“Šešėlis JMM” – dešimtoji rašytojos ir muziejininkės A.Ruseckaitės knyga. Autorė pabrėžia, kad tai – ne mokslinė monografija, o grožinis tekstas, pastatytas ant realių pamatų.

- Tiek metų muziejuje besirūpinus tiek kūrybiniu, tiek materialiu Maironio palikimu, veikiausiai buvo nelengva knygai atrinkti charakteringiausias detales. Kokiais kriterijais rėmėtės?
A.R.: Atrinkti charakteringiausias Maironio paveikslo ir gyvenimo detales nebuvo sunku, nes jų nėra per daug. Atvirkščiai – džiaugiausi viskuo, ką pavyko rasti archyvuose, spaudoje, prisiminimuose. Poetas nerašė dienoraščio, mažai išliko jo laiškų, nors epistolinį žanrą jis mėgo, iš visur draugams pasakodavo savo naujienas. Berašant tekstą, jis tarsi savaime plėtėsi: jau, atrodo, viską pasakiau, ką galėjau, o, žiūrėk, kokiame archyve imu ir randu visai neskelbtos, nežinomos medžiagos. Pavyzdžiui, Lietuvos istorijos archyve radau daug informacijos apie Maironį kaip rektorių, tuomet galėjau parašyti, kaip sunkiai A.Smetonos nurodymu Maironis atidavė iš seminarijos bibliotekos į Vatikaną M.Daukšos „Postilę“, išleistą 1599 m., kiek ūkinių ir organizacinių problemų ir rūpesčių jis turėjo, kiek raštų prirašė, kol sukeitė Žemaitijoje buvusį Kunigų seminarijos palivarką arčiau Kauno į Šakių palivarką, kurį 1928 m. arkivyskupija pavadino Maironiškiu. Arba vėlgi straipsniai iš senosios spaudos, kai suradau, kaip jaunieji rašytojai puolė ir kritikavo per laikraščius pagyvenusį poetą, o šis neiškentęs gana piktai jiems atsikirsdavo – mėgo gintis, rašyti atsakymus. Laikraščiuose radau, kada Maironį apdovanoja Gedimino ordinu, kada ištiko pirmasis ligos priepuolis, kur jam atlikta operacija, kada išvažiuoja gydytis į Vokietiją ir dar daugybę faktų. Spauda yra puikus žinių ir informacijos šaltinis. Net Palangos bulvarinis laikraštėlis „Pliažas“ pranešdavo, jog Maironis jau atvyko ilsėtis. O kur dar aptikti neskelbti Maironio laiškai ar jo nepublikuoti tekstai… Žodžiu – kaip ir ne aš tuos kriterijus nustačiau, o informacijos šaltiniai juos formavo.
- Knygoje, viena vertus, regime nuolat naujų įkvėpimo šaltinių besidairantį Kūrėją, kita vertus – kritiškai laiko permainas vertinusį žmogų. Gal ne pačios svarbiausios, bet iškalbingos detalės: Maironis atsisakydavo būti tapatinamas su žemaičiais dėl netaisyklingo tarmės kirčiavimo bei griežtai nepripažino reformuoto kalendoriaus perstumdytų datų. Kaip pati sau aiškinate tokį dualizmą?
