Pasisemti sveikatos, pabūti gryname ore, kasdienius rūpesčius perduoti kitiems ir atsipalaiduoti. Birštone lankėsi prezidentai Antanas Smetona, Kazys Grinius su šeimomis, ministrai pirmininkai Juozas Tūbelis, Vladas Mironas, kariuomenės vadas Stasys Raštikis, kiti.

Tačiau valstybininkai poilsiaudavo fragmentiškai, jie labiau buvo pamėgę vasaros poilsį Palangoje. Kultūros ir mokslo žmonės čia lankydavosi dažniau: tai prof. Tadas Ivanauskas, dailininkai Petras Rimša, Kazys Šimonis, filosofas Stasys Šalkauskis. Šaltiniai rodo, kad čia sveikatos ir pramogų yra ieškoję svečiai iš 15 užsienio šalių. 1938 m. Birštonas buvo patekęs į populiariausių Europos kurortų dešimtuką.
Gydomasis Birštono vietovės poveikis lietuviams žinomas jau nuo XIII–XIV a., Birštonas vadintas ir karališkuoju kurortu, nes buvo mėgstamas Lietuvos ir Lenkijos karalių. Iki 1922 m. įvykdytos že mės reformos Birštonas buvo privatus kurortas, priklausęs įvairiems savininkams. Vieni mini lenkų kilmės Birštono dvarininkę, iš kurios šis kurortas buvo perimtas valstybės ir perduotas Raudonajam Kryžiui. Kitur sakoma, kad 15–18 ha mineralinių vandenų gydyklos kurortą įrengė Leonas Kvinta, o jo dukters Viktorijos vardu buvo pavadintas šaltinis.
1924 m. Raudonojo Kryžiaus architektas prie šaltinio suprojektavo betoninį banginį, tapusį Birštono simboliu, – jis pakeitė anksčiau stovėjusį medinį šaltinio rezervuarą, kurį per ledonešį upė sunaikindavo. Šiandien banginio, deja, nebematome – pastačius Kauno hidroelektrinę skulptūra atsidūrė po vandeniu.
Tarpukariu buvo pastatytas kurhauzas, kuriame dr. Balys Matulionis pirmasis pritaikė dietinį maitinimą, o dr. Jurgis Venckūnas, aptikęs Birštone gydomąsias durpes – purvą, pirmasis įdiegė gydymą purvo voniomis. Birštono muziejuje yra išlikę medinis vežimėlis purvui krauti ir mediniai vamzdžiai, kuriais tekėdavo mineralinis vanduo.
Mineralinį vandenį iš pradžių mėginta pilstyti Kaune, „Metropolio“ viešbutyje, tačiau pastebėjus, kad jis praranda savo savybes, pilstymas perkeltas į Prienus. Tarpu ariu buvo sulietuvinti autentiški šaltinių Viktorija ir Lidija pavadinimai. Juozas Tumas-Vaižgantas, mėgdavęs lankytis Birštone, pasiūlė Vytauto ir Birutės pavadinimus, bet atrodo, kad žmonės šaltinius vis tiek vadino pirminiais vardais.

