Leidyklų vadovai tikina, kad net ir Kultūros ministerijai remiant, poezijos leidiniai buvo, yra ir bus tik kaip kultūros reiškinys ar net savotiška labdaros forma.

“Leidykla – labiau verslo įmonė nei kultūrinė institucija. Be gražių ketinimų, turime dar ir išgyventi”, – teigia ”Gimtojo žodžio” leidyklos direktoriaus pavaduotojas Vytautas Stanelis. Pasak jo, nenaudinga leisti knygas, kai net ir pardavus visą tiražą bei gavus paramą iš Kultūros ministerijos, atsiperka tik pati leidyba, o pelno nelieka.

Priminsime, kad Kultūros ministerija lietuvių grožinės literatūros ir Lietuvos kultūrai reikšmingų knygų leidybai šiemet skyrė milijoną litų. Iš viso bus paremta 95-ių knygų leidyba: atskiroms knygoms išleisti skirta nuo 2,4 tūkst. iki 25 tūkst. Lt. Didžiausią paramą – 25 tūkst. Lt – gaus Marcelijaus Martinaičio ”Kukučio baladės”.

Poezijos tiražų pikas – sovietmetis

Skirtingų šaltinių duomenimis, poezijos knygų tiražai Lietuvoje šiuo metu siekia nuo 100 iki 2000 egzempliorių. Tačiau toks skaičius, pasak Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos (kuri per metus išleidžia vidutiniškai 20 poezijos knygų) vyriausiojo redaktoriaus Valentino Sventicko, visiškai atitinka pasaulines tendencijas: vidutiniškai 400-ai egzempliorių, nesvarbu, kokio dydžio tauta būtų. Kaip teigia pašnekovas, poezijos aukso amžiumi Lietuvoje galima laikyti sovietinius laikus, kai pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus, Pauliaus Širvio ar Bernardo Brazdžionio kūryba buvo leidžiama 50–100 tūkst. egzempliorių tiražu.

Anot V.Sventicko, leidimo pikai ir daugiatūkstantiniai tiražai paprastai yra veikiami socialinių aplinkybių. ”Lietuviai jaučia tam tikrų sentimentų poezijai. Neabejotina jos reikšmė tautos išlikimui, vienybei, dvasiniams polėkiams”, – sako Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius. Sovietiniais metais, be kita ko, ir poetų buvo daugiau, ir ekonominė padėtis nebuvo tokia dramatiška. Šiuo metu mūsų šalyje dominuoja tokie poezijos autoriai: Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Paulius Širvys, Marcelijus Martinaitis, Jonas Strielkūnas, Aidas Marčėnas, Judita Vaičiūnaitė. O tarkime Salomėją Nėrį, Bernardą Brazdžionį, Maironį ar Vytautą Mačernį galima priskirti prie amžinųjų klasikų, nes jų kūrybos pakartotiniai leidimai buvo ir bus leidžiami.

Savaime suprantama, kad poezija niekada nebus masinis reiškinys, o jos skaitytojų ir gerbėjų nebus daug, tačiau pastaraisiais metais jų mažiau nei prieš 15 metų ir vis mažėja. ”Vyresnė karta mėgo ir mėgsta poeziją, tačiau dabar jos neįperka, o jaunimas dažniausiai į tai žiūri kaip į savotišką eksperimentą ar net madą. Tai tarsi savęs ieškojimo ar atradimo būdas”, – sako ”Baltų lankų” vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka.

Apskritai šiais laikais daug lengvo turinio ir specializuotų knygų. Žmonės įnikę į begalę sričių ir todėl, leidyklų atstovų teigimu, daugeliui rimtoji, mąstyti verčianti literatūra, poezija tampa nebeįdomios. Akivaizdu, kad tai reikalauja didesnių protinių pastangų. ”Žmogus, kuris skaito poeziją, susitinka su visai kitokia kalbos dimensija, bando nerti į egzistencinę dermę, atranda kalbos grožį ir prasmę, ryšį su paslapčių pasauliu”, – pabrėžia V.Sventickas.

Eilėraščių knygos – prabanga

Dabartiniais laikais ypač sunku jauniems poetams: nelengva pasiekti, kad jų kūryba būtų išleista ir platinama, o jei ir išleidžiama, tiražas kartais nesiekia nė 100 egzempliorių.

Liūdna teigti, bet didžiausios Lietuvoje knygų leidyklos (“Alma littera”, ”Vaga”, ”Baltos lankos”) poezijos knygų beveik visai neleidžia. Leidyklų planuose šiemet visai nenumatyta arba suplanuota išleisti vos vieno ar dviejų autorių poezijos rinkinius. ”Tiražai nedideli, skaitytojų mažai, o knygų savikaina didelė”, – paaiškina ”Alma littera” direktorė Danguolė Viliūnienė.

Pasak leidyklų vadovų, dabar geros poezijos knygos apskritai tampa prabanga. ”Eilėraščių rinkiniai dažniausiai būna gražiai įrišti, apipavidalinti, leidybai naudojamos tik kokybiškos medžiagos. Tai ir padidina kainą”, – sako ”Vagos” vyriausioji redaktorė Agnė Puzauskaitė. Šiandien vidutinis eilėraščių rinkinys kainuoja apie 20–25 Lt.

Ką tokiomis aplinkybėmis daryti poetams ir poezijos mėgėjams? Kai kurie jų telkiasi į festivalius, leidinių pristatymus, viešus poezijos skaitymus – tokie renginiai pritraukia tikrai nemažai žmonių, norinčių kultūringai praleisti laiką. Be to, jaunieji poetai taip gali pareklamuoti savo poezijos knygas.

Kitas kelias – elektroninė erdvė. S.Repečka kaip tik ir pabrėžia, kad modernėjant visuomenei keičiasi ir poezijos pateikimo formos. Šių dienų populiariausia – elektroninė erdvė. Joje autoriai, naudodamiesi socialiniais tinklais ir tinklaraščiais, supažindina skaitytojus su savo kūryba. ”Tai visiškai normalu. Poezija taip pat žengia koja kojon su laiku”, – teigia S.Repečka.

Na, ir trečias kelias – poezijos knygų leidimas privačiomis lėšomis. Bet tam reikia rasti rėmėjų, o poetams jų ieškoti didžiulė kančia, juolab kad ir rasti labai sunku.

Gerda Mažintaitė