Gali būti, kad pirmoje vasario mėnesio pusėje pagaliau ims tirpti ledai, kelintus metus šaldantys Vilniaus ir Varšuvos santykius.

Pirmąją vasario savaitę į Varšuvą, savo kolegos Radoslawo Sikorskio pakviestas, su vizitu vyksta Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Įkandin jo, nė savaitei nepraėjus, susipažinti su Lenkijos premjeru Donaldu Tusku vyks ir naujasis Lietuvos Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius. O iš karto po šių vizitų į Lietuvą prezidentės Dalios Grybauskaitės kvietimu kartu su lietuviais minėti Vasario 16-osios atvyks ir Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis.
Iš pirmo žvilgsnio – viskas vėl kaip senais gerais laikais, kai Vilnius ir Varšuva viešai deklaravo strateginę partnerystę. Iš esmės – pirmas iš abiejų pusių rimtas bandymas atkurti net ne strateginę, o tiesiog normalią kaimynystę po ketverius metus vis labiau šalusių santykių. Pernai pavasarį, D.Grybauskaitei pirma atsisakius važiuoti į Varšuvoje vykusį Lenkijos ir Baltijos valstybių vadovų susitikimą ir pareiškus, jog „artimiausiu metu nerealu turėti lengvą kaimynystę“, tad „dialoge su kaimynais geriau turėti tam tikrą pauzę“, paskui, lapkritį, ignoravus Lenkijos nepriklausomybės minėjimą, atrodė, kad Vilniaus ir Varšuvos santykiai ilgam virto regionine problema. Tai, kad atšilimas prasidėjo nepraėjus nė trims mėnesiams ir kad iniciatyvą gerinti santykius labiau rodo Varšuva, yra iš tiesų gera žinia.
Akivaizdu, kad čia neapsieita ir be sąjungininkų įsikišimo, nes nenormalu, kad dvi NATO flange esančios valstybės, pagal Aljanso gynybos planus turinčios itin glaudžiai bendradarbiauti, sugyvena it šuo su kate. Juoba Vilniuje dar vasarą sklandė kalbos, kad Lietuvos atstovai tiek Lenkijos vadovams, tiek sąjungininkų atstovams perdavė tam tikrą medžiagą, susipažinus su kuria atsirado galimybė ieškoti kelių atšildyti santykiams atšildyti , abiem pusėms „neprarandant veido“.
Nors, kaip sakoma, neperšokęs griovio, nesakyk „op“. Visko dar gali būti, nes po pastarojo atšalimo periodo Lietuvos ir Lenkijos santykiai, net jeigu iš tikrųjų atšils, dar ilgai nebus tokie artimai draugiški, kokie buvo 1996–2007 m., kai abiejų valstybių vadovai tiesiogine to žodžio prasme draugavo šeimomis. O gal ir apskritai tokie nebebus.
Tikriausiai todėl Vilniuje pasirengimas santykių atšildymui vyksta pusiau pogrindžio sąlygomis. Netgi toks paprasčiausias dalykas, kaip premjero vizito atidėjimas porai savaičių dėl tarpusavyje nesuderintų šalies vadovų užsienio vizitų grafikų, laikytas paslaptimi, taip sukeliant nedidelį Lenkijos žiniasklaidos nerimą: gal lietuviai persigalvojo atvažiuoti? Lygiai Lietuvos visuomenė nebuvo informuota apie sausio viduryje vykusį ministro L.Linkevičiaus susitikimą su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovais – pranešimų apie jį nebuvo nei žiniasklaidoje, nei Užsienio reikalų ministerijos naujienų puslapyje, nei ministro darbotvarkėje.
Tiesa, šie „tylos įžadai“ nesaistė LLRA veikėjų, mielai pasidalijusių susitikimo turiniu su Lenkijos dienraščiais. Nors ir slėpti ten nebuvo ko – tradiciškai kalbėta apie pavardžių, gatvių ir vietovių pavadinimų rašybą, švietimo, žemės grąžinimo klausimus. L.Linkevičių reikėtų netgi pagirti, kad ruošdamasis pirmajam per ketverius metus dvišaliam Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrų susitikimui (tad tam tikra prasme istoriniam) jis labai kruopščiai atlieka visus namų darbus. Juoba kad jo susitikimas su R.Sikorskiu, jau penkerius metus demonstratyviai darančiu priešiškus pareiškimus Lietuvos atžvilgiu, tikriausiai psichologiškai bus daug sunkesnis, nei A.Butkevičiaus susitikimas su D.Tusku, visą laiką normaliai ir dalykiškai bendravusiu su ankstesniu premjeru Andriumi Kubiliumi.
