VEIDAS: Jūsų vertinimu, kaip per dešimtmetį po Rugsėjo 11-osios pasikeitė Lietuvos krašto apsaugos strategija, ginkluotė, sudėtis, pasirengimas?
R.J.: Pokyčių buvo labai daug, bet jie susiję ne tiek su Rugsėjo 11-ąja, kiek su Lietuvos naryste NATO. Tai labai pakeitė visą saugumo aplinką: iki narystės turėjome būti pasirengę savo saugumą ginti vienui vieni, o dabar turime galvoti apie bendrą gynybą su sąjungininkais, ir ne tik apie savo krašto, bet ir apie viso pasaulio saugumą.
Kita vertus, Rugsėjo 11-oji pakeitė procesus pačiame Aljanse. Sulig šiais išpuoliais baigėsi NATO tvyrojęs atsipalaidavimas, kuris buvo apėmęs po Sovietų Sąjungos žlugimo, nes manyta, kad neliko didžiausių grėsmių. Tai lėmė ir didesnį konsensusą NATO viduje, ir sprendimą į Aljansą priimti Baltijos šalis.
VEIDAS: Tačiau būdami NATO nariais orientuojamės į tarptautines misijas, o mūsų krašto apsauga yra gerokai primiršta. Ar esant reikalui sugebėtume ir mokėtume gintis čia, Lietuvoje?
R.J.: Iki įvykių Gruzijoje Lietuvoje vyravo euforinė nuotaika: tiek kariuomenės vadovybė, tiek Vyriausybė plėtojo tik ekspedicinius pajėgumus. 2008-aisiais atėjusi dirbti pamačiau, kad krašto gynyba apleista. Dabar bandome subalansuoti tarptautines misijas ir krašto gynybą, kad jos viena kitą papildytų. Žinoma, neturint papildomų finansinių šaltinių ir jiems netgi mažėjant, negalime plėtoti oro erdvės gynybos, stiprinti prieštankinių pajėgumų. Tačiau valstybės gynimo taryba priėmė valstybės gynimo koncepciją su aiškiai apibrėžtais gynybos prioritetais, be to, ir NATO suskato rengti šio regiono gynybos planus.
VEIDAS: Kodėl taikos palaikymo misijoms išleidžiame po keliasdešimt milijonų litų kasmet, bet vis dar neskiriame 2 proc. BVP gynybai, kaip to reikalaujama iš visų NATO narių?
R.J.: Klaida yra supriešinti misijas su gynyba. Tokios patirties, kokios misijose įgyja kariai, jie neįgytų per jokius mokymus. Ginant kraštą tie įgūdžiai labai praverstų. Be to, netiesa, kad misijoms išleidžiamos didelės sumos – toks įspūdis susidaro dėl to, kad jos labai plačiai nušviečiamos. Tačiau krašto apsaugos biudžete išlaidos misijoms sudaro tik 4,7 proc., o pagal įsipareigojimus turėtų siekti apie 10 proc.
Kai kalbama apie 2 proc. BVP gynybai, reikia realiai vertinti situaciją: kalbos, kad jau kitais metais skirsime 2 proc., yra utopija, nes tai reikštų milijardu litų daugiau, nei skiriama dabar. Tikslas turėtų būti pamažu, bent po 0,05 proc. per metus, didinti krašto apsaugos finansavimą.