A.R.: Nemanau, kad šie teiginiai leidžia kalbėti apie Maironio dualizmą. Jį kankino ir degino kitos priešpriešos: kirtosi pareigos ir jausmai, dvasininko varžtai ir poeto laisvė, pagarbos troškimas ir pažeminimo bangos. Jeigu žmogus buvo gimęs, anot Maironio, spalių 21-ąją, tai kaip jis gali būti staiga gimęs lapkričio 2-ąją? Jis pripažino Grigaliaus kalendorių, kuris Lietuvoje buvo įvestas 1915 m., tačiau jo nesiejo su gimimo diena. Ar mes su savo datomis kitaip elgtumėmės, jeigu kas jas stumtelėtų dešimčia dienų pirmyn ar atgal?.. Dėl prisipažinimo žemaičiu – gal žaidimas toks buvo, gal išties patiko Suvalkijos žemė, jos darbštūs žmonės, tarmė: juk ir vienas iš slapyvardžių buvo Zanavykas. Bet kelių asmenų prisiminimuose užfiksuota, jog kratėsi savo žemaitiškumo. Šiaip Maironis nebuvo konservatyvių pažiūrų, šiandienos požiūriu net modernus. Vienas pirmųjų Kaune turėjo telefoną, elektrą, mėgo keliauti, jaunesnis būdamas atostogaudavo užsienyje, mokėjo septynias kalbas, daug skaitė. Jis performavo Kauno kunigų seminarijos mokslą, padarė jį dviejų pakopų, 1922 m. kūrė Lietuvos universitetą, formavo ten mokslo programas. Galbūt konservatyvesnis buvo įvairių naujų literatūros srovių vertinimuose, jį erzino visokie modernizmai, labiau laikėsi klasikos dalykų. Ir pats prisipažino: „Man asmeniškai nepatinka dekadentizmas, impresionizmas, kubizmas, futurizmas, žodžiu, visi –izmai. (…) tai tik liguistas pasireiškimas dabartinės žmonių psichikos“. Tačiau vėlgi keistas dalykas – paties Maironio butas, ypač darbo kabinetas, buvo labai moderniai išdekoruotas, tarytum art deco stiliumi – margas, ornamentuotas, spalvingas…
- Dar vienas prieštaravimas – tarp dvasingo Poeto ir kartu šykštoko jam patikėto ūkio valdytojo, gebančio atrėžti nepasiturintiems seminaristams, kad be lėšų nesą ko į kunigus veržtis, arba prieš nosį užtrenkti duris labdaros rinkėjams. Beje, įdomu būtų sužinoti, koks likimas laukė Poeto iki paskutiniųjų gyvenimo dienų Aleksote atkakliai statyto namelio…
A.R.: Taip, Maironį kaip rektorių buvę klierikai prisimena įvairiai: ir jo griežtumą, kartais niūrumą, reiklumą – matyt, taip ir buvo. Tačiau Kauno kunigų seminariją nebuvo lengva valdyti. Kai 1909 m. Maironis tapo šios institucijos rektoriumi, seminarija buvo nušiurusi, apleista, pastatuose tvyrojo šaltis ir drėgmė, klierikai gyveno po kelis susikimšę, sirgdavo džiova, jiems buvo nepatogu ir sunku. Maironis užsibrėžė atstatyti seminariją, pagerinti sąlygas, galop tuomet lenkiška dvasia persmelktą mokslo įstaigą sulietuvinti. Jam viskas pavyko, rektorius už milijoną litų pastatė seminarijai naujų pastatų, pertvarkė esančius. Seminarijos rūmai nušvito, suklestėjo. Bet dėlto Maironiui teko kietai suspausti delną, laikyti jame kiekvieną litą, labai taupyti, gesinti be reikalo degančią lempą, tuo pačiu ir mokesčio iš klierikų už mokslą reikalauti – juk ne sau… Maironio klausdavo, kodėl jis toks ponas – rektorius, profesorius, prelatas, o neturi automobilio, trankosi visur traukiniais? Tuomet atsakydavo, jog būtų gėda važinėti automobiliu, kai seminarija yra beturtė. Kodėl mes pamirštame, kad Maironis, pirkdamas didžiuosius rūmus Kaune, Rotušės aikštėje, kuriuose dabar yra Maironio lietuvių literatūros muziejus, sudėjo visas savo Peterburge uždirbtas santaupas, paėmė didelę paskolą iš Vilniaus banko, iki 1920 m. visas skolas grąžino ir rūmus užrašė kaip turtą Kauno kunigų seminarijai, kuriai po to pats mokėjo nuomą?
O dėl labdaros rinkėjų ir visokių prašalaičių prašytojų – taip, poetas buvo tikrai griežtas, jis sakydavo, jog nereikia jaunimo įpratinti prašinėti, elgetauti visokiems baliukams, vakarėliams. Užtat jis išleido į mokslus giminaičius, siekiančius išsimokslinimo. Maironis be galo vertino mokslą, apie jį nuolat kalbėdavo savo auklėtiniams klierikams, kad pinigų ir turtų vertė krinta, o mokslo visada auga. Poetas aukodavo ir kitokiems dideliems reikalams, pvz., bažnyčių statybai.
