A.Brazauskas

Arūnas BRAZAUSKAS

Tokia diskusija iliustruoja akivaizdų dalyką: svarbu ne įrodyti, o įtikinti. Faktai reikalingi įrodinėjant, bet įtikinėjant – nebūtinai.

2016 metų žodžiu Oksfordo žodyno leidykla išrinko žodį „post-truth“, kurio neklaidinantis vertimas į lietuvių kalbą nėra paprastas dalykas. „Post-truth“ pažodžiui reiškia „po tiesos“. Panašiai sudaryti kitokie žodžiai su priešdėliu „po-“: postmodernistinis, pokomunistinis, postreliginis ir t.t.

2016 metų žodžiu Oksfordo žodyno leidykla išrinko žodį „post-truth“, kurio neklaidinantis vertimas į lietuvių kalbą nėra paprastas dalykas. „Post-truth“ pažodžiui reiškia „po tiesos“. Panašiai sudaryti kitokie žodžiai su priešdėliu „po-“: postmodernistinis, pokomunistinis, postreliginis ir t.t.

„Post-truth“ vartojamas kaip būdvardis. Pavyzdžiui, yra darinys „post-truth politics“  – tai tokia politinė kultūra, kai diskusijos daugiausia grindžiamos emocijomis, nesusijusiomis su faktais, taip pat su teiginių kartojimu, neatsižvelgiant į faktinius prieštaravimus. Toks politikavimas skiriasi nuo faktų iškraipymo ir teisybės paieškos, nes minėti dalykai susiję su tiesa, o ši, kada einama „post-truth“ keliu, laikoma antraeiliu dalyku.

Kaip skambėtų iš „post-truth“ padarytas negremėzdiškas lietuviškas būdvardis? Potiesis (-ė)? Apytiesis (-ė). Pasakymas „apytiesė politinė kultūra“ ausies nerėžia. Tik ar be specialaus išaiškinimo suprasime, apie ką kalbama? Galiausiai kils klausimas – kodėl apytiesė, o ne apykreivė?

Ką galėtume laikyti apytiesėmis, apykreivėmis kalbomis? Įsiminė „Lietuvos sąrašui“ atstovavusios Aušros Maldeikienės ir konservatorės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės diskusija prieš Seimo rinkimus, po kurių pastaroji išėjo į užtarnautą politinį poilsį (gal laikinai), o pirmoji pelnė Seimo mandatą.

Buvo paliestas gėjų partnerystės klausimas. A.Maldeikienė pasisakė už partnerystės įteisinimą, ir tiek žinių. V.Aleknaitei-Abramikienei teko nelengva misija pripažinti, kad partnerystės klausimas svarstytinas, ir kartu pasiųsti žinią, kad part­nerystė nepriimtina. Kodėl to negalima įteisinti? Todėl, kad, pasak V.Aleknaitės-Abramikienės, pagal Europos jurisprudenciją (suprask – teisės mokslą) partnerystė yra tas pat, kas šeima. O tos pačios lyties asmenų šeimos negali būti pagal Lietuvos Konstituciją. Todėl, anot konservatorės, reikia kalbėti ne apie partnerystę, o apie kartu gyvenančius žmones, ir būtent jų santykius reglamentuoti teisiškai. Ėmęsi kurti teisinius rėmus kartu gyvenantiems asmenims, konservatoriai pasidarbuotų trintuku ir veikiausiai išvengtų kaltinimų, kad pasisako už gėjų partnerystę.

V.Aleknaitės-Abramikienės argumentacijoje būta vienos spragos: gal pagal jurisprudenciją partnerystė artima santuokai, tačiau viskas priklauso nuo konkrečios šalies įstatymų. Pvz., Jungtinėje Karalystėje šįmet būta teismo: šešerius metus kartu gyvenanti ir vaiką sugyvenusi heteroseksuali pora bandė išsikovoti teisę sudaryti partnerystės sutartį, nes nenorėjo tuoktis. Pora argumentavo, kad homoseksualai gali sudaryti part­nerystės sutartį, gali ir tuoktis, o heteroseksualai tegali tuoktis – tai juos diskriminuoja.

Ar V.Aleknaitės-Abramikienės argumentacija buvo apytiesė, atsižvelgiant į „post-truth“ sąvoką? Vargu. Buvo žeriami faktai – kartais teisingi, kartais ne. Kalba būtų apytiesė, jeigu kandidatė būtų skandavusi „Už tradicinę šeimą!“, ir tai būtų atsakymas į visus argumentus. Pavyzdžiui, į tai, kad tradicinės šeimos modelis yra sovietinė šeima, nes iki okupacijos Lietuvoje nebuvo civilinės santuokos. Katalikams nebuvo ir lengvų skyrybų.

Politikas, kuris, atsiribojęs nuo tikrovės, kartoja lozungą, anaiptol nėra kvailas. Juk nemažai piliečių, kurie gyvena, kaip sakoma, susidėję ir turi vaikų (Lietuvoje ne santuokoje gimsta maždaug kas trečias vaikas), priskiria save prie tradicinių šeimų. Kai kuriuos iš jų jaudina šeimyniniai lozungai. Galime paklausti, kuri apytiesės ar apykreivės „post-truth politics“ prielaida rimtesnė – pinkliojantys politikai ar jausminga liaudis, kuriai faktai vienodai rodo.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA