Pastarosiomis savaitėmis kiekvienas apsilankymas parduotuvėse baigiasi nemaloniomis emocijomis. Mat vis nustebina kainų šuoliai ir šuoliukai: vieną savaitę pabrangsta pieno produktai, kitą – bulvės, morkos ir kitos daržovės, trečią – duona ir kiti grūdų produktai, ketvirtą – kiaušiniai.

Premjeras Andrius Kubilius su ministrais Dainiumi Kreiviu ir Kaziu Starkevičiumi įrodinėja, kad objektyvių priežasčių kainoms kilti nėra, o jos vis tiek kyla. Tada politikai ima teisintis turintys per mažai priemonių žemdirbiams, perdirbėjams bei prekybininkams pažaboti ir niekaip negalintys paveikti kainų didėjimo. Bet ar jie neišsisukinėja?

Iš tiesų poveikio priemonių jie turi. Štai panagrinėkime žemės ūkio produkcijos augintojų elgesį. Pavyzdžiui, kai būna prasti metai, javai ir daržovės iššąla, nukenčia nuo sausrų ar liūčių, tuomet žemdirbiai ima virkauti ir prašyti pagalbos, kad jiems valdžia padėtų ir mokesčių mokėtojų pinigais kompensuotų dalį praradimų bei nuostolių. Valdžia paprastai padeda. Bet kai metai būna geri ir kai aplinkinėse šalyse javų bei daržovių ima trūkti, tuomet nemaža dalis žemdirbių viską užmiršta ir jiems ima rūpėti tik pinigai: rusai atvėrė sienas ir brangiai moka už daržoves bei javus, tai ir vežam ten. O, jau ir Lietuvoje paklausa viršija pasiūlą, nuostabu, tada ir čia kainas padidinam trečdaliu. Nepatinka – nepirkite.

Bet juk politikai žemdirbius galėtų labai nesunkiai paspausti: gerai, mielieji, jei jūs nesileidžiate į kalbas ir be jokių skrupulų didinate kainas, tuomet kai kitą pavasarį ar rudenį jums bus sunku, tai jokios pagalbos ir pinigų nesitikėkite. Beje, nesunkiai paspausti žemdirbius galima ir per ES paramos lėšų skirstymą.

Savaime suprantama, kad nemažai priemonių esama ir gamintojų bei prekybininkų godumui pažaboti. Ypač padeda viešumas. Štai atsistotų premjeras ir žemės ūkio ministras prieš TV kameras ir viešai paskelbtų, kokius antkainius nusistato “Rimi”, kokius “Maxima”, kokius “Prisma”, dar primintų jų akcininkų bei vadovų pavardes, ir poveikis būtų didžiulis. Arba ne puse lūpų, kaip dabar daro žemės ūkio ministras, o tiesiai šviesiai praneštų, kokios šeimos dabar valdo pieno perdirbimo verslą Lietuvoje, kokie jų turtai ir kokie tų bendrovių pelnai.

Lietuviai labai nemėgsta atvirai nesąžiningų ir vidury dienos plėšikaujančių gamintojų bei prekybininkų. Galima prisiminti istoriją, kai po algų mokėjimo vokeliuose istorijos tūkstančiai Lietuvos gyventojų ėmė nebepirkti Krekenavos agrofirmos produkcijos. Ir čia pat galima skelbti bendroves, kurios nepiktnaudžiauja ir kainų be pagrindo nedidina. Negana to, galima netgi propaguoti ir remti sąžiningus rinkos žaidėjus. Tokios nieko nekainuojančios priemonės tikrai būtų paveikesnės nei vien tik kalbėjimas, kad kainos didėti neturėtų ar kad dėl kainų kilimo kalti kažkokie anoniminiai prekybininkai. Kalbėti tokias bendrybes – tai tas pats, kas nieko nekalbėti, nes nei prekybininkams, nei gamintojams dėl to nei šilta, nei šalta.