BFL

Šiuo metu didžiosios audito kompanijos pasaulyje užverstos ieškiniais teisme. Panašių situacijų, kaip Lietuvoje, kai „Ernst&Young Lietuva” kompanijos 2011 m. kovą baigtas auditas neįspėjo apie jokias “Snoro” banko problemas, tačiau po pusmečio bankas pripažintas nemokiu, apstu ir kitose šalyse. Auditoriai vis dažniau sulaukia priekaištų nepastebintys po jų nosimi vykdomų finansinių machinacijų ir aplaidžiai atliekantys savo darbą.
Štai Japonijoje kilo didžiulis skandalas, kai paaiškėjo, kad nei į didžiausių auditorių ketvertuką patenkančios KPMG bendrovės, nei vėliau auditą perėmusios „Ernst&Young” auditoriai nepastebėjo 13 metų besitęsiančios fotoaparatų gamintojos „Olympus“ buvusių vadovų vykdomos aferos, kuomet vadovybė slėpė nuostolius, juos apskaitydama kaip turtą. O Niujorko valstija pateikusi šimtamilijoninį ieškinį „Ernst&Young” korporacijai dėl vieno žymiausių jos buvusių klientų – finansų krizės šauklio „Lehman Brothers“. Šio banko bankroto ekspertas nustatė, kad „Ernst&Young” auditoriai dirbo neatidžiai.
Gali būti, kad ieškinių prieš „Ernst&Young” teisme skaičių papildys ir byla Lietuvoje. Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovas Danas Arlauskas tvirtina, kad dėl patirtų nuostolių asociacija svarsto galimybę bylinėtis ir su kompanija „Ernst&Young” dėl netinkamai atlikto darbo, ir su Lietuvos banku dėl netinkamos komercinių bankų priežiūros.
Didžiuliai skandalai pasaulyje kilo ir tarptautinių korporacijų auditoriams pražiūrėjus stambias finansines manipuliacijas telekomunikacijų bendrovėje „WorldCom“, mažmeninės prekybos įmonėje „Ahold“, “Superior” banke ir kitur.
Lietuvos auditorių rūmų direktorė Rasa Pajaujytė gina auditorius pabrėždama, kad nepriklausomo auditoriaus tikslas yra suteikti pakankamą, bet ne absoliutų užtikrinimą, kad įmonės vadovybės sudarytos finansinės ataskaitos yra teisingai pateiktos. “Nepriklausomas auditorius negali įvertinti visų ūkinių operacijų, kontrolės priemonių ar įvykių, todėl nėra garantijos, kad jis nustatys visus reikšmingus iškraipymus, atsiradusius dėl apgaulės ar klaidos. Ypač sudėtinga nustatyti apgaulės atvejus, jei pati vadovybė nėra suinteresuota jų nustatymu”, – tvirtina R.Pajaujytė.
Tačiau tuomet kyla klausimas, ko gi  vertos auditorių paslaugos, už kurias klientai ploja nemenkas sumas, ar auditorių išvados nėra niekinės? Juk būtent auditoriaus išvados turėtų padėti apsispręsti investuotojui ir klientui dėl vienos ar kitos bendrovės.
„Lietuvoje pirmą kartą pradėjome kelti tokius klausimus, tačiau užsienyje jau nuo krizės pradžios apie tai šnekama. Kiekvienoje šalyje buvo po vieną ar kelis atvejus, kai nepaisant gerų audito ataskaitų, viešojo intereso įmonės – bankai, draudimo bendrovės – susidūrė su problemomis. Auditorius vertindamas finansines ataskaitas turėtų įvertinti, ar įmonė galės artimiausius metus tęsti veiklą be sunkumų – jei išvada kovą rodo teigiamus dalykus, o po kelių mėnesių kyla veiklos tęstinumo problemų, auditoriui metamas šešėlis, nes tai turėjo atsispindėti jo išvadoje”, – sutinka VŠĮ Audito ir apskaitos tarnybos direktorius Audrius Linartas. Ši tarnyba tiria „Ernst&Young“ auditorių darbo kokybę dėl „Snoro“ vertinimo, tačiau kol kas išvadų nepateikia.
Kuo skubiau atsakyti į šį klausimą būtina dar ir dėl to, kad Seimo Audito komiteto pirmininkės Loretos Graužinienės duomenimis, „Ernst&Young” bendrovė Lietuvoje laimi daugiausiai valstybinių užsakymų atlikti reikšmingus tyrimus, studijas ir konsultuoti įvairiausiais valstybės valdymo klausimais. „Faktiškai tai šešėlinis Vyriausybinis kabinetas“, – priduria L.Graužinienė.

