"Veido" archyvas

Premjero A.Kubiliaus teigimu, Lietuvą žeidžia kai kurių Lenkijos politikų, tarp kurių neabejotinai yra užsienio reikalų ministras R.Sikorskis, išsakomi visiškai nepagrįsti kaltinimai Lietuvai

Vos tik Vilnius baigė žodžių karą su Maskva, o Rusijos vadovai viešai deklaravo norą palaikyti su Lietuva gerus santykius, aštrių žodinių išpuolių prieš Lietuvą pasigirdo iš Varšuvos.

Keisti dalykai pastaruoju metu dedasi aplink Lietuvą. Rusija ir Baltarusija – valstybės, su kuriomis dešimtmetį truko nepaskelbtas šaltasis kartas, netikėtai pradeda rodyti ypatingos draugystės ženklus ar netgi tampa kone strateginėmis partnerėmis siekiant energetinio saugumo. Tuo tarpu pagrindinio nedraugo vaidmenį jau atvirai perėmė Lenkija – valstybė, su kuria Lietuva du dešimtmečius kūrė strateginę partnerystę ir su kuria yra karinė sąjungininkė NATO bei politinė ir ekonominė – Europos Sąjungoje.

“Aš manau, kad faktiškai mūsų santykiai su Lietuva jau daugelį metų buvo tokie (tai yra blogi), tačiau tik dabar jie yra tinkamai apibūdinti”, – prieš savaitę duodamas interviu Lenkijos radijui konstatavo Lenkijos užsienio reikalų ministras ir tikriausiai antras pagal įtaką šios šalies politikas Radoslawas Sikorskis.

Santykių paaštrėjimo laukta

Lietuva jau buvo pripratusi, kad dalis Lenkijos politikų, ypač pasitraukusių iš aktyvios politikos Varšuvoje ir persikėlusių į ramius bei tingius Europos Parlamento koridorius, patraukia kovoti dėl “diskriminuojamos” lenkų mažumos Lietuvoje. Taip elgėsi buvęs vyriausiasis Lenkijos kontrolierius Januszas Wojciechowskis, taip elgiasi buvęs Lenkijos Seimo vicemaršalka bei Lietuvos ir Lenkijos parlamentinės asamblėjos pirmininkas Jaroslawas Kalinowskis.

Vilniaus nebestebino ir neprognozuojamais išpuoliais prieš bene visus Lenkijos kaimynus pasižymėjusio užsienio reikalų ministro R.Sikorskio pasisakymai. Kad šiam politikui tapus Lenkijos diplomatijos vadovu santykiai su Lietuva neabejotinai blogės, tapo aišku dar 2008-aisiais. Tuomet R.Sikorskis įsigudrino prilyginti lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje lenkų tautinės mažumos padėčiai Baltarusijoje. Nors tuo metu Baltarusijos lenkų bendruomenės lyderiai už savo veiklą sėdėjo kalėjime, o Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovai – Vilniaus savivaldybėje ir Seime.

Vienintelis R.Sikorskio puolimo prieš Lietuvą stabdys buvo jo nekenčiamas tuometis Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis. Po šio tragiškos žūties prie Smolensko vienas iš Lietuvos užsienio politiką, ypač su Lenkija, formuojančių diplomatų “Veidui” sakė: “Mes žinome, kad dabar atėjo sunkus santykių su Varšuva laikotarpis, ir išpuoliai, neretai nemotyvuoti, tik stiprės. Teks laukti. Svarbiausia, kad Lietuva, plėtodama santykius su Lenkija, niekuomet neatsakinės kiaulyste į kiaulystę”.

Problema – artėjantys rinkimai?

Matant, kaip pastarosiomis savaitėmis smarkiai paaštrėjo ir taip jau įtempti Vilniaus santykiai su Varšuva, tenka konstatuoti, kad diplomatas buvo teisus. Viena, kas nebuvo prognozuota, – kad į žodinį karą su Vilniumi įsitrauks ir Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas. Būdamas pragmatiškos politikos šalininkas, D.Tuskas sentimentais Lietuvos atžvilgiu niekada nepasižymėjo, bet niekados neleisdavo sau peržengti politinio bei diplomatinio etiketo ribų ne tik viešuose, bet ir neoficialiuose pokalbiuose.

Tačiau po praėjusią savaitę Briuselyje pasibaigusio ES vadovų tarybos posėdžio D.Tuskas, kaip teigiama Lenkijos naujienų agentūros PAP pranešime, pasakė, kad Lenkija neatsisakys savo reikalavimų dėl lenkų mažumos Lietuvoje, bet patikino, jog nenaudos brutalių ar neatidėliotinų priemonių spausti Lietuvos pusei. Reikia suprasti, kad Varšuva turi tų “brutalių ir neatidėliotinų priemonių” prieš Lietuvą, bet kol kas nenori (o gal – negali) jų naudoti.

