Formalių ir neformalių visuomenės sambūrių daugės tiek dėl nusivylimo politikais, tiek ir dėl besiplečiančių virtualių komunikacijos kanalų.

Kai Europoje griūva Vyriausybės, o arabų pasaulyje revoliucijos suorganizuojamos per socialinius tinklus, Lietuva atrodo beveik kaip ramybės oazė. Politikos barikadose šaudoma, bet tuščiais šoviniais. Nepaisant interpeliacijų ar grasinimų jas surengti, pasišpagavimo net pačios valdančiosios daugumos viduje, Andrius Kubilius įeis į istoriją kaip pats nemylimiausias, bet kartu ir pirmasis per pastaruosius 22-ejus metus visą kadenciją poste išsilaikęs Ministras Pirmininkas.
Pats A.Kubilius ateinantiems keliolikai metų Lietuvai žada ateitį praktiškai be debesėlių, o pamatus jai jaučiasi pats padėjęs per pastaruosius ketverius metus. Tereikia, pasak premjero, tęsti pradėtus darbus ir daugiau pasitikėti savimi bei kitais. Kitų „Veido“ ekspertų įžvalgos ne tokios euforiškos.

Darbotvarkėje – dvidešimties metų senumo problemos
Valdymo sistemų specialistui Vincentui Jasiulevičiui prieš trylika metų buvo patikėta parengti strategiją „Lietuvos ateities scenarijus. 2001–2010–2020 metai“. 85-kių įvairių sričių ekspertų parengta studija net išleista atskiru leidiniu ir išplatinta, pavyzdžiui, mokyklose, kad jaunoji karta žinotų, kur link eina valstybė. Tačiau ten nenuėjome ir ne todėl, kad vizionieriai būtų klydę. „Parašiau strategijos „Lietuva 2030“ rengėjams – paimkite mūsų studiją ir tik pavėlinkite datas. Joje – ir energetikos nepriklausomybės projektai, ir mokslo sąveika su praktika, gamyba. Viskas jau turėjo būti padaryta prieš dešimt dvylika metų“, – konstatuoja V.Jasiulevičius. Ekspertas piktinasi, kad neatsižvelgta ir į akcentuotą pamatinį teisės ir teisingumo principą visose srityse. Neatkreiptas dėmesys ir į prognozuotą emigraciją.
Prisiminus, kad energetiniai projektai, apie kuriuos šiandien diskutuojame, ar iš mirties taško nepajudėjęs daugiabučių renovavimas buvo įrašyti dar pirmosios Vyriausybės programoje, akivaizdu, kad ateities viziją turime, tačiau politikai sabotuoja jos įgyvendinimą. Tad dar iki pat 2020 m. pagrindiniai politikų darbotvarkės klausimai liks tie patys – energetinė nepriklausomybė ir mažėjantis valstybės gyventojų skaičius. Žinoma, plius tai, ko pirmųjų strategijų kūrėjams nė nesisapnavo – 47 mlrd. Lt pasiekusi valstybės skola.
„Mažėsiantis gyventojų skaičius turės didelių pasekmių. Politikai kvailai ar ciniškai apsimetinėja, kad tų problemų nebus, – pabrėžia ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas dr.Vincentas Vobolevičius. – Sunkiau bus subalansuoti „Sodros“ biudžetą, mažės vartotojų – mažės poreikis kurti darbo vietas, mažės studentų – mažės universitetų. Išeitys – didinti gimstamumą, bet tai sunkiai padaroma, įsileisti imigrantus, bet tai problematiška Lietuvos atveju. Iš ekonominės pusės vienintelis realus dalykas – kelti darbo našumą, skatinti pažangias technologijas“.
Ekspertas atkreipia dėmesį, kad ateityje ir ES toli gražu nebus labai dosni – jau dabar yra ženklų, kad naujam laikotarpiui negausime tiek, kiek norėtume. O ir pačios ES laukia permainos. Sociologas dr. Mindaugas Degutis prognozuoja: „ES, išgyvenusi dabartinę krizę, turės tapti labiau centralizuota. Nenustebintų, jei šiame procese ji šiek tiek ir aptrupėtų.“

