Neseniai septyniasdešimtmetį atšventęs dailininkas Mikalojus Povilas Vilutis savo jubiliejinę parodą planuoja rudeniui. Tačiau naujoji esė knyga „Sriuba“ į autoriaus gimtadienį pavėlavo visai nedaug. Taigi nusprendėme rudens nelaukti…

„Nebeprisimenu, ką ten rašiau“, – apie ką tik išėjusią esė knygą klausinėjamas atvirai prisipažino M.Vilutis. Ir ne kartą, pacitavus vieną ar kitą mintį, perklausdavo: „Tikrai? Aš taip rašiau?“
Tie klausimai pasufleravo kiek neįprastą interviu formą: paties M.Vilučio pokalbį su Vilučiu – knygos autoriumi. Pastarasis teigia, kad pirmąją knygą „Tortas“, iškeptą prieš penkerius metus, reikėjo pavadinti „Aš Nr.1“, o dar tebegaruojančią „Sriubą“ – „Aš Nr.2“. Todėl „Sriubos“ autorių nusprendžiau vadinti „Vilučiu Nr.2“.
O pati pasitraukiu, nes jaučiuosi čia nebereikalinga. Palieku juos apie laimę diskutuoti dviese.

VILUTIS Nr.2. Nepatenkintas esu gyvenimu, kokio nusipelniau. Pats kaltas. Bet ne save smerkiu. Gyvenimą. Leidžiu sau būti nelaimingas. Gėda man.
M.VILUTIS. Gėda? Rimtai? Aš taip rašiau?.. Nebeprisimenu. Aš taip nemanau. Bet, matyt, tuo metu, kai rašiau, taip atrodė. O dabar pradėjau galvoti atvirkščiai: galbūt laimingam būti gėda. Aš mat porą kartų per savaitę einu pro Saltoniškių ir Sudervės kapines, nes taip iš Viršuliškių į centrą kelias trumpesnis. Einu sau tarp kapelių, matau vaikelius palaidotus, antkapėliai tokie mažučiai, gražūs… Tie vaikeliai mirė būdami metukų, dvejų, ketverių, dešimties… Kai pagalvoji, ką jų motinos turėjo išgyventi, pasidaro gėda būti laimingam ir šūkalioti iš džiaugsmo. Dabar sakyčiau taip. Bet tada turbūt buvo kita nuotaika, atrodė, kad viskas aplink pasaulyje įdomu. Visur galima rasti dalykų, kurie daro gyvenimą pilnavertį. Žmogaus nelaimingumas – tai jo nedėkingumas Dievui, nes Dievas gyvenimą davė kaip dovaną, o tu nelaimingas, dovaną gavęs. O gal mąsčiau apie egoistinę nuostatą, kad privalai būti laimingas, privalai kikenti, džiaugtis tuo, kuo aš džiaugiuosi. O jeigu džiaugiesi kažkuo kitu – jau esi blogas ir „durnas“…
VILUTIS Nr.2. Nika, mano draugo Kastyčio duktė, su kuria kalbamės apie gyvenimą, buvo laiminga. Ji sakydavo: „Vakar buvo gerai, šiandien yra labai gerai, o rytoj bus dar geriau“. Išmoktas optimizmas. Dabar ji sako, kad gyvenimas yra kančia. Paleido laimę iš rankų. Nuodėmę padarė.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 242014″ bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2014-m