Iš tiesų Maironis buvo gana turtingas žmogus, jis ir pats tą pripažino testamente, surašytame 1930 m. gruodžio 17 d.: „Nors savo giminaičių mokslui ir tikrai labdaringiems tikslams nesigailėjau pinigo, bet eidamas aktualiai iki pat senatvei pareigas, sunkiai dirbdamas, (…) nemėtydamas pinigų, savo taupumu įsigijau turtą…“ Iš šio dokumento matome, jog Maironio santaupos buvo gana didelės, jas išdalino labai tikslingai, stropiai ir smulkiai, kiekvienam paskyrė atlyginimą, kuris atliks bent kokį menkiausią darbelį jam mirus, o taip pat paliko ir vargšams, neturtėliams, prieglaudoms, įvairioms katalikiškoms draugijoms, ligoninėms, bažnyčioms. Man atrodo, jog Maironiui būtų buvusi gėda neturėti užgyvento turto ir nieko niekam nepalikti.
Kaip minėjau, didžiuosius savo rūmus Rotušės aikštėje Maironis buvo padovanojęs Kauno kunigų seminarijai, tad norėjo turėti savo nuosavybę, būstą, galvojo ne tik apie save, bet ir kartu su juo nugyvenusią seserį Marcelę, kuriai norėjo aprūpinti senatvę. Gavo iš valdžios sklypą ir nusprendė pasistatyti namą Aleksote, ant kalno, kur grynas oras, o ir miestas čia pat. Juk poetas jau ėjo septyniasdešimtuosius gyvenimo metus, ruošėsi išeiti pensijon ir gyventi naujame name, nes kur jam, išėjusiam iš Kunigų seminarijai priklausančių rūmų, gyventi? Tačiau nusikraustyti ten nespėjo, iškeliavo iš šio pasaulio. Tą namą buvo užrašęs seseriai Marcelei, be to, testamente numatęs, jog kada nors ten būsiąs jo vardo muziejus. Pripažinkime – mąstė ir apie amžinąją šlovę… Tačiau viskas susiklostė kitaip: Maironio memorialinį muziejų nuspręsta atidaryti didžiuosiuose rūmuose, o Aleksoto namą tuoj po brolio mirties sesuo Marcelė pardavė Švietimo ministerijai. Šiuo metu tame pastate yra katalikiškasis vaikų darželis.
- Nuo Poeto mirties prabėgo 80 metų, tačiau atsisakote aiškiai įvardinti daugelį knygos veikėjų: Ona Balčiūnienė knygoje taip ir liko paslaptingąja Beatriče, profesorė Vanda Zaborskaitė – tik Profesore. Kaip biografinių etiudų autorei – neįprastas sprendimas. Kas jį lėmė?
A.R.: Pasirinkimas buvo visiškai laisvas, galėjau elgtis kaip tinkama. Vengiau nuogos tikrovės. Mano siekis buvo iš dviejų dalių: kuo daugiau surinkti dokumentinės medžiagos, faktų ir informacijos, o po to laisvai disponuoti, kurti siužetus, patraukti menine intriga. Kas slypi po Beatričės ar Profesorės vardais – niekam ne paslaptis, smalsesnis skaitytojas tuoj susigaudė. Argi būtina jam pateikti viską kaip juodai baltoje fotografijoje – tegul pats apsišviečia… Net buvau nusprendusi ir Maironio neįvardinti, o tik vadinti Poetu, Profesoriumi, Rektoriumi, Sodininku, Poilsiautoju ir kitokiais vardais, tačiau berašydama supratau, kad taip „neišsisuksiu“.
- Siužetine ašimi pasirinkote senstančio prelato ir jo jaunos kaimynės draugystės istoriją. Neslepiate, jog tam paskatino keletas jos palikuonių už Atlanto tebesaugomų Poeto laiškų, kurie prašalaičiui maža tepasakytų. Ar visos knygoje kruopščiai atkurtos Poeto ir Beatričės bendravimo scenos yra paremtos biografiniais šaltiniais? Kiek leidote savo vaizduotei?
