Rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose ketina dalyvauti keletas specialiai jiems sukurtų partijų, tarp jų – ir bankininko Vladimiro Romanovo Žmonių partija, apie kurią kol kas žinoma tik tiek, kad ji susikūrė, o jos įkūrėjas laikomas ekscentriku ir vienu turtingiausių Lietuvos žmonių.

Tai jau tampa beveik tradicija: nesvarbu, Seimo ar prezidento rinkimai, juose beveik būtinai turi dalyvauti kokio nors rusų kilmės milijonieriaus įkurta politinė jėga.

„Rusiška“ partija tampa tradicija

1997-aisiais tai buvo Artūras Paulauskas, kurį per prezidento rinkimus rėmė „Gazpromo“ tarpininkas Viktoras Uspaskichas; 2002-aisiais sraigtasparnių remontininkas Rusijos pilietis Jurijus Borisovas finansavo ir rėmė iš pradžių Liberalų demokratų partijos sukūrimą, o paskui šios partijos pirmininko Rolando Pakso išrinkimą prezidentu; 2004-aisiais Seimo rinkimuose pirmavo V.Uspaskicho sukurta Darbo partija.
Išimtis buvo 2008-ųjų Seimo ir 2009-ųjų prezidento rinkimai, nes J.Borisovas vis dar teismuose įrodinėjo savo teisę gyventi Lietuvoje, iš kurios už keliamą grėsmę valstybės saugumui norėta jį deportuoti, o V.Uspaskichas nuo Lietuvos teismų slapstėsi už Europos parlamentaro neliečiamumo statuso. Tačiau vienas vis dėlto įrodė, kad jau nebekelia pavojaus Lietuvai, kitas, nors ir praradęs europarlamentaro neliečiamybę, veikiausiai nespės iki rinkimų būti nuteistas už partijos juodosios buhalterijos vedimą ir apie 25 mln. Lt pajamų bei apie 23 mln. Lt išlaidų nuslėpimą.
Šią sumą verta įsidėmėti, nes ji rodo, kiek pinigų reikia išleisti tam, kad Lietuvoje sukurtum dėmesio vertą partiją, pajėgiančią laimėti apie trečdalį vietų Seime. J.Borisovo oficialiai R.Pakso rinkimų kampanijai išleista suma sudarė milijoną litų, tačiau kampanijos mastai buvo tokie, kad niekas šia kuklia suma nepatikėjo.
Pakankamai sėkmingas abiejų rusų kilmės milijonierių išsisukimas iš (atvirai sakant, silpnokų) Lietuvos teisėsaugos rankų, regis, įkvėpė jų keliu pasukti dar vieną – Kauno bankininką, Ūkio banko investicinės grupės (ŪBIG) prezidentą, futbolo ir krepšinio klubų savininką Vladimirą Romanovą, kurio maždaug 550 mln. Lt vertinamas turtas daro jį vienu iš dešimties turtingiausiųjų Lietuvoje (šiuo požiūriu V.Uspaskichas, kurio šeimos turtas vertinamas maždaug 250 mln. Lt, atsilieka daugiau nei dvigubai).
Prieš savaitę Kaune, „Žalgirio“ arenoje, kurios operatorius yra V.Romanovo bankas, tvyrant keistokai pusiau slaptumo, pusiau apgulties atmosferai, buvo įkurta Lietuvos žmonių partija. Nors jos tikrasis steigėjas bei įkvėpėjas neabejotinai yra pats V.Romanovas (teigiama, kad ir partijos nariai – daugiausia jo kontroliuojamų įmonių darbuotojai), tačiau pirmininke išrinkta Kauno visuomenininkė, poetė, bendrijos „Viltis“ vadovė Joana Šimanauskienė.
Pasak V.Romanovo, vadovavimą partijai jis nutaręs pavesti moteriai, nes jį „apėmė toks jausmas vidinis, kad moteriškė geriau valdo“. „Matriarchatas kažkada buvo, – aiškino jis žurnalistams. – Pažiūrėjau tą istoriją. Puikiai moterys valdė, ir nebuvo nei karų, nei nieko. Būdavo, tokias selekcijas sudarydavo net, kad kelios moterys vyrą išnaudojo nežinau kokiems darbams. Reikia vado tokio ramesnio, kur turi širdies, o ne tik… šaltai.“
Tai buvo bene pats keisčiausias iš visų steigiamųjų partijų suvažiavimų, vykusių Lietuvoje per pastaruosius du dešimtmečius, – nebuvo paskelbta nei programos, nei partijos ideologijos, o pats partijos „idėjinis vadovas, steigėjas, siela ir kūnas“ V.Romanovas, pažadėjęs viską vėliau išdėstyti knygoje, kalbėjo apie visokias Sarmatijas ir dėstė kitokius pseudoistorinius kliedesius.
Tačiau niekam tai netrukdė ir, tiesą sakant, pernelyg nenustebino, nes prie pastarųjų kelerių metų V.Romanovo viešų šnekėjimų nežinia apie ką dauguma jau priprato. Tarp sporto žurnalistų, rašančių apie krepšinį, tad nori nenori turinčių bendrauti su Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo savininku, vaikšto toks juokelis: „Ar seniai jis kalba?“ – pavėlavęs į V.Romanovo spaudos konferenciją klausia žurnalistas kolegų. – „Jau daugiau nei pusvalandį“. – „O apie ką?“ – „Kad dar nepasakė.“

