Pokario Europos socialinės valstybės modelis sukūrė perteklinį vartojimą ir iš mokesčių mokėtojų pinigų gyvenančio visuomenės sluoksnio nesuvokimą, kokia yra tikroji pinigų kaina ir kaip jie sunkiai uždirbami.

Graikija, Portugalija, Airija savo nacionalinėje politikoje kopijavo ekonomiškai ir technologiškai pajėgių Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos bei Skandinavijos valstybių socialinius modelius, ir tai jas privedė prie bankroto. Panašiu keliu žengia ir Lietuva, savo politiniame ir ekonominiame gyvenime bandydama atkartoti senosios Europos socialinio modelio kūrimą, bet neturinti tam nei finansinių galimybių, nei administracinio ar politinio intelekto.

Didelė dalis senosios Europos intelektualų jau nebeabejoja, kad netrukus išauš ta diena, kai politikai turės pripažinti, jog susikaupusios valstybių skolos negali būti sumokėtos, o po Antrojo pasaulinio karo sukurti socialinės gerovės valstybių modeliai žlugo.

Politikai tą dieną bando nukelti vis toliau ir toliau. Ar toli ta “paskutinio teismo” diena? Prognozės įvairios. Apie papildomos finansinės pagalbos būtinybę pranešė Graikija, Airija, Portugalija. Šių valstybių skolos dar leidžia kurti gelbėjimo planus. Yra pagrindo manyti, kad į nesėkmių sąrašą paklius Ispanija, o vėliau ir Italija. Ir tada liepto galas. Prašomos paramos ar garantijų pinigų sumos pasieks tokią ribą (keli trilijonai eurų), kad joks sėkmingesnių ir atsakingesnių valstybių politikas nebeišdrįs kišti rankos į mokesčių mokėtojų kišenę tam, kad gelbėtų į beviltišką padėtį patekusias valstybes.

Ta diena gali ateiti anksčiau, nei tikimasi. Liepos 4 d. Vokietijos konstitucinis teismas nagrinės bylą dėl vokiečių mokesčių mokėtojų pinigų naudojimo Graikijos pagalbai. Taigi dar vasarą gali būti padėtas taškas. Pasitraukus ES finansų lokomotyvui Vokietijai, gelbėjimo planai žlugs.

Vokietijos vyriausybė turi savo planą. Čia raginama priversti privačius investuotojus, kurie daug metų pelnėsi iš spekuliacijų obligacijomis, dalyvauti Graikijos gelbėjimo plane, kuriam reikia vėl mažiausiai 120 mlrd. JAV dolerių. Pagal Vokietijos planą dabar išpirkti obligacijas investuotojai turėtų nukelti šį reikalavimą septyneriems metams. Europos centrinis bankas, jau turintis milijardus eurų Graikijos vyriausybės obligacijų, tam prieštarauja, nes bijo, kad tai sumenkins visų investuotojų kreditų reitingus ir sukels privatiems investuotojams bankroto grėsmę. To nenori ir Prancūzija, kurios didieji bankai “Societe Generale”, “BNP Paribas” yra dideli Graikijos obligacijų savininkai.

Graikijos obligacijų užkratas yra pasiekęs ir Vokietijos bankus, bet daug mažesniu mastu. Nors vokiečiai taip pat norėtų, kad jų paramos Graikijai lėšomis pirmiausia būtų išperkamos Vokietijos bankų turimos obligacijos. Taigi Europa gelbėjimo planais pirmiausia bando rasti kelią, kaip pačiai nenudardėti į finansų bedugnę.

Iš kur atsirado tie trilijonai eurų skolų? Tais pinigais daug dešimtmečių buvo finansuojamas Europos socialinis modelis. Politika, virtusi socialine gerove, ekonomiškai stipriose ir technologiškai pažangiose valstybėse buvo patraukli visiems. Bet ne visiems pagal kišenę ir sugebėjimus.

Tai šiandien jau ne pagal kišenę ir Vokietijai, Prancūzijai, Didžiajai Britanijai ar Skandinavijos valstybėms. Dėl globalizacijos proceso senosios Europos darbo vietos, ilgai finansavusios dosnų Europos socialinį modelį, “emigravo” į Rytus. Šiandien Rytuose, o ne Europoje, kuriamos naujos technologijos ir gaminamos masinio vartojimo prekės, kurias vartoja visas pasaulis.

Bandant įvertinti, koks šiandien yra Lietuvos valstybės efektyvumas, palyginti su Azijos valstybėmis, galima pateikti tokį pavyzdį. “Samsung” korporacija, kuri šiandien gamina moderniųjų technologijų prietaisus ir jais prekiauja visame pasaulyje, technologiškai valdo visą savo gamybos procesą. T.y. geba sukurti viską, pradedant nuo puslaidininkinių medžiagų, iš jų pagamintų elektronikos elementų, jų pagrindu pagamintų televizorių, mobiliųjų telefonų, juose naudojamos sudėtingos modernios programinės įrangos ir baigiant rytdienos technologijomis, kuriant talpųjį akumuliatorių būsimam elektromobiliui.

“Samsung” korporacijoje dirba 200 tūkst. žmonių. Jų per metus sukurta produkcija vertinama 140 mlrd. dolerių. Lietuvoje gyvena 3 mln. gyventojų. Mūsų metinis BVP pernai buvo šiek tiek didesnis nei 30 mlrd. dolerių. Reikės ypatingų pastangų, norint bent kiek sumažinti šį skirtumą.

Ar valstybė, kuri nesugeba baigti statyti Valdovų rūmų, neįstengia išspręsti medicinos atliekų deginimo problemos, kelerius metus negali pradėti statyti gamtinių dujų importo terminalo, vis dar tebeturi vieną didžiausių skaičių pasaulyje tūkstančiui gyventojų policininkų, medikų ir mokytojų, turi teisę kurti ambicingus planus statyti atominę elektrinę, dar nežinodama, kokiomis lėšomis bus uždaryta senoji?

Šiuo požiūriu Andriaus Kubiliaus Vyriausybė sprendžia iš principo neišsprendžiamą problemą: kaip išmaitinti nuolat brangstantį ir didėjantį viešąjį sektorių visai kitu tempu didėjančiu šalies biudžetu.

Vakarų pasaulis iš savo padėties mato išeičių. Pirma, viešasis sektorius turi išmokti veikti efektyviai – su mažiau lėšų atlikti daugiau ir kokybiškesnių paslaugų pirmiausia sveikatos apsaugos ir švietimo srityje, antra, verta persvarstyti, kiek šalies piliečių gali būti remiami mokesčių pinigais. Ar turime remti visus tuos, kuriems neatsakingi mūsų politikai per 21 nepriklausomos valstybės metus prikūrė nerealių lūkesčių, ar tik tuos, kuriais tikrai privalome pasirūpinti? Dar XIX a. Otto von Bismarcko sugalvota socialinė parama vargšams visoje Europoje tapo išmokomis net ir viduriniam sluoksniui. Europos intelektualai formuluoja būtiną tranzito procesą iš didelio viešojo sektoriaus į mažą, bet efektyvų viešąjį sektorių ir iš mažos visuomenės į didelę visuomenę.

Jei Lietuvos valstybės funkcionavimo efektyvumo klausimas nebus išspręstas, nėra jokios galimybės sustabdyti masinę emigraciją, išvengti bankroto dėl augančios valstybės skolos ir išlaikyti piliečių lojalumą savo valstybei. Talentas ir kapitalas šiandien yra pačios mobiliausios sąvokos. Dėl jų konkuruoja visas pasaulis. Lietuva šiandien šią konkurencinę kovą pralaimi.