A.R.: Maironis buvo poetas, ieškantis įkvėpimo iš aplinkos, gamtos, iš bičiulystės su žmonėmis. Svarbios buvo ir moterys mūzos ar, kaip vadino, beatričės. To ir neslėpė. Juk leisdamas ketvirtąjį kartą 1920 m. „Pavasario balsus“, Maironis įdėjo keletą moterų nuotraukėlių iš savo albumų, kurioms skyrė eilėraščius, prie jų atvirai parašydamas bičiulių inicialus – vadinasi, nedarė iš to didelės paslapties, nors tuo ir supykdė kritikus bei dvasiškius. O jaunoji Beatričė – reali moteris – bendravo su poetu paskutiniuosius septynerius jo gyvenimo metus, pasimatė ligoninėje net paskutinę Maironio gyvenimo dieną. Surinkau medžiagos ir sužinojau apie šią bičiulystę ne taip jau mažai. Pirmiausia yra išspausdinti pačios Onos Balčiūnienės prisiminimai, kuriuose galima daug ką įskaityti tarp eilučių: „Mes bendravome ne tik pobūvių metu. Užsukdavau pas jį ir paprastą dieną, įpratau dalintis su juo savo mintimis, rūpesčiais, klausti jo patarimo. Man tada buvo 23 metai, o jis, daug gyvenimo metęs žmogus, buvo man geras draugas ir globėjas.“ Radau prisiminimų ir apie ją pačią, ir keli Maironio laiškai atveria paslapčių, išlikę pora jos pačios laiškelių poetui. Žinoma, jog daug leidau savo vaizduotei: juk težinojau, kad ateidavo rudenį skinti obuolių, o sukūriau ištisą etiudą apie tai.
„Šešėlio JMM“ rašymo pirmasis impulsas išties buvo tie keli Maironio laiškeliai, kurių kopijas atvežė parodyti Onos (man jau vardai taip persipynė, jog atrodo, kad jos tikrasis vardas – Beatričė) giminės iš JAV. Apie šį epistolinį ryšį nebuvo nieko žinota, todėl iš karto uždegė smalsumu. Tos kopijos gulėjo mano stalčiuje kelerius metus, po to pradėjau galvoti – gal parašyti kokį romanėlį apie pagyvenusį poetą ir jauną mūzą, nieko konkrečiai neįvardijant. Bet išėjo visai kitaip.
- Nors Beatričė Poeto namuose nebuvo laikoma svetima, tačiau subtiliai leidžiate suprasti, kad ypatingo pasitikėjimo tarp jaunosios damos ir Mačiulių giminės nebūta: šeima baiminosi dėl prelato turto palikimo. Kiek pagrįsti gandai, jog Poetas dosniai rėmė savo mūzą, kuri ilgainiui būdama šalia jo neblogai prasigyveno?
A.R.: Tokiomis žiniomis piktnaudžiauti negaliu, ko nežinojau, intrigų neprikūriau. Bet apie tai, jog giminės bijojo, kad Onai Balčiūnienei Maironis neužrašytų dalies turto, ji pati rašo spausdintuose prisiminimuose: „Jie labai pavydėjo man draugystės su Maironio, bijojo, kad nebūčiau varžovė į jo turtą“. Dėl jos pačios turto – vėlgi yra prisiminimų, kad poetas bus jai padėjęs pasistatyti būstą ar kartais finansuodavęs jaunosios bičiulės poilsį Palangoje. Bet kokios tai sumos, kiek rėmė – šiandieną nei žinoma, nei svarbu. Svarbiausi čia būtų jausmai, bet jų gelmė slypi paslaptyje: ką jautė poetas, ką – Beatričė?
- Poeto archyve apie jo jaunąją draugę – vos kelios užuominos. Kaip manote, ar jos rašytus laiškus Maironis sunaikino pats, ar tai buvo padaryta vėliau „dėl šventos ramybės“? Pagaliau ar visus JAV saugomus Maironio laiškus Jums pavyko perskaityti?