Europos Komisija sklaidys audito monopolį

Susirūpinusi dėl daugėjančių nusiskundimų auditorių darbu, Europos Komisija galvoja keisti visą sistemą ir užnerti apynasrį vadinamajam „didžiajam ketvertukui“ – pasaulinę rinką pasidalijusioms „PricewaterhouseCoopers“, „Ernst&Young”, “Deloitte“ ir KPMG kompanijoms. Ruošiama direktyva, kad didelės tarptautinės audito įmonės ES teritorijoje negalėtų teikti kitų paslaugų, išskyrus auditą. Pasak A.Linarto, tai revoliucinis žingsnis, nes daugelis didelių audito įmonių apie 60 proc. pajamų gauna ne iš audito paslaugų, bet apskaitos, verslo ir mokesčių konsultacijų, patarimų dėl įmonių įsigijimų.
Tikimasi, kad tokia tvarka leis išvengti interesų konflikto. Ryškiausias toks atvejis, kurį „Snoro“ šviesoje vis prisiminė ir „Veido“ pašnekovai – vienos didžiausių JAV energetikos bendrovių “Enron” istorija, kuri privertė žlugti į tuometinį didįjį auditorių penketą patekusią įmonę “Arthur Andersen”. Šios įmonės darbuotojai “Enron” bendrovei teikdavo brangiai kainuojančias verslo konsultacijas, todėl į stambaus kliento manipuliacijas apskaita žiūrėjo pro pirštus.
„Antras lūkestis, kad įsigaliojus naujai tvarkai audito kompanijos skirtų daugiau laiko kvalifikacijos kėlimui. Didėtų didžiausių įmonių atsakomybė, nes praradusios teisę atlikti auditą, jos prarastų ir pajamas“, – komentavo A.Linartas.
Tiesa, didelės audito įmonės tokiam projektui aršiai priešinasi ir stengiasi įtikinti EK, kad nesiimtų tokių pokyčių, bet eurokomisaras Michelis Barnier nusiteikęs ryžtingai. Jis pareiškė, kad krizė sudrebino investuotojų pasitikėjimą auditu. Diskusijos dėl naujos direktyvos parengimo gali užtrukti apie pusantrų metų.

R.Šarkinas: „O kas sakė, kad tai įvyko prie mūsų?“

Audito bendrovė „Ernst&Young Lietuva” atlikto banko “Snoras” audito nekomentuoja. Tačiau jie ne vieninteliai laikosi “stručio politikos”. Ne mažesnė atsakomybė dėl pražiūrėtų išgaravusių milijonų “Snore” tenka ir buvusiems Lietuvos banko vadovams. Tačiau 15 metų Lietuvos banko valdybos pirmininko poste prasėdėjęs ir pigių paskolų bumą prasnaudęs Reinoldijus Šarkinas per patį krizės įkarštį ir visuotinį taupymo vajų į kišenę įsidėjo 122 tūkst. Lt išeitinę kompensaciją ir nusiplovė rankas. Su žiniasklaida jis bendrauti atsisako ir nemato jokio reikalo pasiaiškinti visuomenei dėl kaltinimų neveiklumu. O juk per visą kadenciją iš mūsų, mokesčių mokėtojų, kišenių jam, tikėtina, galėjo būti sumokėta daugiau nei milijonas litų – turint omenyje, kad jo mėnesio atlyginimas siekė 13-16 tūkst. Lt.
Paskambinus ponui Šarkinui telefonu ir pasiteiravus, kodėl per daugelį vadovavimo metų jis neužkirto kelio „Snore“ galimai vykusioms finansinėms machinacijoms, R.Šarkinas pratrūko pykčiu. „O kas jums nurodė, kad čia prie mūsų šitas padaryta? Ir pirmiausia pažiūrėkite įstatymą, ten aiškiai apibrėžtos priežiūros funkcijos. Mes atlikome priežiūrą, o nusikaltėlius gaudo kiti“, – piktai atkirtęs „Veido“ žurnalistei buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas nusviedė telefono ragelį.
Kada “Snoro” banke prasidėjo galimai nusikalstama veikla, atsakys teisėsauga. Tačiau, turbūt šiandien Lietuvoje tik vieninteliam R.Šarkinui ir tebeatrodo, kad Lietuvos bankas tinkamai vykdė bankų priežiūros funkciją. Kaip yra pastebėjusi ekonomistė Aušra Maldeikienė, R.Šarkinas nedarė nei vieno iš trijų centriniam bankui būtinų darbų – nematė ekonominio burbulo, neinformuodavo gyventojų apie bankų sistemą, o bankų priežiūra buvo tragiška. Jei komerciniai bankai iš tiesų būtų tinkamai prižiūrimi, vargu, ar iš „Snoro“ banko galėjo išgaruoti net pusė turto? Sunku patikėti ir tuo, kad tie 3,9 mlrd. Lt galėjo paslaptingai pradingti vos per pusmetį ir viskas prasidėjo būtent tą dieną, kai išėjo senasis Lietuvos banko vadovas.
D.Arlauskas tvirtina, kad Lietuvos bankui tenka didžiausia atsakomybė dėl pražiūrėtų “Snoro” problemų, nes jie privalėjo pertikrinti ir auditorių išvadas. „Lietuvos bankas – ne šiaip plytų fabrikėlis, o labai rimta įstaiga, kurios tinkama ar netinkama veikla turi didžiulį poveikį socialiniams ir ekonominiams procesams. Jie turėjo tinkamai sudaryti sutartį su audito kompanija, kad ji ne formaliai skaičiukus „Excel’yje“ sudėliotų ir pateiktų, o gilintųsi į skaičių kilmę ir tinkamai informuotų. Taip pat Lietuvos bankas turėjo nuolat stebėti pinigų judėjimą “Snore”, jų kilmę ir imtis tam tikrų priemonių. Bet jeigu “Snore” dirbo Lietuvos banko priežiūros darbuotojų giminaičiai, gal nebuvo ypatingai fokusuojamas dėmesys. Daug klausimų kyla, kurie liudija, kad buvusi banko vadovybė atsainiai žiūrėjo į jiems patikėtus klausimus“, – piktinasi D.Arlauskas.
Praėjusių metų pabaigoje iš pareigų atleisto „Snoro“ banką turėjusios prižiūrėti Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento vadovo Kazimiero Ramono sesuo ir dukra dirbo „Snore“, o jis pats pozavo žurnalistams buvusio „Snoro“ akcininko Raimondo Baranausko sūnaus vestuvėse.
Kiek “Snoro” atveju buvo aplaidumo, o kiek sąmoningo akių nusukimo turėtų atsakyti teisėsauga, tačiau viena aišku, kad daugeliui šios istorijos dalyvių savo mundurą teks skalbti dar ilgai.

