Dabar, kai Lietuvoje tėvai vaikus gali auginti net dvejus metus, klausimas, ar leisti metinuką į lopšelį, kyla tikrai retai. Tačiau yra nemažai ir tokių tėvų, kuriems tenka eiti į darbą. Ir juos ima ėsti mintis (ir visuomenė), ar tik jie, šitaip anksti išleisdami kūdikėlį į “valdiškus namus”, netraumuos jo visam gyvenimui.

Tėvams sunkiau nei vaikams

Bet kur perskaitysite, kad vaiką ugdymo įstaigai reikia ruošti iš anksto: kalbėti apie ją, apsilankyti, susipažinti su pedagogais. Tačiau mažai kur rašoma, kad bene labiau, nei paruošti vaikelį, psichologiškai turi pasirengti ir tėvai. Kiek teko stebėti atvejų, dažnai vaiko išėjimas į lopšelį tėvams yra didesnė trauma nei vaikams! Todėl labiausiai patarčiau prie tos minties, kad vaikas keliaus į lopšelį, tėvams pratintis iš anksto: skaityti literatūrą, pasikalbėti su kitais tėvais, leidusiais savo vaiką į lopšelį, palikti vaiką pusdieniui seneliams, auklei arba draugams, o patiems nueiti į kiną ir išmokti tuo metu negalvoti apie vaiką (na, bent jau ne visą laiką…).

Kartu prie Būsimojo įvykio pratinasi ir vaikai – porai valandų palikti su gerai pažįstamu žmogumi pažįstamoje vietoje, jie (nors iš pradžių ir paleidę dūdas) ir išmoks pabūti be jūsų, ir susivoks, kad jūs – kaip Karlsonas – išeinate, tačiau sugrįžtate!

Kūdikiai ir maži vaikai labai mėgsta rutiną, todėl jei įpratinsite vaiką būti su kitais, jam tai atrodys natūralu. Teisybę sakant, daug natūraliau nei trimečiui, kuris visiškai nesupranta, kodėl nuolat buvo su mama ar tėte, ir štai staiga mama ar tėtė jį palieka ir jau nebegali dienų leisti su juo! Nesvarbu, kad, atrodo, viską supranta, kai aiškinate: tiesiog jam realybė bus nepriimtina.

Per trumpai ar per ilgai?

Geriau nelaikykite mažylio namie iki paskutinės dienos, o pradėkite pratintis likus dviem trims mėnesiams, taigi kai dar esate išėjusi vaiko priežiūros atostogų. Išėjimas į ugdymo įstaigą – didelis įvykis, todėl pratinti vaiką reikia pamažu: pirmą dieną nueikite kartu ir valandėlę kitą pažaiskite, Kitą dieną palikite porai valandų. Per trumpai – lygiai taip pat kaip ir per ilgai – iš pradžių palikti nepatartina. Jei vaikui sunku pasilikti, keletą dienų ar net savaitę palikite toms kelioms valandoms. Kai tik pradės jaustis geriau, laiką ilginkite.

Kita vertus, kai paliekate vaiką lopšelyje, neužsibūkite. Mačiau vieną mamą, kuri atvedė pusantrų metų neturintį sūnų į lopšelį: vaikas pabučiavo ją ir gražiausiai nuėjo žaisti, tačiau mama užsikalbėjo su kita mama. Berniukas smagiai apžiūrėjo žaislus, pamatė, kad mama vis dar čia, pribėgo prie jos, įsitvėrė, ir atsisveikinimas buvo tikrai skausmingas. O juk reikėjo tiek nedaug: po bučinio ryžtingai žengti pro duris! Tėvams šiuo laikotarpiu itin svarbu išlikti ramiems ir pozityviems, neparodyti savo jaudulio.

Labai svarbus raidos metas

Tėvams, išleidžiantiems vaiką į lopšelį vienerių, būtina suprasti, kad tai svarbus vaiko raidos etapas. Bėda ta, kad šio amžiaus vaikai dažnai dar nekalba, todėl būtina rasti tokį lopšelį (ir ypač – auklėtoją), kuriame palikdami vaiką jūs jausitės saugūs ir žinosite, kad saugus (ir emociškai, ir fiziškai) yra ir jūsų vaikas.

Rūpinkitės ne tik tuo, kaip ir ką jūsų vaikas valgys, kur miegos ir kas jam pakeis sauskelnes, bet ir ką tie žmonės veiks su jūsų vaiku! Tai metas tarp kūdikystės ir vaikystės, kai mažylis tobulėja ne dienomis, o valandomis. Dar nespėjęs išmokti vieno dalyko, jis jau pradeda mokytis kito, o dažnai būna taip, kad iškart mokosi kelių. Todėl būtina, kad pedagogai, dirbantys su šio amžiaus vaikais, būtų profesionalai. Bene svarbiausia, ko mokosi metinukas, yra savarankiškumas visose srityse, todėl pedagogai turi sudaryti sąlygas vaikų savarankiškumui atsiskleisti ir būti itin tolerantiški mažiesiems, kurių mėgiamiausias žodis – “ne!”.

