BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Vieną dieną – vienas populiariausių Lietuvos politikų, liberalų gelbėtojas ir žiniasklaidos žvaigždė, kitą – sutrikęs ir neadekvačiai besielgiantis autsaideris. Taip klostėsi trumpa Antano Guogos lyderystės istorija, kuriai nutrūkti užteko dviejų tiesioginių transliacijų šalies žiniasklaidoje.

Startavęs nuo skambių pareiškimų apie susitelkimą, apsivalymą partijoje ir, be kita ko, bažnyčios statybą, Antanas Guoga gegužės 16-osios LRT laidą „Dėmesio centre“ pradėjo kaip savimi pasitikintis laikinasis partijos lyderis. Jau po 15 minučių tiesioginio eterio politikas nespėjo šluostytis šalto prakaito, atrodė sutrikęs ir pamiršęs visą ryžtą, kurį tik demonstravo.

Aš be miego beveik nualpau toje studijoje vakar, padariau klaidą, kad ėjau kalbėti su juo, jis sumušė mane vakar stipriai, jis labai talentingas žurnalistas.

Vos ką tik nenoromis sutikęs pasitikrinti poligrafu, A.Guoga čia pat pradėjo abejoti žurnalisto Edmundo Jakilaičio interesais ir siūlė jam tai atlikti pačiam, akivaizdžiai įniršo dėl klausimų apie verslų Lietuvoje atsisakymą, apkaltino savo paties partiją ir jos elitą, esą jie „galbūt tvarkė savo interesus“, o į klausimą, ar kandidatuos ru­denį Seimo rinkimuose, atsakė kaip tikras pokerio lošėjas: „Žiūrėsime, kaip klostysis situacija.“

„Aš be miego beveik nualpau toje studijoje vakar, padariau klaidą, kad ėjau kalbėti su juo, jis sumušė mane vakar stipriai, jis labai talentingas žurnalistas“, – kitą dieną teisinosi A.Guoga.

Tai jis darė kitoje tiesioginėje transliacijoje – portalo „15min.lt“ konferencijoje, kuri politikui pasisekė ne ką geriau. Konferencijos pabaigoje politikas atrodė emociškai palūžęs, nežinantis atsakymų į daugelį jam pateiktų klausimų. „Jūs spręskit…“ – teišlemeno A.Guoga, paklaustas, ar iki šiol kaip partijos lyderis elgėsi teisingai. Galiausiai tiesioginiame eteryje jis nusprendė palikti liberalų vadovo postą ir pareiškė per rinkimus balsuosiąs už konservatorius.

„Nežinau, ar jis susigadino savo karjerą nepataisomai. Manau, kad ne. Mano manymu, ten ne­buvo kažko tokio ypatingo – žurnalistinis kabliukas, ir, visų nuostabai, jis giliai tą kabliuką nurijo ir neturėjo kur dingti. Buvo labai skirtingi lūkesčiai ar įsivaizdavimai apie būsimą laidą ir viskas nuo pat pradžių ėmė krypti ne ta linkme, jis nesusiorientavo“, – situaciją prisiminė laidos „Dė­me­sio centre“ vedėjas žurnalistas E.Ja­ki­lai­tis.

Pasak jo, didelio skirtumo dėl to, kur ir kada A.Guoga padarė sprendimą palikti postą, nėra – išvakarėse pradėjęs kalbėti apie savo partiją kaip kažkokį blogį, politikas nelabai turėjo kitų išeičių. Vėliau A.Guoga dar bendravo su kai kuriais įtakingais liberalais, kurie leido jam suprasti, kad bendradarbiavimo tiltai jau sudeginti.

Spontaniškumo politinėje komunikacijoje nėra, nebent nėra jokios bendravimo strategijos.

„Televizijos laidos paryškino kai kurias situacijas, bet puikiai žinome, jog dauguma liberalų nenorėjo, kad A.Guoga būtų partijos pirmininku. Tik jie neturėjo kitos išeities, nes partijos įstatuose taip parašyta, kad atsistatydinus pirmininkui jo vietą užima pirmininko pavaduotojas. Dauguma tarybos narių jo nerėmė, taigi, šiaip ar taip, buvo viskas aišku dėl jo tolesnės karjeros partijoje“, – aiškina žurnalistas.

Ar spontaniškumas yra įmanomas?

Vis dėlto politinių partijų povandeninės srovės, užkulisiniai procesai dažnai ir lieka antrame viešosios erdvės plane, o štai A.Guoga strimgalviais puolė į žiniasklaidos sūkurį ir akivaizdžiai su­degė. Nors rinkėjams paprastai patinka laisvai bendraujantys, spontaniškai ir neprognozuojamai viešumoje besielgiantys politikai, trumpai liberalų lyderiu buvusio A.Guogos istorija parodė, kad tam reikia įgimto talento ir gebėjimų.