Savaitgalio pramogų vieta
Kaip 1936 m. rašyta „Lietuvos aide“, Birštonas neabejotinai yra vienintelis balneologinis ir klimatinis mūsų krašto kurortas. Jo tikslas buvęs „parūpinti gydymą visiems Lietuvos gyventojams“, o Birštono kurorto sutvarkymas, praplėtimas ir tobulinimas vadintas krašto kultūriniu ir ekonominiu reikalu. Tačiau Birštonas buvo ir savaitgalio pramogų vieta – vasaros estradoje jau nuo ryto poilsiautojams grodavo karinis orkestras. Gydytojai net pykdavo, kad jų sveikatinimo darbas po šokių eina perniek. Kurorte 1936 m. apsilankydavo ir gydydavosi iki 2,5 tūkst. žmonių. Reikšmingu tarpukario įvykiu tapo gydymo purvu Birštone pradžia. Durpių gydomajam purvui veždavo iš Velniabliūdžio durpyno, o purvo gydyklos, papuoštos Raudonojo Kryžiaus emblema, pastatytos 1927 m. Šis pastatas išliko iki šių dienų ir tapo vienu svarbiausių Birštono statinių. Raudonojo Kryžiaus valdybos pastangomis buvo sutvarkytas parkas, įrengtas fontanas, ant Vytauto kalno pastatyti gėlo ir mineralinio vandens rezervuarai. Į visus kurorto viešbučius įvestas vandentiekis, kanalizacija bei elektra. Organizuotas reguliarus susisiekimas autobusais su Kaunu bei Alytumi. Birštone buvo statomos ne tik sanatorijos ir vilos – gražėjo, plėtėsi ir pats miestelis.
Birštone veikė dvi didelės sanatorijos – „Versmė“ ir „Tulpė“, buvo stipri gydymo ir reabilitacijos bazė, gausus būrys specialistų, tačiau sanatorijos nebuvo pasirengusios gyventi rinkos sąlygomis. Taupydama lėšas valstybė visiškai nebefinansavo profilaktinio gydymo, reabilitacijai skirtos lėšos taip pat buvo stipriai sumažintos. „Tada ir prasidėjo mūsų nelengvas kelias – naujų rinkų paieška, savo vietos atradimas ir įsitvirtinimas“, – prisimena seniausios Birštono sanatorijos „Tulpė“ direktorė Liucija Patinskienė. „Tulpei“ pavyko atrasti savo kelią, pritraukti komercinių klientų, daug investuota į infrastruktūrą bei paslaugas. „Galima sakyti, kad šiuo metu esame užimti 120 proc.“, – džiaugiasi didėjančiu žmonių susirūpinimu savo sveika gyvensena L.Patinskienė.
Apie 40 proc. sanatorijos klientų šiuo metu sudaro reabilitacijos atvykę žmonės, kurių gydymą finansuoja ligonių kasos, o apie 60 proc. atvyksta savo lėšomis. „Reikėjo perkvalifikuoti medikus, todėl investavome į paslaugų kokybę, atnaujinome pastatus ir aplinką“, – prisimena „Versmės“ direktorius Antanas Danys.
„Versmės“ klientų srautas gerokai ūgtelėjo, kai sanatorija sudarė bendradarbiavimo sutartį su Vokietijos turizmo įmone. Užsienio turistų Birštone yra nemažai, daug jų atvyksta iš Lenkijos, Latvijos, Vokietijos, Izraelio, Kaliningrado srities,
taip pat iš kitų Vakarų Europos šalių. J.Aleksandravičius džiaugiasi, kad Birštonas atlaikė spaudimą privatizuoti sanatorijas ir „Versmę“ atsiėmė iš privatizuojamų objektų sąrašo. Taip pat nebuvo išparduoti svarbūs miesto objektai, tad dabar savivaldybė gali drąsiai įgyvendinti savo viziją.

Vizija – šeimos kurortas
Pats miestas visuomet stengėsi tapti patrauklus turistams ir besigydantiesiems.
„Mes orientuojamės į sveikatinimą, sanatorijas, poilsį. Birštono vizija – šeimos kurortas“, – teigia miesto merė Nijolė Dirginčienė.
Buvo tvarkomos miesto gatvės ir aikštės, pastatai, kuriama viešoji miesto infrastruktūra. Tačiau kurorto statusą miestas atgavo tik praėjus dešimtmečiui nuo nepriklausomybės atkūrimo. Birštono savivaldybės administracijos Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėjo pavaduotojas Egidijus Dargis sako, kad didžiausias proveržis įvyko Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir atsiradus galimybei pasinaudoti europine parama.
Miesto veidas ypač pasikeitė per kelerius pastaruosius metus, kai buvo įgyvendinti du stambūs 11 mln. Lt vertės projektai. Pagal šiuos projektus atnaujintas centrinis miesto parkas, jame įrengti pėsčiųjų ir dviračių takai, pažintinis „Nemuno kilpų“ pasivaikščiojimo takas, vaikų žaidimų ir riedlenčių aikštelės, lauko treniruokliai, sporto ir skulptūrų takai. Įrengti du teniso kortai, daugiafunkcis sporto aikštynas. Taip pat buvo rekonstruoti trys vertingi mediniai pastatai: buvęs administracinis kurorto valdybos pastatas, kurhauzas ir mineralinio vandens gėrimo paviljonas.
Be to, Birštonas yra užsibrėžęs įrengti daugiau kaip 10 km dviračių takų. Prieš kelerius metus pradėjo veikti slidinėjimo trasa. „Trasa labai priklauso nuo oro sąlygų ir sezonas palyginti trumpas. Galvojame, kaip ją išnaudoti ir pritaikyti įvairiems metų laikams, pavyzdžiui, vasarą“, – atskleidžia E.Dargis.
Birštonas siekia atgaivinti susisiekimą Nemunu iš Kauno, kurorte yra keli viešbučiai, galima rinktis norimą kainos ir kokybės lygį.
Birštono medinis kurhauzas yra vienintelis išlikęs Lietuvoje, tai kultūros paveldo statinys. Jis jau šiais metais bus suremontuotas ir pradės veikti. Birštono kultūros centre telpa apie 500 žmonių, o kurhauze bus iki 150 vietų, todėl jame galėtų vykti kameriniai, mažesni, uždaresni bendruomenės renginiai. Savivaldybė planuoja, kad čia vyks dailininkų plenerai, bus meno dirbinių parduotuvėlė. Manoma, kad bus patrauklūs specialūs lino dirbinių užsiėmimai. Dailininkai prie kurhauzo atsineš savo molbertus, vykdys edukacines programas, skirtas moksleiviams, suaugusiesiems, poilsiautojams. Taip užsienio turistai galėtų susipažinti su Lietuvos istorija, kultūra. ■