Be to, lopšelyje turi būti ir priemonių, kurios skatintų vaiko raidą. Kai lankysitės lopšelyje, akimis ieškokite kamuolių, kaladėlių, veidrodžių, įvairių dėžučių, į kurias galima krauti žaisliukus ir po to vėl išversti, stumiamų ir traukiamų žaislų, mašinėlių, ant kurių galima atsisėsti ir, pasispiriant kojomis, judėti, pakankamai kietais puslapiais knygelių, skirtų tokio amžiaus vaikams. Žodžiu, įsitikinkite, kad su jūsų vaiku bus užsiimama, o ne tiesiog laukiama jūsų grįžtant.

Ar tikrai ne per anksti?

Teko skaityti psichologų straipsnių, kuriuose teigiama, kad leisdami vaiką į darželį iki ketverių metų lošiame jo likimu. Tačiau iš tiesų dar niekur neteko aptikti moksliškai įrodytų ir pagrįstų tyrimų, kad lopšelis vaiką traumuoja. Europos Sąjungoje kaip tik daugiau kalbama apie tai, kad kokybiškas (!) ankstyvasis ugdymas yra puikus tėvų namų papildas. Vadinasi, reikia daugiau kalbėti ne apie tai, ar ne per anksti vaiką išleisti vienerių metų, o apie tai, ar tame lopšelyje, kurį jis lankys, bus teikiamos kokybiško ugdymo paslaugos!

Jeigu įsitikinate, kad lopšelis – būtent toks, kokio norėtumėte savo vaikui, jeigu turite galimybę laipsniškai ilginti ėjimo į darželį laiką ir pripratinti vaiką jo tempu, jeigu turite galimybę leisti ne visą dieną, tuomet lopšelis bus tikrai naudinga ir praturtinanti patirtis jūsų vaikui. Tik pagalvokite: lopšelyje vaikas bendrauja su kitais vaikais, žaidžia įvairius žaidimus, daro darbelius ir užsiima veikla, kuriai tėvai ne visada gali skirti laiko ir/arba dėmesio. Žinoma, visada jausime kaltę, kad paliekame tokį mažulytį vaiką svetimų priežiūrai, bet iš esmės reikia pripažinti, kad derinant lopšelį ir namus vaikas daugiau gauna, nei praranda.

Be to, ką reiškia argumentas, kad paliekam vaiką su svetimu žmogumi? Juk tas žmogus greitai tampa ir mylimas, ir daug žinantis apie vaiką. Nereikia graužtis ir nereikia nuvertinti vaiko! Jeigu graužiatės ir jaučiate nerimą, nenuostabu, kad jį perima ir vaikas. Vaikai pastebi mūsų jausmus ir nuotaikas daug geriau, nei mums atrodo, todėl jei jūs spinduliuosite pasitikėjimą, greičiau atsipalaiduos ir nusiramins vaikas. Džiaukitės laiku, kurį praleidžiate ir drauge, ir atskirai!

O jei vaikas sirgs?

Šis klausimas labai aktualus visiems tėvams, kurių vaikai anksti pradeda lankyti kolektyvą. Na, prižadėti, kad to nebus, tikriausiai būtų naivoka… Tikriausiai bet koks pediatras jums pasakys, kad pradėjus lankyti ugdymo įstaigą sirgti yra normalu, ypač pradžioje. Mūsų pediatrė sakė, kad normalu, jei vaikas net gerokai daugiau sirgs pirmaisiais lopšelio lankymo metais. Su dviem vaikais tai pasitvirtino, o su dviem ne. Taigi 50:50! Viskas priklauso nuo konkretaus vaiko imuninės sistemos.

1. Taigi ir stipriname imuninę sistemą. Apie tai atskiro straipsnio nerašysime, pasiieškokite informacijos ir išmėginkite viską – nepakenks. Tai ir ilgas žindymas, ir vitaminai, ir žuvų taukai, ir grūdinimas, ir visa kita.

2. Skelbkite susirinkimą kovai su virusais. Susitarkite su kitais tėvais dėl to, kas yra sveikas ir nesveikas vaikas bei kada jis jau nevedamas į darželį. Taip pat kaip bendruomenė galite iškelti savus prioritetus – dėl rankyčių plovimo, vienkartinių nosinių grupėje buvimo, patalpų vėdinimo ir pan.

3. Imkitės atsargumo priemonių. Mažyliui užteks vieno kolektyvo, stenkitės nevedžioti jo į papildomas “virusų medžiokles”, tarkim, parduotuvę. Padės ir purškiamasis jūros vanduo, pvz., “Humer”. Dauguma virusų įkvepiami pro nosį, tačiau patekę jie ne iš karto ten prisitvirtina, juos dar kelias valandas galima elementariausiai išplauti. Galima susitarus su kitais tėvais palikti nosies plovimo priemonę ir grupėje, paprašius, kad auklėtoja nosis (pvz., prieš miegelį) papurkštų profilaktiškai kiekvieno asmeniniu purškalu, – tačiau ne visuose darželiuose tai priimtina.