„Spontaniškumo politinėje komunikacijoje nėra, nebent nėra jokios bendravimo strategijos. Kai kalbama apie tokio masto politikus kaip A.Guoga, jei jau eini į tiesioginį eterį, ten negali būti kažkas tokio, ko tu neprognozuoji. Vadinasi, tiksliai žinai, ką pasakysi. Nesvarbu, ko žurnalistas paklaustų ir ką norėtų sužinoti, politikas valdo informaciją ir turi žinoti, ką pasakys. Lietuvoje turime kitą problemą – politinė komunikacija nėra suprantama kaip susijusi su kompetencija. Dažnai manome, kad kasdienį bendravimą tiesiog užtenka perkelti į politinį lauką. Bet jei kalbame apie politikus, formos neužtenka, turi būti ir turinys. Jeigu jo nėra, kaip matome, per kelias tie­siogines transliacijas galima susikurti tokį re­zultatą“, – sako komunikacijos ekspertė, Vy­tau­to Di­d­žiojo universiteto profesorė Audronė Nu­garaitė.

Spontaniškai, nuoširdžiai ir netikėtai be­sielgiantys politikai žmonėms patinka, tačiau dažniausiai visa tai tėra gerai apgalvotas spektaklis.

Kita vertus, tiesioginiame eteryje kartais nutinka išties įspūdingų ir istorinių momentų, kurie kartais ir nebūna repetuoti iš anksto. Štai kaimyninėje Estijoje 1988-ųjų balandžio 13-ąją televizijos laidoje Edgaras Savisaaras paskelbė idėją sukurti masinį Liaudies frontą Michailo Gorbačiovo vykdomai „perestroikai“ paremti. Estijos liaudies fronto iniciatyvinė grupė buvo sudaryta čia pat televizijos studijoje. Labai panaši grupė po kelių dienų atsirado ir Tartu mieste. Galiausiai Estijos liaudies frontas tapo pavyzdžiu kitoms Baltijos valstybėms, o šie judėjimai atvedė jas į nepriklausomybę.

Tačiau tokie įvykiai televizijoje galėjo nutikti tada, kai politikų žinios apie komunikaciją ir jos tei­kiamas galimybes buvo ribotos, o ir politinė pa­dė­tis vertė vienytis vardan didesnių bendrų tikslų. Šian­dien spontaniškai, nuoširdžiai ir netikėtai be­sielgiantys politikai žmonėms patinka, tačiau dažniausiai visa tai tėra gerai apgalvotas spektaklis.

E.Jakilaitis prisimena politinius debatus prieš 2004 m. Seimo rinkimus. Tuometis Darbo partijos lyderis tada netikėtai išsitraukė iš kišenės raktus ir pasisiūlė atiduoti juos Algirdui Brazauskui, pa­aiškindamas, kad tai yra raktai nuo visų politiko valdomų verslo įmonių. „Pavaldyk, pažiūrėsime, kaip seksis“, – pareiškė Viktoras Us­pas­ki­chas.

Įtaigiai atrodęs spektaklis padarė įspūdį televizijos žiūrovams, kurie atidavė dešimtis tūkstančių telefoninių balsų, nors tuomet nemokamo telefoninio balsavimo dar nebuvo.

Tiesioginis eteris labai susijęs su stresu, ir jeigu nesi tinkamai pasirengęs, spaudimas tik didėja.

„Mėgstu sakyti, kad geriausias klausimas yra tas, į kurį pats žinai atsakymą. Geriausia komunikacija yra tobulai parengta, surepetuota staigmena, kuri atrodo kaip ekspromtas. Kai žmogus sukuria įspūdį, kad kalba spontaniškai, greitai reaguoja, nors iš esmės yra tiesiog fantastiškai atlikęs namų darbus, – tai būtų vertinama aukščiausiais balais“, – sako E.Jakilaitis.

Pasak A.Nugaraitės, tiesioginis eteris labai susijęs su stresu, ir jeigu nesi tinkamai pasirengęs, spaudimas tik didėja. Politikai dažnai mano, kad visada turi ką pasakyti, tačiau daugelis pavyzdžių rodo, jog taip tikrai nėra ir tiesioginiam eteriui, viešam kalbėjimui būtina ruoštis. Komunikacijos teorija sako – tol, kol pačiam patiks, kaip atrodai.

