra taip bogai. Aš pats neseniai atlikau tyrimus ir išsiaiškinau, kad 70 proc. jaunuolių į universitetus ateina žinių pasisemti, o 30 proc. tenori gauti diplomą. Tai nėra labai blogas rodiklis.
A.Gaižutis: Saviplaka dar niekam nedavė nieko gero. Nors savikritika yra gerai. Bet reikia balanso. Žiniasklaidoje nuolat regiu monotonišką paniekos gaidelę, kartais dėl to apima pyktis. Bet kartu norisi dar labiau su užsidegimu dirbti ir įrodyti, kad tai netiesa. Štai Kalifornijos universiteto profesoriai mums atveže JAV prezidento padovanotą vėliavą. Spėkite už ką? Pasirodo, už labai gerus specialistus, kurie dirba JAV mokyklose. Psirodo, mūsų studentai labai gerai parengti.
O kalbant apie dabartinius abiturientus, nesakyčiau, kad dauguma jų savo ateitį sieja su užsieniu. Man teko nagrinėti viena abiturientų sociooginį tyrimą, pagal kurį užsienio universitetuose studijuoti nori 16 proc. Bet tai juk ne 60 proc.
A.Pumputis: Man nepatinka dar viena tendencija: Lietuvoje vis kartojama, kad pas mus jau per daug išlavintų žmonių. Bet tai netiesa. Europos Sąjunga išsikėlusi tikslą, kad 40 proc. žmonių būtų su aukštuoju išsilavinimu, o mums dar labai toli iki to. Kitos valstybės apskritai kalba apie visuotinį aukštąjį mokslą. O mes čia su savo senomis tiesomis. Taip negalima elgtis, juk mes esame bendro pasaulinio universitetų tinklo dalis. Ir šiandien mums turėtų rūpėti visai kitokie tikslai: tai yra kaip neprarasti savitumo ir kaip gauti tarptautiškumo.
R.Žaliūnas: Visi kalba apie mūsų misiją perduoti sukauptas žinias, parengti aukščiausios kvalifikacijos specialistas. Bet mūsų pagrindinis tikslas nėra toks. Mūsų tikslas yra išplėsti žinojimo ribas. Tai pagrindinė universiteto misija. Ir politikai bei švietimo strategai turėtų nuspręsti už kokį mes modelį: už elitinį, žinojimo ribas plečiantį, ar už masinį modelį.

Veidas: Jūsų nuomone, kodėl Lietuvoje toks didelis jaunuolių, taip pat ir su aukštuoju išsilavinimu, nedarbas? Kodėl dabartinės mokyklos, universitetai neugdo verslumo, nesugeba tinkamai paruošti darbo rinkai?
Z.Lydeka: Nevisai sutikčiau su tokiais teiginiais. Dabar mes susiduriame su ypatinga problema: universitetus baigę jaunuoliai negali susirasti pirmojo darbo, nes visur reikalaujama patirties. O kol neturi pirmojo darbo, neturi galimybės parodyti, ką sugebi.
P.Baršauskas: Mano nuomone, šiais laikais studentai yra motyvuotesni nei anksčiau. Be to, dabar jie turi nepalyginamai daugiau galimybių. Tik kartais toje gausoje pasimeta, arba jų vertybes iškraipo socialiniai tinklai.
B.Juodka: Viską lemia motyvacija. Jei žmogus žino ko jis nori, virtuali erdvė jam yra didelis pagalbininkas. Bet interneto erdvę galima naudoti tiek geriems dalykams, tiek degradacijai.
A.Gaižutis: Virtualumas turi ir teigiamų ir neigamų pusių. Kai kalbame apie nuotolį mokymasį, noriu pasakyti, kad man tai kelia abejonių. Manau, kad  betarpiškas kontaktas su dėstytoju yra būtinas. Prisiminkime, kas mums patiems darė įtaką, juk ne vien tik knygos. Prisiminsime ir asmenybes, kurios mums padarė didelę įtaką. Kitaip tariant, žmogiškieji ryšiai daro milžinišką įtaką. O juk iš universiteto turi išeiti kultūringas, išauklėtas žmogus.
Z.Lydeka: Mūsų gyvenimas yra labai dinamiškas, tad bijau, kad be virtualumo mokyme mes galime atsilikti. Suprantu, kad jaunas žmogus, šiandien esnatis nuolatinėse kryžkelėse, gali pasimesti, bet mūsų pareiga ir yra patarti. Juk negalime palikti tos misijos vien tik šeimai.
A.Pumputis: O mano nuomone, mes per dažnai orentuojamės į darbgavį, o ne į darbdavį. Manau, kad valstybė turėtų būti suinterestuota universitetuose diegti darbdavio filosofiją. Nes jei to nebus. Neturėsime naujų darbo vietų.