Buvęs Lietuvos banko vadovas R.Šarkinas: „O kas Jums nurodė, kad čia prie mūsų šitas (galimos finansinės machninacijos „Snore“) padaryta? Ir pirmiausia pažiūrėkite įstatymą, aiškiai apibrėžtos priežiūros funkcijos – mes atlikome priežiūrą, o nusikaltėlius gaudo kiti“.

Tikrasis “Snoras”: deklaruotas ir realusis turtas

Turto tipas    Turtas, parodytas banko balanse (iki 2011 11 16), mln. Lt     Nustatyti galimi turto vertės praradimai, mln. Lt    Pakoreguota turto vertė, mln. Lt

Grynieji pinigai ir jų ekvivalentai    366,5    –    366,5
Finansinis turtas (vertybiniai popieriai, investicijos į fondus, kt.)    2977,4    2286,5    690,91
Paskolos    3741,7    1161    2580,6
Ilgalaikis turtas (NT, automobiliai, kt.)    161,8    23,3    138,5
Kitas turtas    732,4    400,8    331,6
IŠ VISO    7979,8    3871,6    4108
Šaltinis: Lietuvos bankas

Kur dingo 3,87 mlrd. Lt?

1. 1,6 mlrd. Lt paskolų ir kito turto nurašymai:
1,16 mlrd. Lt – nurašymai dėl blogų paskolų, kurioms nebuvo suformuota specialiųjų atidėjinių. Nemenka dalis šių nurašymų susiję su banko suteiktomis paskolomis su akcininkais susijusiems subjektams
0,4 mlrd. Lt – kito turto nuvertėjimas: nurašyta apie 200 mln. Lt investicija į “Latvijas Krajbanka” akcijas, papildomi nurašymai banko perimtam nekilnojamajam turtui
2. 2,3 mlrd. Lt trūkstamas galbūt išgrobstytas finansinis turtas:
1 mlrd. Lt – oficialiai deklaruoti vertybiniai popieriai ir lėšos, laikytos Šveicarijos bankuose, pervesti ne į banko, o į privačias sąskaitas
553 mln. Lt – 22 paskolos, buvusios banko balanse, Kaimanų ir Didžiosios Britanijos Mergelių salose
– 709 mln. Lt – įkeisti už paskolas arba perveti į kitas galbūt su akcininkais susijusias struktūras
Šaltinis: Lietuvos bankas