Daugelyje Europos šalių pažanga jau nebeįsivaizduojama be viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimo, o projektai vykdomi pagal valstybinio ir privataus kapitalo partnerystės principus (PPP).

Lietuvoje teturime vieną gerą pavyzdį – Balsių vidurinę mokyklą. Nekantriai laukiama, kol pajudės kiti penki bandomieji PPP projektai. Tačiau lūkesčiai atsimuša į politikų valios stygių ir lieka neįgyvendinti.

Apie tai, kodėl taip vangiai įsibėgėja PPP projektai, “Veidas” kalbasi su verslininkais, politikais ir akademikais. Mūsų apskritojo stalo diskusijoje apie PPP dalyvavo Seimo narys Algirdas Butkevičius, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Algimantas Vakarinas, ūkio ministro visuomeninis konsultantas Tadas Jagminas, “Tiltra group” koncesijų departamento vadovas Vitoldas Sapožnikovas, UAB “Merko statyba” generalinis direktorius Gediminas Tursa, VU Ekonominės politikos katedros docentas dr. Stasys Valentinavičius ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos valdybos narys Juozas Zykus.

“Veidas”: Lietuvoje PPP projektai kelią stumiasi kol kas vangiai. O kokia yra geroji jų praktika pasaulyje ir iš ko turėtume mokytis?

T.Jagminas: Šiuo metu daugelio šalių vyriausybės stengiasi pritraukti privataus sektoriaus finansavimą įvairiems infrastruktūros projektams. Skaičiuojama, kad privataus sektoriaus skolinimas viešiesiems projektams pasaulyje per pastarąjį dešimtmetį padidėjo penkiskart, o pastarųjų penkerių metų laikotarpiu įgyvendinant PPP projektus buvo mobilizuota 300 mlrd. JAV dolerių privačių investicijų.

J.Zykus: Toliausiai pažengusi yra Didžioji Britanija. Čia net 80 proc. infrastruktūros projektų įgyvendinama privačiomis lėšomis ir net nekyla abejonių, ar jie reikalingi, ar ne.

V.Sapožnikovas: Pažvelkime į artimesnius kaimynus – Lenkijoje iki 2012 metų PPP pagrindu už 6 mlrd. eurų bus pastatyta 590 km autostradų. Vengrijoje 2010 metais baigtas 1 mlrd. eurų vertės autostrados projektas, o Slovakijoje autostradai statyti krizės laikotarpiu buvo pasirašyta PPP sutartis ir gautas 1 mlrd. eurų finansavimas.

“Veidas”: Kokie didžiausi PPP projektų privalumai?

J.Zykus: Tyrimų duomenimis, Didžiojoje Britanijoje PPP projektų sąnaudos yra apie 30 proc. mažesnės. Ir kokybė tikrai bus garantuota – ji bus lygiai tokia pati tiek atlikus statybos darbus, tiek pasibaigus 25 metų trukmės sutarčiai.

V.Sapožnikovas: Visų pirma – tai kokybės ir kainos santykis. Privatus sektorius, kuris imasi PPP projekto, statys objektą žinodamas, kad eksploatacijos metu privalės užtikrinti sutartyje numatytą kokybę. Ir čia kalbame apie 20–25 metų laikotarpį, o ne porą metų. Be to, “Standard&Poors” studija parodė, kad 88 proc. PPP projektų yra baigiami laiku ir neviršijant numatyto biudžeto, palyginti su 30 proc. tradicinių kontraktų.

“Veidas”: Bet jei tai visiems naudinga, kodėl šie projektai neįsibėgėja Lietuvoje?

A.Vakarinas: Be jokių abejonių, čia tik politikų problema. Bijoma atsakomybės. Niekas jos nenori prisiimti tokiam ilgam laikui.

V.Sapožnikovas: Didžiausias iššūkis yra projektų ilgalaikiškumas, gerokai viršijantis sprendimus priimančių žmonių kadenciją. Kai pasakai, kokia bus projekto kaina per 25 metus, savivaldybė ima sakyti, kad jai pačiai statyti kainuoja keturis kartus pigiau. Pamirštama, kad reikės ne tik pastatyti, bet ir visus 25 metus objektą eksploatuoti ir remontuoti, o tai kainuos kur kas daugiau, nei patikėjus šias užduotis privačiam sektoriui.

S.Valentinavičius: 20 metų – ilgas laikotarpis, ypač kai nuolat girdime apie infliaciją, vėluojančius atsiskaitymus. Privatus sektorius bijo rizikuoti, o visuomenė, išgirdusi apie tokius projektus, dėl informacijos stokos pabūgsta, kad finansinė našta atiteks jai, ir ima tokius projektus blokuoti.

“Veidas”: Kiek tokių projektų įgyvendinimą apsunkina įstatymų spragos?

G.Tursa: Balsių mokyklos projektas pats kuria taisykles, kurių iki šiol nebuvo. Projektas buvo vykdomas pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, o jo procedūros riboja šalių galimybes keisti sutartį tiek vykstant deryboms, tiek vėliau. Jei dalyviai būtų galėję teikti alternatyvius pasiūlymus, kuriuos savivaldybė būtų kompetentingai įvertinusi, kainos galėjo būti dar mažesnės, tačiau pasiūlymai buvo tiesiog lyginami pagal iš anksto nustatytą formą.

A.Butkevičius: Natūralu, kad viskas vyksta laipsniškai. Man būnant finansų ministru buvo parengtas įstatymo projektas, bet jis labai sunkiai skynėsi kelią. Dabar jau turime Koncesijų įstatymą, tačiau neturime struktūros, kaip turi būti vykdomi PPP projektai, kas už ką atsakingas. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje yra specialios PPP koordinuojančios agentūros. Negavusi jų pritarimo, nė viena savivaldybė ar ministerija negali pradėti PPP projekto.

Taip užtikrinama, kad bus vykdomi prioritetiniai projektai, duodantys didžiausią naudą.

J.Zykus: Koncesijos įstatymas yra gana palankus, sudarantis galimybes bendradarbiauti abiem sektoriams. Ir kas gi nutiko? Finansų ministerija parengė tokias taisykles, kurios, mano vertinimu, nėra geros. Didžiausia bėda yra PPP projektų patvirtinimo procedūros trukmė ir sudėtingumas – tai lemia mažą projektų skaičių.

T.Jagminas: Neužtenka vien tik teisinio reguliavimo, naujų įstatymų, kurie įsigalios nuo sausio 1 d. (LR investicijų įstatymo pakeitimas). Iki tol galiojo tik Koncesijų įstatymas (nuo 1996 m. jis porą kartų tobulintas). Jis reglamentavo tik vieną PPP modelį, kada investuotojas gali atsiimti investicijas iš trečiųjų ir galutinių vartotojų. Pasirašyta apie 30 koncesijos sutarčių, daugiausia turizmo, energetikos sektoriuose. Ne visi jie laikytini “gerąja praktika”, kai kuriais atvejais koncesijos naudotos ir projektams, kuriems turėjo būti pasitelktas visiškai kitoks teisinis reguliavimas, kurio iki šių metų nebuvo.

J.Zykus: Bet jei jūs paskaitysite šiuos dokumentus, pamatysite, kad su Koncesijos įstatymu dar kažką galėjote padaryti, o dabar rankos yra surišamos.

V.Sapožnikovas: Kad projektai pajudėtų, svarbiausia yra sutartys, būtent joms rengti politinės valios ir trūksta.

G.Tursa: Penki iš šešių bandomųjų projektų, esančių Ūkio ministerijos sąraše, turi būti vykdomi Vyriausybės. Ir tik vienas, jau pradėtas Balsių mokyklos projektas – savivaldybės. Bet juk Vyriausybės rizika – kur kas mažesnė nei savivaldybių. Tai rodo, kad egzistuoja aiškus politinės valios įgyvendinti PPP projektus trūkumas. Institucijos projektus nori įgyvendinti tradiciniu, o ne PPP būdu, tačiau tokiu atveju jos neatsiriboja nuo politinių srovių ir projektai netampa skaidresni.

A.Butkevičius: Tvirtos politinės valios nebus tol, kol nebus sukurta atskira tarnyba Finansų ministerijoje arba prie Vyriausybės. O tai nėra taip paprasta. Taip pat atsiminkime, kad valstybės finansinės galimybės ribotos. Sutartyje numatomi įsipareigojimai skaičiuojami kaip būsimos valstybės išlaidos. Reikia įvertinti, ar jos nedidina šalies fiskalinio deficito.

“Veidas”: O kaip finansavimas? Ar tai irgi viena iš problemų?

G.Tursa: Būtent kreditavimo klausimas kelia didžiausias diskusijas. Vykstant Balsių mokyklos projekto konkursui Vilniaus miesto savivaldybės kreditingumo reitingai buvo labai maži, tad bankai paskolą projektui teikti atsisakė. Todėl užsakovas rengdamas PPP projekto konkursą turėtų derinti išankstines sutartis ne tik su potencialiais investuotojais, bet ir su bankais. Dabar bankai yra pasiryžę finansuoti nebent tokiu atveju, kai projekto vykdytojas prisiima visą riziką dėl galimo užsakovo nemokumo.

V.Sapožnikovas: Viešasis sektorius neįsiklauso į plėtros bankus – EBRD, EIB, ŠIB, kurie konsultuoja, kaip parengti projektus, jų sąlygas taip, kad jie būtų pasiryžę pigiai skolinti pinigus. O pigūs pinigai reiškia pigų projektą. Mūsų įmonė dalyvauja konkurse dėl PPP projekto Latvijos kelių sektoriuje, kuris tęsiasi pustrečių metų, o sąlygos keitėsi jau tris kartus. Tačiau net ir trečia redakcija yra nepriimtina nei privačiam sektoriui, nei bankams.

“Veidas”: Tad ko labiausiai trūksta, kad aptariami projektai vis dėlto pajudėtų iš vietos?

V.Sapožnikovas: Reikia, kad valstybė suvoktų, jog tai, ko prašo privatus sektorius, yra įprasta pasaulinė praktika ir nieko nereikia išradinėti. Kaip sako didžiulę patirtį PPP srityje sukaupę anglai, Rytų Europa bando dviratį išrasti iš naujo. Juk galima paimti tas pačias sąlygas, kokios taikomos Didžiojoje Britanijoje, ir jos tiks.

J.Zykus: Reikia suvienyti jėgas – yra protingų žmonių, kurie PPP pradėjo domėtis, teikti pasiūlymus dar 2002 metais. Pernai iš tuometinio finansų ministro gavau dokumentą, kai kurias eilutes net pasibraukiau. Jame cituojamas Kennethas Clarke’as, 18 metų buvęs Didžiosios Britanijos ministrų kabineto nariu, teigiantis, kad privatus sektorius taps pagrindiniu augimo šaltiniu. Jis perspėja, kad iždas nepatvirtins projektų, jeigu prieš tai nebus išnagrinėtos privataus finansavimo galimybės, įskaitant ir sritis, kuriose anksčiau šis kapitalas negalėjo dalyvauti.

Ir jeigu pas mus toks žmogus ateitų į valdžią, o Dainius Kreivys savo padėjėjams pasakytų, kad jei nebus tūkstančio sutarčių, tai darbas bus neatliktas, projektai pajudėtų.