Varšuvoje dirbantys ir šioje šalyje vykstančius procesus stebintys Lietuvos diplomatai pastaruoju metu tiesiog lavina virstančius pareiškimus Vilniaus adresu aiškina pirmiausia Lenkijos viduje vykstančiais politiniais procesais. “Pirma, lapkričio 21-ąją Lenkijoje vyks rinkimai į savivaldybes, įtampa prieš juos tarp D.Tusko ir Jaroslawo Kaczynskio vadovaujamų partijų pasiekė apogėjų, jau pradėta šaudytis ne tik žodžiais, bet ir tiesiogine prasme, – aiškino jie “Veidui”. – Antra, Seime pradedamas biudžeto svarstymas. Tad vyriausybė suinteresuota nukreipti visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį nuo šių dalykų kuria nors kita linkme. Tam yra “budinčių” temų, tarp kurių ir santykiai su Lietuva bei lenkų tautinių mažumų problemos”.

Kam nepatinka Vilniaus draugystė su Minsku

Vis dėlto Lietuvos santykiai su Lenkija atskleidžia ir kitų, daug didesnį nerimą keliančių dalykų. Su “Veidu” bendravę tiek Vyriausybės atstovai, tiek diplomatai atkreipė dėmesį į tai, kad, kaltindama Lietuvą darant kliūtis “PKN Orlen” valdomos Mažeikių naftos perdirbimo įmonės veiklai, Varšuva pati absoliučiai nieko nedaro, jog įmonė išbristų iš nuostolių, tik grasina ją parduosianti Rusijai.

“Būkime “biedni”, bet teisingi savo atžvilgiu ir pripažinkime, kad dalis lenkų priekaištų Lietuvai dėl Mažeikių naftos įmonės veiklos yra teisingi. “Lietuvos geležinkeliai”, nuardę bėgius į Latviją ir taip trukdantys vežti naftos produktus pigesniu maršrutu, tikrai elgiasi nevalstybiškai, – sakė “Veidui” vienas Vyriausybės atstovas. – Lygiai ir geležinkelio tarifai “Orlen” produkcijos atžvilgiu yra diskriminaciniai. Tačiau ir lenkų pusė turi pripažinti, kad nei bėgių į Latviją atstatymas, nei tarifų sumažinimas nepadarys Mažeikių naftos perdirbimo įmonės pelningos. Nebent šiek tiek sumažins įmonės patiriamus nuostolius. “Orlen” problemas Mažeikiuose išspręsti gali tik naftos tiekimo vamzdynu “Družba” atnaujinimas. Bet tam reikia kalbėtis su Rusija, o Lenkija to kažkodėl nedaro. Maža to, kai Lietuva dėl “Družbos” prieš dvejus metus blokavo ES derybas su Rusija, Lenkija mūsų nepalaikė, nors tai buvo pirmiausia jos interesas. Kai į Lenkiją atvažiavo Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, apie naftos tiekimo į Mažeikius atnaujinimą R.Sikorskis net neužsiminė. Kai praėjusią savaitę Lenkijos vicepremjeras ir ūkio ministras Valdemaras Pawlakas Maskvoje derėjosi dėl dujų tiekimo, apie naftotiekį ir “Družbą” irgi neužsiminta nė vienu žodžiu”.

Tad kol Lenkija, kurios santykiai su Rusija šiuo metu yra geriausi per dešimtmetį, nekelia Maskvai klausimo dėl naftotiekio į Mažeikius veiklos atnaujinimo, tol Vilnius netiki, kad Varšuva iš tiesų yra susirūpinusi “Orlen Lietuva” patiriamais nuostoliais.

Lietuvą šiuo metu labiau domina skubus R.Sikorskio ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Guido Westerwelle’s vizitas į Minską pas Aleksandrą Lukašenką. Ten nuvykę juodu pažadėjo Baltarusijai 3 mlrd. eurų, jeigu artėjantys prezidento rinkimai vyks sąžiningai. Toks naujųjų sąjungininkų vizitas įkandin Minską neseniai aplankiusios Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės (kaip ir įtakingo Lenkijos politinių tyrimo centro pareikšti nuogąstavimai, kad Vilniaus draugystė su Minsku gali supykdyti Maskvą ir sukelti nemažai problemų Lietuvai) kelia klausimą: kieno interesams iš tiesų Minske atstovavo R.Sikorskis ir G.Westerwelle – Europos Sąjungos ar Rusijos? Netgi Varšuvoje po šio vizito pasigirdo balsų, jog R.Sikorskis užsipuola Lietuvą todėl, kad Vilniaus draugystė su Minsku ir parama A.Lukašenkai itin nepatinka Kremliui.