Atotrūkis tarp Lietuvos piliečių lūkesčių ir politinio elito gebėjimų kurti gerovės valstybę yra ta praraja, kurią peržengę galėtume sparčiau judėti į priekį.

Tiek šešioliktosios Vyriausybės Seimui pateikta 2012 m. veiklos ataskaita, tiek Andriaus Kubiliaus sudarytas ir opozicijos letargą pakeisti rimta politine veikla žadantis šešėlinis Ministrų kabinetas turėtų mums įkvėpti tikėjimo, kad šalies politinis elitas apskritai yra vertas būti elitu, suvokia savo atsakomybę piliečiams ir valstybei, žino tiesų kelią į Lietuvos gerovės valstybės kūrimą ir yra pajėgus susitarti bent dėl svarbiausių dalykų. Bet vietoj rimtų debatų, gebėjimo rasti kompromisą, atsakingo valdžios perimamumo užtikrinant valstybės raidos nuolatinį progresą gauname pigius ir paviršutiniškus pasisakymus dėl 100 dienų nieko neveikusios šešioliktosios LR Vyriausybės, tradicinius tapusius kaltinimus dėl ankstesnės Vyriausybės nusikalstamai prasto ir kvailo darbo, pažadus atlikti auditą ir nubausti tikruosius Lietuvos priešus, opozicijos „pastebėjimus“, kad jau per 100 dienų priimti katastrofiškų padarinių sukėlę sprendimai.

Deja vu. Taip elgėsi pirmosios nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės, kaltindamos sovietmetį ar ekonominę blokadą. Bet jau gyvename 24-uosius nepriklausomos Lietuvos valstybės metus. Politinių, ekonominių, socialinių nesėkmių priežasčių reikėtų ieškoti savyje. Ir mūsų elito neatsakingame politiniame veikime.

Kai oficialioji politika tik tokios trečiarūšės kokybės, ir trys valdžios – Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė demonstruoja neatsakingą destrukcinį politinį veikimą, būtų neatsakinga iš visuomenės ir piliečių reikalauti daugiau. Todėl viešojoje erdvėje vėl matome lunatikų protestus prieš Lietuvos žemės pardavimą užsieniečiams, nors dar ES stojimo sutartyje esame įsipareigoję ir tas sprendimas jau priimtas per referendumą dėl stojimo į ES, o Lietuvos žemė labai vangiai, bet jau seniai pardavinėjama užsieniečių įsteigtiems juridiniams asmenims. Tuo labiau kad niekas iš Lietuvos žemės išvežti nesiruošia, ir visiems svarbu, kad ji kurtų pridėtinę vertę ją dirbant ir mokant mokesčius į Lietuvos valstybės biudžetą, o dabar šimtai tūkstančių hektarų jau antrą dešimtmetį nėra matę arklo. Tuo tarpu euro priešininkai norėtų vienpusio ES solidarumo, kai gaudami mums mokamus ES mokesčių mokėtojų milijardus apsaugotume save nuo galimų įsipareigojimų solidarizuojantis su tais, kurie šiandien mums duoda trečdalį Lietuvos nacionalinio biudžeto.

Atotrūkis tarp Lietuvos piliečių lūkesčių ir politinio elito gebėjimų kurti gerovės valstybę yra ta praraja, kurią peržengę galėtume sparčiau judėti į priekį, išlaikydami blaivų protą ir atsispirdami politinio populizmo liūnui. Bet šią prarają peržengti trukdo tiek visiškai nepagrįsti, nerealūs, nesavikritiški piliečių lūkesčiai, tiek menkų gebėjimų, valstybinio mąstymo bei orios ir racionalios laikysenos nesugebantis demonstruoti Lietuvos politinis elitas.

Lietuviai, po nepriklausomybės atkūrimo įtikėję, kad po mažiau nei dešimtmečio gyvens kaip švedai, iki šiol nelabai suvokia, kaip reikia gyventi, dirbti ir mąstyti, kokius priimti sprendimus, kad apskritai kada nors galėtų gyventi kaip švedai. Nemaža dalis piliečių yra įsitikinę, kad turi teisę reikalauti, jog jiems mokėtų daugiau už abejotiną pridėtinę vertę, kiti įsitikinę, kad ES turėtų mokėti dar daugiau, lunatikai ragina įsivesti bendrą valiutą su latviais ir pradėti karą su Lenkija, kiti, matydami tokias būsimos valstybės vizijas, sparčiai evakuojasi iš šalies.