Veidas: Viešoje erdvėje nuolat pasigirsta kaltinimų, kai kurie Lietuvos universitetai nuleido aukštojo mokslo kartelę ir tapo tiesiog diplomų prekiautojais. Ką į tai galitumėte atsakyti?
P.Baršauskas. Mūsų valstybė aukštajam mokslui gali skirti tik tam tikrą, beje palyginti nedidelį nuošimtį nuo BVP. Juk mūsų valstybė nėra turtinga ir nebepajėgi duoti aukštojo mokslo visiems. Tam paprasčiausiai trūksta lėšų.
B.Juodaka: Pagal savo proitinius genetinius sugebėjimus, ne kiekvienas baigęs gimnaziją gali studijuoti universitete. O kas pas mus gaunasi? Priimame beiveik visus. Taigi, iš dalies iš tiesų vyksta diplomų pardavinėjimo procesas. Jei genetiškai neduota, tai dipomą už pinigus pasiimsime. O paskui nemaža dalis tokių ir varsto Darbo biržos duris. Bet tai jų pačių atsakomybė. Kartelės nenuleidžiame tik mes, tai yra VU ir dar VDU. O visi kiti studijuoti priima bet ką. Bet juk masiškuams neturėtų būti debiliškumas. Ne kiekvienas dundukas gali baigti universitetą. Taigi, negriaukime savo prestižo ir nepriimkime visų.
Z.Lydeka: Iš tiesų nemotyvuoti, nemokintini studentai trukdo kitiems.
P.Baršauskas: Bet neužmirškite, kad amerikiečiai priima visus. Tik su siplnesniais ten daugiau dirbama ir galiausiai vis tiek išmoko. Juk neretai būna taip, kad mokykloje mokosi silpanai, o universitete susiima ir ima mokytis geriau.
A.Gaižutis: Manau, dalis žmonių nesiveržtų į universitetus jei Lietuvoje butų gera profesinio mokymo sistema. Tada ir pas mus būtų kaip ekeonomiškai klestinčiose valstybėse. Juk Vokeitijoje, ar Švedijoje profesinę mokyklą baigęs jaunuolis, įgija gerą amatą, gauna gerą atlyginimą  ir yra patenkintas savo gyvenimu.
A.Pumputis: O aš šiuo klausimu turiu dar kitokia nuomonę: negalima žmogaus pasmerkti vismam gyvenimui ir neleisti jam studijuoti universitete. Taigi, mes duodame šansą, bet paskui reikalaujame. O kurie nenori mokytis, šaliname iš universiteto. Ir tų pašalintų ne taip ir mažai.
Z.Ibelhauptas: O pas mus Muzikos akademijoje nusipirkti diplomą apskritai neįmanoma. Jei nemokėsi, tai ir nebaigsi.

Veidas: Užsienio universitetai žengia į Lietuvą. Jūsų nuomone, kaip mūsų universitetai atlaikys jų konkurenciją?
Z.Lydeka: Mano manymu, mūsų universitetams reikia specializuotis ir būti geriausiems tam tikroje srityje. Mes turime 14 valstybinių universitetų ir daug panašių ar adekvačių mokymo programų. Taigi, programų lygmenyje universitetai galėtų jungtis ir pasiekti geresnių rezultatų.
B.Juodka: Kažkodėl manau, kad užsienio universitetai į Lietuvą neatsiveš geriausios savo įrangos, nei geriausių profesorių. Vadinasi, paskaitas skaitys mūsų profesoriai. Kiek aš dabar turiu informacijos, tai kol kas bus tokie tarsi pseudo universitetai. Na, bet gyvenimas parodys, pamatysime.
O kalbant apie mus pačius, tai Lietuvoje ir ateityje tarp universitetų išliks didelė konkurencija ir natūrali atranka. Ir mums patiems teks spręsti, kaip išgyventi. Mano įsivaizdavimu, mums reikėtų atlikti studijų programų reviziją. Juk ne visi universitetai gali ruošti fizikos magistrus. Taigi, optimizuoti reikia būtent magistrinių studijų programas. Pusę jų reikėtų uždaryti, nes joms nėra nei infrastruktūros, nei žmogiškųjų resursų. Būtent taip pasaulyje ir vyksta universitetų optimizavimas.
Z.Ibelhauptas: Menų specifikoje norisi pakelti akis nuo savo stalo. Taigi, mes žiūrime, kas dainuoja Le Skaloje kas groja Karnegi Hole. Visi yra baigę specializuotus universitetus. O mes vis kalbame apie universitetų jungimą. Bet juk pasaulyje universitetų jungimasis nėra masinis reiškinys.
P.Baršauskas: Pažvelkime kaip Vakaruose vykdomas universitetų jungimas ir optimizavimas. Tarkime, turime gerą techninį universitetą ir matome, kad jam trūksta kūrybiškumo, tada prijungiame menų universitetą. Arba matome, kad trūksta verslumo, tada prijungiame verslo universitetą. Tai iš tiesų yra logiška ir išmintinga.
R.Žaliūnas: O aš galiu kalbėti apie savo atvejį. Mūsų susijungimas su Veterinarijos akademija buvo išties pozityvus žingsnis. Būtų dar pozityviau jei būtų prisijungusi dar ir Kūno kultūros akademija. Nors ir dabar dėstytojų darbo užmokestis išaugo, o 29 besidubliuojantys padaliniai susiliejo. Be to, nors visur krito, pas mus studentų skaičius augo, mes netgi esame pasiekę savo studentų skaičiaus maksimumą.
Mano nuomone, universitetų jungimasis turi būti iš apačios. Jei jis bus iš viršaus, bus sunku pasiekti gerų rezultatų.