Viešo kalbėjimo reikšmė didėja

Ar Lietuvoje tai iš tikrųjų tampa svarbu? Ketverius metus šalį valdantis premjeras iki šiol išlaiko aukštus reitingus, nors jo gebėjimais sėkmingai bendrauti, dėstyti mintis ar greitai susigaudyti tikrai galima suabejoti. Algirdas But­kevičius jau tapo ir nuolatinio nuomonės keitimo simboliu. Jei ne tą pačią, tai bent jau kitą dieną.

Įtaką politikų populiaru­mui ir rinkimų rezultatams Lietuvoje jau daug metų daro televiziniai debatai.

„Norėtųsi, kad sprendimo teisę turintys žmonės atsakingiau apie tai galvotų ir komunikuotų su žmonėmis, kurie nori išgirsti žinią, nes vadovo pasakyta žinia yra neeilinė. Suprantame, kad priimtas kažkoks sprendimas, bet kai vienas turinys pateikiamas iš ryto, o kitas – vakare, tuomet jau kyla klausimų. Ar nesugebama bendrauti, ar iš tikrųjų nėra pozicijos, ar trūksta argumentų? Gali būti ir taip, bet reikia tai paaiškinti“, – situaciją vertina A.Nugaraitė.

E.Jakilaičio teigimu, įtaką politikų populiaru­mui ir rinkimų rezultatams Lietuvoje jau daug metų daro televiziniai debatai. Pa­vyz­džiui, prezidento rinkimų išvakarėse vykusius Valdo Adamkaus ir Rolando Pakso debatus stebėjo 700 tūkst. žiūrovų, ir ten sėkmingiau pasirodęs, geriau pasirengęs R.Paksas po kelių dienų triumfavo paskelbus rinkimų rezultatus.

Nors Seimo rinkimų debatai žiūrimi mažiau, pasak E.Jakilaičio, pervertinti jų svarbos taip pat negalima, nes žiniasklaidos pranešimai, dėmesys jiems kitą dieną būna tikrai didelis. Per pastarųjų Seimo rinkimų kampaniją tai tapdavo viena svarbiausių dienos naujienų. Tokios jos bus ir šį rudenį.

Politikos televizijoje pradžia

1960-ųjų rugsėjo 26 d. Johnas Fitzgeraldas Kennedy buvo mažai pažįstamas jaunas senatorius iš Masačusetso. Šiandien vieningai sutariama, kad be pirmųjų JAV tiesioginės televizijos debatų jis niekada nebūtų tapęs prezidentu. Valandos trukmės dvikova su vice­prezidentu Richardu Nixonu iš esmės pakeitė politinių kampanijų, televizijos ir JAV politinę istoriją. Iki šių debatų atsiradimo daugelis amerikiečių net nebūdavo matę kandidatų, geriausiu atveju apie juos paskaitydavo ar pamatydavo nuotrauką. Debatai leido rinkėjams pradėti vertinti kandidatus pagal visiškai kitus kriterijus.

Tedas Sorensenas, J.F.Kennedy patarėjas ir kalbų rašytojas, prisimena, kaip juodu ant Čikagos viešbučio stogo rengėsi pirmiesiems debatams šalies istorijoje. Jie numanė, kad tai svarbus įvykis, tačiau tuomet dar nesuprato, kokią iš tiesų reikšmę tai įgaus. Būsimasis prezidentas traukė užrašų korteles su galimomis debatų temomis ir repetavo kalbas. Po kelių valandų pasirengimo J.F.Kennedy prieš debatus dar nuėjo šiek tiek pamiegoti.

Išbalęs, sulysęs, išmuštas prakaito ir ligotos išvaizdos R.Nixonas neturėjo šansų prieš ramų ir pasitikintį savimi J.F.Kennedy. Tie, kurie klausėsi debatų per radiją, manė, kad laimėjo R.Nixonas, tačiau tokių buvo mažuma – 11 proc. Devyni iš dešimties amerikiečių tuo metu jau turėjo televizorių. 74 milijonai žiūrėjo debatus tiesiogiai, ir jiems neliko abejonių, kad J.F.Kennedy yra akivaizdus nugalėtojas.

Sėkmė debatuose itin sustiprino paramą J.F.Kennedy per tolesnę kampaniją. Kelionių po valstijas metu jį pasitikdavo ir sveikindavo minios. Ir nors R.Nixonas stengėsi atitaisyti padėtį per kitus debatus, sustabdyti įsibėgėjusio varžovo jam jau nepavyko.

Supratę naujovių įtaką rinkimų rezultatams, vėlesnių rinkimų kandidatai nedrįso juose dalyvauti. Kiti rinkimų televizijos debatai JAV įvyko tik 1976-aisiais, kai juose susigrūmė Jimmy Carteris ir Geraldas Fordas. Nuo tada tai yra būtinas ir labai svarbus kiekvienų rinkimų atributas.