Viešasis sektorius: reformos būtinos, bet neplanuojamos
Lietuvos politikų laukia labai rimti iššūkiai, reikalaujantys efektyvinti valstybės valdymą ir viso viešojo sektoriaus darbą. Seimo dabar analizuojamoje strategijoje „Lietuva 2030“ pažymima: „Valdžios gebėjimas plačiai teikti paslaugas ir užtikrinti aukštą jų kokybę tiesiogiai priklauso nuo valdžios išlaidų dydžio“. Pagal jas (37,4 proc. BVP) esame 25-ti ES (ES vidurkis – 46,9 proc.), tačiau skaičiuojant pagal gyventojų skaičių turime beveik dukart didesnį viešąjį sektorių nei turtingieji vokiečiai. Bet nepaisant viešojo sektoriaus darbuotojų gausos pagal Pasaulio banko skaičiuojamo valdžios efektyvumo rodiklį tesame 21-mi iš 27-ių ES. Akivaizdu, kad esminės reformos būtinos, tačiau nežinia kas turi nutikti, kad politikams užtektų tam politinės valios, jei to neprivertė padaryti net pasaulinė ekonomikos krizė. Priežastis elementari: tas išpūstas viešasis sektorius – tai ir patys politikai, ir potencialūs 400 tūkst. jų rinkėjų.
Ekspertai neprognozuoja didelių pokyčių nei valdžios institucijose, nei rinkimų sistemoje, nes, kaip pastebi V.Vobolevičius, juk ją keičia tie, kurie yra jos laimėtojai. „Pirmuosius dešimt nepriklausomybės metų rinkimų sistema buvo keičiama, bet dabar ji nusistovėjo. Drastiškų pokyčių nebebus, bet ne todėl, kad ji tobula, o todėl, kad ji palanki tiems, kurie yra valdžioje“, – sako V.Vobolevičius. Pavyzdžiui, logiška būtų mažėjant gyventojų mažinti Seimo narių skaičių, bet parlamentarai nenorės susiaurinti savo šansą būti perrinktais, o referendumui organizuoti reikia daug finansinių ir žmogiškųjų išteklių.