Išgarsėjo futbolu ir šokiais

Gana ilgai V.Romanovas už Kauno ribų buvo menkai žinomas, veikiausiai todėl, kad jo verslo interesai plytėjo toli nuo Lietuvos – Rusijoje, Baltarusijoje, Balkanuose, kur jis valdo molžemio ir boksitų kasyklas. Dėmesį į save V.Romanovas atkreipė 2006-aisiais, įsigydamas Škotijos sostinės Edinburgo futbolo klubą „Heart of Midlothian“. Po to jis pradėtas lyginti su tuo metu Didžiosios Britanijos ir Rusijos spaudoje skambėjusiu „Chelsey“ klubo savininku ir Rusijos milijardieriumi Romanu Abramovičiumi.
Bet tikra Lietuvos žvaigžde virto po metų, 2007-aisiais, skandalingai laimėdamas televizijos konkursą „Šok su žvaigžde“. Net diletanto akiai akivaizdžiai nevykusiai šokantis V.Romanovas vis dėlto pateko į finalą ir triuškinama persvara laimėjo balsavimą, sukeldamas žiūrovų pasipiktinimo bangą. Besimėgaudamas savo padėtimi V.Romanovas, klausydamasis komisijos komentarų, kuriuos lydėjo garsus švilpimas, susirinkusiems salėje (o kartu ir televizijos žiūrovams) parodė špygą.
Toks elgesys (ir visuotinis įsitikinimas, kad V.Romanovas paprasčiausiai nusipirko pergalę) netrukus jam skaudžiai atsirūgo – tuo metu populiarus šou laidų vedėjas Arūnas Valinskas, kalbėdamas apie ekscentriškąjį Kauno milijonierių, tarė: „Jis – savimi patenkintas absoliutus Buratinas. Žmogus, kuris prieš 20 metų buvo visiškas nulis… o dabar jis nulis su daug milijonų… Bet nulis nuo to nesikeičia.“ Taip V.Romanovui visiems laikams prilipo Buratino pravardė, kuria jį šaukia netgi „Žalgirio“ klubo sirgaliai, prikūrę medinuko tema daugybę nešvankių anekdotų.
V.Romanovas tuomet grasinosi duoti A.Valinskui į snukį, bet pažadai liko pažadais (apskritai jis mėgsta grasinti ir užsipuldinėti neįtikusius žmones – gali išvadinti sukčiavimą pastebėjusias žurnalistes žiurkėmis, pagrasinti neįtikusiems televizijos laidų vedėjams, kad jų „dienos suskaičiuotos“, ir šiuo požiūriu mažai skiriasi nuo V.Uspaskicho, įsiamžinusio posakiu „tūpas žurnalistas“).