Iš vienos pusės, naujosios Lietuvos Vyriausybės atstovams bus lengviau kalbėtis su kolegomis Varšuvoje, nes ligšiolinius nesutarimus bus galima “nurašyti” konservatorių kaltei, juoba iš karto po rinkimų ir premjeras A.Butkevičius, ir kiti aukštas pareigas einantys socialdemokratai nešykštėjo pažadų gerinti santykius su Lenkija, prisikvietė į Vyriausybę LLRA atstovų. Iš kitos pusės, būtent socdemų valdymo laikais Lenkijos pusei buvo gausiausiai pridalyta tų pažadų, kuriuos tesėti pagrįstai reikalauja Varšuva.
Jei prisiminsime, kad 2010-ųjų balandį, skandalingai Seime atmetant pavardžių rašymo įstatymą, socdemai, įskaitant A.Butkevičių, susilaikė arba balsavo prieš (už buvo vienintelis Gediminas Kirkilas), prieš balsavo ir dabar Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas, o iš visų naujojo Ministrų kabineto narių už buvo tik Valentinas Mazuronis, tikimybė, jog dabartinis Seimas lengvai pakeistų Lietuvos piliečių pavardžių sulietuvinimą, nėra garantuota. Prieš kelias savaites nuskambėjęs premjero A.Butkevičiaus pareiškimas, esą LLRA deleguotas švietimo viceministras Edvardas Trusevičius paskubėjo kalbėti apie dvikalbių užrašų tautinių mažumų gyvenamose vietovėse bei nelietuviškų asmenvardžių rašymo įteisinimą, irgi nenuteikia optimistiškai.
O be lenkiškų pavardžių rašymo problemos išsprendimo Varšuva tikrai nesileis į jokias rimtas kalbas netgi grynai ekonominiais klausimais. Tai Lenkijoje jau yra tapę principų ir valstybės prestižo reikalu, ir joks politikas – nei pragmatiškasis D.Tuskas, nei santūrusis B.Komorowskis šiuo klausimu nusileisti negali. Akivaizdu, kad patyręs diplomatas L.Linkevičius šitai supranta, todėl ir kvietėsi konsultuotis LLRA vadovybę, kuri, reikia pripažinti, pastaruoju metu elgiasi itin taktiškai ir santūriai, neaštrindama pavardžių rašybos reikalo. Būtų gerai, kad užsienio reiklų ministras išaiškintų tai ir kitiems savo partiečiams, kaip jau išaiškino Seimo pirmininkui, kad Amerika kai kuriais klausimais arčiau nei Rusija.
Būtų tikrai gražu ir naudinga, jeigu vykdamas į Lenkiją A.Butkevičius galėtų nusivežti ką nors labiau apčiuopiamo, nei lengvai keičiami žodžiai, – tarkime, valdančiosios koalicijos partijų ar netgi dalies viso Seimo (liberalai tikrai paremtų) įsipareigojimą dar per šią sesiją išspręsti juridiškai tikrai painias pavardžių rašybos problemas.
Tačiau ne vien pavardžių rašyba remdamiesi turi gyvuoti normalūs Lietuvos ir Lenkijos santykiai. D.Tuskas tikrai su dideliu susidomėjimu lauks, ką jam A.Butkevičius pasakys apie Lietuvos ketinimus tęsti Visagino atominės elektrinės projektą, į kurį Lenkija, kaip žinoma, pasirengusi grįžti, jei tik verslo sąlygos bus tenkinančios. Lietuvos premjero pareiškimas Taline, jog atominė bus statoma, jei dirbs pelningai, o elektros kaina bus priimtina vartotojams, Varšuvą turėjo nuteikti optimistiškai, bet greičiausiai jie norės sužinoti ką nors daugiau, ypač kad vasario viduryje žadėtosios ekspertų grupės, vertinančios VAE projektą, darbas jau turės artėti prie pabaigos.

Naujosios Vyriausybės atstovams bus lengviau kalbėtis su kolegomis Varšuvoje, nes ligšiolinius nesutarimus bus galima “nurašyti” konservatorių kaltei.