Luaros slėnis dažniausiai apibūdinamas prabangą reiškiančiais epitetais, o kai ir šių pritrūksta, pavadinamas tiesiog pasakiška vieta. Tiesa, susiruošus keliauti po Luaros slėnį gali apimti neviltis: čia tiek romantiškų ir viena už kitą įspūdingesnių pilių, kad net pačioms garsiausioms aplankyti neužtenka net mėnesio atostogų. Tačiau išeitis vis dėlto yra: pilimis galima pasigrožėti patogiai įsitaisius karšto oro baliono krepšyje.
Yra pasaulyje vietų, kurių, kad ir kiek turėtum atostogų, vis tiek nespėtum ne tik atidžiai apžiūrėti, bet net bėgte apibėgti dėl kelių paprastų priežasčių: arba įspūdžių galvon nesutalpintum, arba čia tiek objektų, kad laiko vis vien pritrūktų. Viena tokių vietų – UNESCO saugomas Luaros slėnis Prancūzijoje, kuriame stūkso daugybė pilių, pilaičių ir jų griuvėsių. Čia, maždaug 800 kv. km plote, suskaičiuojama net apie tūkstantį viduramžiais ir vėlesniais amžiais statytų pilių, dvarų ar jų griuvėsių.
„Toks įspūdis, kad vos ne kiekvienas didikas statydinosi po nuosavą pilį, – didesnę ar mažesnę gali pamatyti vos ne kiekviename miestelyje ir netgi kaime. Beje, ne visas jas pamatysi važiuodamas keliu: vienos stūkso kažkur miškuose, kitos – žemumose, trečios – ant kalvelių, kai kurių likę tik griuvėsiai. Ne visas ir apžiūrėti galima, nes vienose įsteigti viešbučiai, o kitos yra gyvenamos“, – pasakoja Ramūnas Navalinskas, vasarą ne tik važiuote ar pėstute keliavęs po Luaros slėnio pilis, bet ir pats karšto oro balionu skraidinęs turistų grupes virš šios vietovės.
Penkios pilys per vieną skrydį
Po Luaros slėnį mėgsta keliauti ne tik užsienio turistai, bet ir patys prancūzai. Į ramius apsnūdusius miestelius per patį turizmo sezono įkarštį, rugpjūčio ir liepos mėnesiais, suvažiuoja triskart daugiau žmonių, nei juose yra gyventojų. Tuo metu labiausiai ir domimasi oro balionų skrydžiais. Beje, tai nėra pigus malonumas: skrydis oro balionu virš Luaros slėnio darbo dienomis kainuoja apie 600 Lt, savaitgaliais daugiau – apie 700 Lt (Lietuvoje skrydis balionu kur kas pigesnis – apie 400 Lt). Aišku, taikomos ir įvairios nuolaidos. Pasak Ramūno, Prancūzijoje skrenda daugiausia vietiniai keliautojai, tačiau pasitaiko turistų ir iš kitų šalių – Pietų Amerikos, JAV. Teko skraidinti ir lietuvių keliautojų grupę. Tada Ramūno laukė netikėtumas – skrido ir jo buvusi fizikos mokytoja, su kuria matėsi pirmą kartą po dvidešimties metų.
Beje, po įspūdžių kupinos ekskursijos padange nusileidusių turistų visada laukia dar viena staigmena – vaišės. Skridusieji ryte vaišinami kava, šviežutėliais sviestiniais rageliais, o skridusieji vakare – vietinių vyndarių raudonuoju ar rožiniu vynu, dešra. Ir rytiniai, ir vakariniai keleiviai vaišinami šampanu, jiems taip pat surengiama ožkų sūrių degustacija. „Netoliese nuo mūsų skraidymo vietos yra Sen Moras – ožkų sūrių sostinė. Visose parduotuvėse galima nusipirkti vietinio pelėsinio sūrio. Panorus šviežio sūrio reikia kreiptis tiesiai į ūkininkus. Tiesa, šviežias sūris visur panašaus skonio, o štai pelėsiniai skiriasi – vieni švelnesni, kiti aštresni – paties įvairiausio skonio“, – pasakoja R.Navalinskas.
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.