Keistuolis, versle klausantis sesers

Todėl suprantama, kad „Veido“ apie V.Romanovą kalbinti Kauno verslo, visuomenės ir politikos veikėjai prašė verčiau neminėti jų pavardžių, tačiau jų liudijimai dėl to nenukenčia.
„Įspūdis apie Volodią įdomus – tauzija savo, ir tiek, į kito nuomonę įsiklauso, tik jeigu ši akivaizdžiai prieštarauja jo nuomonei, – pasakojo vienas miesto tarybos narys. – Bendraudamas bando taikyti spaudimą, pasakoti, kiek jis sukūręs, o kiti esą tik vagys. Be to, pabrėžia unikalius savo gebėjimus daugelyje sričių, o jei kur ir nepavykę (pavyzdžiui, futbole), tai dėl įvairiausių „žulikų“, kurie tarnauja lažybų bendrovėms. Šiaip daugiausiai man su juo yra tekę bendrauti dėl „Žalgirio“ ir „Žalgirio“ arenos reikalų. Visą laiką pabrėžia, kad jis vienas neprivalo išlaikyti „Žalgirio“, o arenos iš viso be jo nebūtume pastatę… Nors savivaldybės, Vyriausybės ir Europos Sąjugos pastangomis bendrai „Žalgirio“ arenai skirta 237 mln. Lt, o operatorius išstenėjo vos 23 mln. Lt. Po skandalu tapusio Valerijaus Gergijevo koncerto Sausio 13-ąją per vienas „Žalgirio“ rungtynes jis priėjo prie miesto vadovų ir visaip aiškino, kaip šie nesuprantantys tikrosios pasaulinės kultūros ir mintantys visokiu popsu, tarnaujantys lenkams ir skandinavams, kurie lietuvius artimiausiu metu parduos.“
„Ką galiu pasakyti apie V.Romanovą? Na, ką galima pasakyti apie žmogų, kurio kabinete kabo nemenkų matmenų paveikslas, kuriame Romanovas aiškina Leninui, kaip reikia gyventi. Taip sakant, genijus duoda patarimų kitam genijui“, – juokėsi vienas sporto žurnalistas.
„Jis iš tų, apie kuriuos galima sakyti „keistuolis“, – sakė V.Romanovo įmonėje ilgokai dirbusi ir jį gana šiltai atsimenanti specialistė. – Toks savotiškas „Senukų“ Rakauskas ar tas Juškauskas, kur su policija kovoja. Todėl jis turi visus tam žmonių tipui būdingus bruožus – tarp kitų protingesniam žmogui iš šalies jis atrodys šiek tiek naivokas. Tokie žmonės paprastai tiki savo misija šioje žemėje ir tuo skiriasi nuo mūsų, nepateptųjų. Ponas Romanovas taip pat tiki savo misija, tik jis yra ganėtinai jų turtingas – futbolo, krepšinio, šokio, o dabar jau ir Lietuvos žmonių vedlio. Tuo jis ypatingas. Banko reikalais, kiek teko girdėti, užsiima jo sesuo, Olga Gončaruk, kuri yra Ūkio banko stebėtojų tarybos narė. Visi banko finansai – jos rankose, taip pat visi kiti pinigų srautai teka pro jos darbo vietą. Ponas Romanovas tiems judėjimams taip pat turi įtakos (dažnai duoda pirminį postūmį), tačiau be ponios Olgos pritarimo dauguma esminių sprendimų neįvyksta. Jis turi galimybę investuoti pinigus per specialiai tam sukurtą įmonę, ką retkarčiais sėkmingai darė (aliuminio rūdos kasyklos Bosnijoje ir Indijoje). Romanovas turi vadybinių gebėjimų, bet jo aplinka – baudžiauninkai. Iš tikrųjų jis turi asmeninio žavesio, bet tik bendraudamas rusų kalba.“
Beje, šį buvusios Ūkio banko darbuotojos paminėtą dalyką – kad tikroji visų šeimos verslo reikalų tvarkytoja yra V.Romanovo sesuo Olga, „Veidui“ patvirtino dar keli Kauno verslininkai. „Jei ne ji, Roma seniai visus pinigus futbolui ar krepšiniui būtų paleidęs, patys pažiūrėkit, kiek jis tam laiko skiria“, – pašaipiai sakė vienas jų.

Išalkęs spaudos dėmesio

Kam V.Romanovui, kurio verslas, regis, net per krizę laikosi visai neblogai, prireikė eiti į politiką? Kodėl ten pasuko J.Borisovas ir V.Uspaskichas, gana akivaizdu: vienas pradėjo ieškoti politinio „stogo“ tuomet, kai Lietuvos ir NATO valstybių spec. tarnybos ėmė domėtis jo sraigtasparnių pardavimu JT sankcijomis apkabintoms Afrikos valstybėms. Kitas – kai pasikeitus „Gazpromo“ vadovybei buvo išmestas iš šimtus milijonų davusio dujų tarpininko verslo. Beje, nesunku pastebėti, jog didelę savo laiko dalį Seime V.Uspaskichas ir skyrė tam, kad susigrąžintų prarastas pozicijas „Gazprome“.
O V.Romanovas? Nemažai manančiųjų, kad jis paprasčiausiai trokšta dėmesio ir pripažinimo. Nors Kaune jis savo pinigų pabrėžtinai nedemonstruoja ir tuo atrodo pozityviau nei, tarkime, Visvaldas Matijošaitis ar Tautvydas Barštys, tačiau vis dėlto nepraleidžia galimybės savo kontroliuojamoje spaudoje paskelbti, kiek milijonų buvo išleista V.Romanovo rengiamuose rusų Naujųjų metų sutikimuose, ar nutekinti į britų spaudą informaciją, už kiek milijonų nusipirko reaktyvinį lėktuvą.
Teigiama, kad didžiausią malonumą jis jautęs, kai 2009-aisiais padavė paraišką dalyvauti prezidento rinkimuose, nors iš anksto buvo žinoma, kad jam, kaip natūralizuotam Lietuvos piliečiui, prezidentu tapti draudžiama. Beje, V.Uspaskichas, taip pat neturintis tokios galimybės, irgi mėgsta pasipuikuoti, esą „galėčiau nesunkiai tapti prezidentu, tik nenoriu, nes Lietuvos prezidentas turi būti lietuvis“. Lygiai kaip V.Romanovas, konstitucinių niuansų neišmanantiems Rusijos žurnalistams pareiškęs, kad jeigu balotiruotųsi, garantuotai taptų šalies prezidentu, nes Lietuvoje tai lengviau, nei tapti Futbolo federacijos prezidentu.
Tiesa, tame pat, mažiau nei prieš tris mėnesius duotame interviu V.Romanovas sakė visiškai neturįs noro dalyvauti politikoje. Dabar persigalvojo. Gal iki rudens vėl persigalvos?