Euro, žemės pardavimo užsieniečiams (kurie nelabai domisi Lietuvos žeme) priešininkai nenori blaiviai matyti, kieno sąskaita šiandien gyvena (kasmetinės 6–7 mlrd. Lt ES paramos ir prie 50 mlrd. Lt artėjančios valstybės skolos).

Pagarbos ir teisingo įvertinimo verti tiek dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius, tiek jam postą užleidęs A.Kubilius. Pirmasis – dėl to, kad ieško atsakingo politinio veikimo, atsisakydamas ankstesnės Vyriausybės arogancijos, visažiniškumo bei naktinio darbo ir pamiršdamas politinius priešrinkiminius šūkius bei su savo sričių profesionalais, vadybininkais bandydamas rasti racionalius sprendimus medicinos, švietimo, mokesčių srityse, skirtingų interesų grupes susodinti prie derybų stalo ir savikritiškai pripažinti, kad dalis kabineto ministrų dar tinkamai nesugeba nei kalbėti, nei veikti. Antrasis – dėl to, kad atsisakė tradiciškai Lietuvos opozicijai letargo miego, sukūrė šešėlinę Vyriausybę, kuri, kaip planuojama, turėtų pagelbėti pozicijai dalykiškai giliai ir profesionaliai kritikuodama bei veikdama jos sprendimus.

Jei šešėlinė Vyriausybė bus ne tik sukurta, bet ir imsis Vakarų demokratijai būdingo atsakingo politinio veikimo ir pamatysime tos Vyriausybės alternatyvinę veiklos programą bei išgirsime šešėlinių ministrų vizijas energetikos, finansų, pensijų, socialinės apsaugos, kultūros srityse, galėsime žengti į kokybiškesnės politikos lauką. Būtent tokiai veiklai, o ne mėgavimusi opozicijos letargu ir yra skirti keliolika milijonų litų mokesčių mokėtojų pinigų, tenkančių visoms politinėms partijoms. Norisi tikėti, kad tai nėra tik A.Kubiliaus priešrinkiminis (partijos lyderis bus renkamas po trijų savaičių) gestas norint ir toliau išlaikyti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos vairą savo rankose.

Kita vertus, jei A.Kubilius tikrai sugebėtų pabėgti nuo arogancijos, aplinkinių negirdėjimo ir nesupratimo, buhalterinio požiūrio į valstybės funkcionavimą ir pereitų į naują diskursinę demokratiją bei ilgalaikį racionalumą projektuojant Lietuvos politiką, tai būtų gera naujiena ir pačiai dešiniųjų politinei partijai. Daugiau nei akivaizdu, kad kiti kandidatai į šios partijos pirmininko postą yra vakarykštės dienos politikai, neturintys jokių realių gerovės valstybės politinių darbotvarkių. Prof. Vytauto Landsbergio viltingas noras, kad „dar galime turėti žmogišką, o ne mechanišką ir svetimėjančią Lietuvą“, matyt, slepia troškimus realizuoti sunkiai šiandieniniame pasaulyje suvokiamą švelnią patriarchalinę smetonišką diktatūrą.

Lietuvos politiniam elitui dar teks pademonstruoti savo talentą laviruoti per atominės elektrinės, euro, pensijų sistemos reformos, žemės pardavimo užsieniečiams labirintus ir įrodyti, kad sugeba rasti kelią į gerovės valstybę. Tam reikės profesionaliai, blaiviai ir atsakingai sugebančių veikti politikų. Įvairios sąmokslo teorijos – tik laikini tikrosios, kokybiškos politikos pakaitalai. Kova su mistiniais oligarchais, ES paramos grobstytojais, pseudojautrus rūpinimasis viena ar kita į bėdą dėl suaugusiųjų manipuliacijų patekusia mergaite, išgalvoti tautiškumo ir suvereniteto pavojai yra tik migla, po kurią klaidžioja Lietuva. Kelius iš miglos turi parodyti šalies elitas, pirmiausia gebėdamas susitarti dėl svarbiausių dalykų.