Nedaug turistiniame pasaulio žemėlapyje belikę vietų, į kurias keliautojai neužsuka pavieniui ar būriais. Vienos šalys atgraso kariniais neramumais, kitos – ligomis, o trečios tiesiog sunkiai pasiekiamos. Tačiau šiandien galima tik trinti rankas, kad dar išliko tokių laukinių vietų, kaip Mongolija.

Daiva Urbienė

Pastaruoju metu keliautojų, svajojančių apie iš tiesų egzotiškus potyrius, akys vis dažniau krypsta į Mongoliją. Juk kur daugiau nei šiame, rodos, Dievo pamirštame krašte pasidžiaugsi absoliučia ramybe Gobio dykumos kopose ar dykynėse. Čia dar klesti tūkstantmečius puoselėjamos tradicijos, o vidury stepių sutikta klajoklių šeima pakvies prašalaitį į savo jurtą ir pavaišins kaip seniai matytą giminaitį.

„Man rodos, gyvenant atšiauriomis sąlygomis vaišingumas ir svetingumas yra tarsi išlikimo garantas: reikalui esant aš kažkam padėjau, nelaimei ištikus ir man kažkas tikrai pagelbės“, – sako keliautojas ir fotografas Giedrius Dagys, po Mongoliją klajojęs jau antrą kartą.

Pirmą kartą G.Dagys į Mongoliją nuvyko prieš porą metų dviem savaitėms tiesiog pasižvalgyti ir pasirinko šiaurės rytinę dalį – čia plyti dykuma ir stepės. „Važiuoji, važiuoji kelias dienas, o vaizdas visose keturiose pasaulio pusėse absoliučiai vienodas – bekraštės stepės. Staiga kur nors pamatai kupranugarį, ir jau vien toks vaizdo pasikeitimas padaro fantastišką įspūdį“, – prisimena Giedrius.

Na, o iš antrosios kelionės po Mongolijos šiaurės vakarinę dalį, garsėjančią kalnais ir įspūdingais peizažais, keliautojas grįžo vos prieš kelias savaites. Į kelionę išsiruošė dviese su Žilvinu Vasiliausku ir dar pasiėmė vos nuo motinos nujunkytą trijų mėnesių šuniuką boseroną Marselį. Vyrai į kelionę leidosi perkonstruotu sunkvežimiu, kuris pritaikytas gyvenimui ir nakvynei jame. Pasak Giedriaus, greičiausiai pasienyje patikrinamas buvo šuo, o štai jiems su automobiliu prie Rusijos sienos tekdavo pavargti iki 13 valandų.

Atslenkančios civilizacijos apraiškos

Mongolijos miestai, pasak mūsų pašnekovo, baisūs. Juose gausu kontrastų ir praeities liekanų. Dar daug kur matomos Lenino galvas vaizduojančios statulos, turgeliai, keisti statinių griaučiai ir įrenginiai, kuriuos paliko sovietų kariuomenė, laksto būriai perkarusių benamių šunų. Įdomu, kad šalia blizgančių daugiaaukščių stovi jurtos, nes mongolams paprasčiau apsistoti jose, o ne daugiaaukščiame narvelyje. Be to, miestuose, ypač sostinėje, aktyviai plėtojama pramonė, kasamos naudingosios iškasenos, todėl užterštumas juose siaubingas – dulkės ir smogas. „Ten žmonės masiškai serga kvėpavimo organų ligomis, be to, į akis krinta daugybė šlubuojančių žmonių“, – pastebėjo Giedrius.

Dažnai vis dar manoma, kad Mongolijos stepėse gyvenantys žmonės – visiški laukiniai, ir čia gyvenama kaip prieš tūkstantmečius, dar prieš iškylant Čingischanui. Dalis tiesios yra, tačiau civilizacija technologijų ir turistų pavidalu atslenka ir čia. Arklių kaimenes piemenys gano ne pasibalnoję žirgus, o važinėdami motociklais. Vos prieš dešimtmetį jurtos dar neturėjo saulės baterijų, o dabar, pasak Giedriaus, jau ant dažnos jurtos galima matyti šį prietaisą. Tiesa, televizorių dar nedaug kas turi, nes neužtenka saulės baterijos energijos.