A.R.: Pradėsiu nuo antros klausimo dalies: ne, visų Maironio laiškų, rašytų O.Balčiūnienei, nemačiau, neperskaičiau, tik tuos tris trumpučius ir labai neutralius, nors man, muziejininkei, jie nemažai informacijos atvėrė. Visi kiti laiškai, kurių manau, dar turėtų būti bent keletas, o gal keliolika, yra pas gimines JAV. Galima tik numanyti, kas juose rašoma, o gal kaip tik labai netikėti dalykai – kas žino… Nors sensacijų nesitikėčiau vien dėlto, kad Maironis mėgo rašyti atvirlaiškius, kuriuos gali paskaityti ir paštininkas, ir namiškiai. Tai kokios gi paslaptys visų regimuose tekstuose? Gal yra siųstų ir vokuose, nežinau. Turėjo būti ir kokia dedikuota nuotrauka – juk buvo mada keistis fotografijomis, gal dovanota knyga su autografu – nežinau, informacija neteikiama ir tai yra tos šeimos teisė. O Maironio albumuose telikę O.Balčiūnienės du atvirukai: vienas ilgesnis laiškelis – beje, siųstas voke iš Palangos, kuriame pasakojama, kaip pavyko traukiniu kelionė, ką sutiko kurorte… O kitas atvirukas – sveikinimas su Jono vardadieniu, vienas linkėjimų sakinys. Manau, turėjo būti daugiau medžiagos – ir Onos fotografijų, ir laiškelių. Dabar, kai paklausėte, ir pati susimąsčiau, kaip galėjo būti? Turbūt ir taip, ir anaip. Manau, ir pats Maironis dėl šventos ramybės galėjo jų nesaugoti. Bet jeigu buvo gavęs iš Onos nuotrauką, ji turėjo išlikti albume, nes poetas nė vienos savo mūzos ar bičiulės fotografijų nenaikino, labai pagarbiai saugojo albumuose. Svarbu, kad šis tas išliko, o Balčiūnienės nuotrauką susiradau Kauno miesto archyve – graži buvo…
- Knygoje nesyk minima neperžvelgiama Maironio veido kaukė. Kokios jos dengiamos paslaptys Jums pasirodė labiausiai intriguojančios: kunigystės pasirinkimas, antrojo „Pavasario balsų“ leidimo likimas, o gal šalia eilėraščių spausdintų Poeto mylėtų moterų fotografijų išsižadėjimas?
A.R.: Maironis iš tikrųjų yra labai sudėtinga asmenybė, gelminga, neatsiverianti. Lieka paslaptimis ir tie dalykai, kuriuos čia minite. Iki šiol mįslė, kodėl 1905 m. antrąjį kartą leisdamas „Pavasario balsus“ užrašė, kad tai esąs trečiasis leidimas – niekam nepavyko išsiaiškinti, o jau tiek mokslininkų tyrinėjo. Kodėl išvažiavęs į Kijevą studijuoti literatūros po vieno semestro studijas metė ir grįžęs įstojo į Kauno kunigų seminariją? Čia lyg ir aiškiau – Kijeve dėstytojai ir mokslai jį nuvylė, bet manau, jog ne vien tai. Jaunasis Mačiulis jau tuomet buvo likimiškai pašauktas lietuvybei, juk visą gyvenimą taip ir liko kitataučių, ypač lenkų, apšauktas litvomanu. O kokį darbą Lietuvoje jis galėjo gauti baigęs Kijeve literatūros mokslus? Į Kauno kunigų seminariją jau buvo įstoję jo gerų bičiulių, galop lėmė ir tikėjimas: kaip be jo būtų rinkęsis šį sunkų kelią? Nors vėliau ne kartą klausė savęs: “ar ateitis tiktai vienuolio laimę lemia?..” Dar lieka sielos paslaptys, kiek išgyventa dėl siekio ir troškimo gauti vyskupo titulą – yra šiuo klausimu likęs archyve ypatingai skaudus ranka parašytas juodraštis, kuriame Maironis klausia, už ką jį Roma įtraukė į juodus sąrašus: „Klausiau savęs ne kartą, už ką mane Roma laiko prasikaltėliu, įrašius į savo juodąją knygą. Mačiau juodą nedėkingumą už mano darbus, griaužiaus.“
Dėl moterų–mūzų lieka neaišku, kodėl leidžiant 1920 m. „Pavasario balsus“ poetas surašo prie eilėraščių savo mūzoms dedikacijas, įdeda nuotraukėlių, vėliau 1925 m. per spaudą jų išsižada, tarytum tą padarė ne pats, ir kitame poezijos leidime – 1927 m. Raštų tome „Lyrika“ – jau beveik visas dedikacijas nubraukia.
- Kokių jubiliejinių Maironio metų renginių siūlytumėte nepraleisti „Veido“ skaitytojams?
A.R.: Pirmiausia šįmet, Maironio metais, visiems siūlau paimti iš lentynos poeto lyrikos tomelį ir ramiai, susikaupus dar ir dar kartą paskaityti jo eilėraščių. Paskaityti sau, vaikams, anūkams, draugams. Tai bus didelė pagarba Poetui.
O Maironio lietuvių literatūros muziejuje atidaryta poeto jubiliejinė paroda, tad siūlau aplankyti muziejų, apžiūrėti jo aštuonis memorialinius kambarius. Didysis ir pagrindinis Maironio iškilaus 150 metų minėjimas vyks Kauno dramos teatre lapkričio 16 dieną. Manau, turėtų būti įspūdinga šventė.

Print