Partijos varžysis su socialiniais tinklais
Nedidės ir visuomenės pasitikėjimas politikais. „Sunku to tikėtis, kol didžiajai daliai visuomenės nėra galimybių savo darbu pragyventi oriai. Kada taip bus? Jei to neįvyko per 22-ejus, neįvyks ir per aštuonerius“, – prognozuoja sociologas M.Degutis. Net jei Lietuvos ekonomika stebuklingai suklestėtų, naivu tikėtis, kad požiūris keistųsi radikaliai. „Įsitikinimas, kad politika – purvinas reikalas, į kraują įdiegtas dar sovietmečiu, o dabartinė politinė praktika tą įsitikinimą tik stiprina. Kol daugumai politikų politika netaps profesija, o ne verslu, hobiu, draugų klubu ar atsitiktine pakelės užeiga, tol ir požiūris į ją bus arba kaip į vaikų žaidimus smėlio dėžėje, arba kaip į paršelių stumdymąsi prie lovio“, – neabejoja M.Degutis.
Politologas V.Vobolevičius prognozuoja, kad žmonės, ieškojusieji trečiojo kelio ir jo neradę, nustos dalyvauti rinkimuose, mažės populistinių partijų ir jų rėmėjų: „Susidarys įspūdis, kad įsigali ramesnė brandesnė politinė sistema. Kai kas sakys, kad konsolidavomės. Bet kol netapsime turtingesni, yra pavojus, kad ateis koks pranašas ir vėl tą masę išjudins.“
M.Degučio nuomone, tikėtina, kad politikai vis labiau susidurs su visuomeninių judėjimų konkurencija tiek idėjų, tiek ir visuomenės dėmesio požiūriu. Ne vienas jų pavirs politine partija. Visuomenės sambūrių – tiek formalių, tiek neformalių – tik daugės ir dėl nusivylimo dabartine politikų veikla, ir dėl lengviau prieinamų priemonių komunikuoti su didele visuomenės dalimi aplenkiant tradicinę žiniasklaidą. „Rinkėjai su Tautos prisikėlimo partija, atrodo, galutinai atsikando naujų partinių rinkiminių projektų, todėl naujos ėjimo į politiką formos bus patrauklesnės. Partijos dar, atrodo, ne iki galo suvokia, kad socialinė medija – tai ne tik dar vienas komunikacijos kanalas, kuriame galima reklamuotis, bet ir santykinai lengvas būdas apeinant partijas ir tradicinę žiniasklaidą užsiimti visuomenine ir politine veikla. Ar partijos sugebės prisitaikyti ir panaudoti šį reiškinį sau naudingu būdu, vienas svarbiausių iššūkių politikos veikėjams“, – įspėja M.Degutis.
O Mykolo Romerio universiteto Socialinės informatikos fakulteto dekanas dr. Saulius Norvaišas prognozuoja dar didesnius, tiesiog revoliucinius pokyčius, nes per pastaruosius porą metų išmaniosios technologijos padarė virsmą visuomenėje. Pašnekovas perspektyvą mato kolektyvinio intelekto technologijoms. „Ne lyderiai, o buriamos anoniminės komandos, naudojant socialinę programinę įrangą, sugereneruoja ir balsavimu priima geriausius pasiūlymus, nes juos siūlant ir priimant dalyvauja plataus spektro intelektas. Be to, paskui visi stengiasi jį įgyvendinti, nes tai ir jo sprendimas“, – paaiškina S.Norvaišas. Versle šis metodas jau naudojamas, o politikoje tai reikštų kažką panašaus į tiesioginę demokratiją ar Šveicarijos valdymo modelį.
„Taip, jei karo situacija, kažkam reikia neabejojant paklusti. Bet juk dabar ne karas“, – sako S.Norvaišas. Išmaniųjų technologijų, kurių politikai negali suvaldyti, pagrindu pasaulyje jau įvyko revoliucijos Šiaurės Afrikoje, kuriasi tiesiog virtualios valstybės su savo įstatymais, kaip Facebook ar Twitter. Bręsta didžiuliai technologijų iššaukti politiniai pokyčiai, prognozuoja S.Norvaišas.

Politikai vis labiau susidurs su visuomeninių judėjimų konkurencija tiek idėjų, tiek ir visuomenės dėmesio požiūriu

Politikos iššūkiai iki 2020 m.
1. Gyventojų mažėjimas: augant emigracijai, nedidėjant gimstamumui, daugėjant pensininkų ši problema išliks didžiuoju valstybės strategų iššūkiu.
2. Darbo našumo kėlimas: siekiant gelbėti ekonomiką, o kartu ir viešąjį sektorių, politikams teks ieškoti būdų, kaip skatinti Lietuvos gyventojų darbo našumo didinimą.
3. Emigracija: valstybės politika nedarbui mažinti turės būti išmintingesnė ir veiksmingesnė, nemaža dalis ES pinigų turės būti nukreipti jaunimo nedarbui mažinti.
4. Darbo jėgos pritraukimas: demografiniai rodikliai Lietuvą privers priimti sprendimus dėl imigracijos politikos.
5. Biudžeto deficitas ir valstybės skola: privalu įvykdyti esminę viešojo sektoriaus reformą, tačiau ekspertai tokios tikimybės neprognozuoja.
6. Energetikos projektai: svarbiausiems energetinę nepriklausomybę užtikrinsiantiems projektams užbaigti prireiks mažiausiai dar dviejų kadencijų.
7. Finansavimo iš ES mažėjimas: yra ženklų, kad 2014–2020 m. gausime mažiau lėšų nei dabar, tad reikės sprendimų, kaip šiuos pinigus efektyviausiai panaudoti.
8. Populistai: nepasitikėjimas valdžia liks didžiulis, vis mažiau rinkėjų eis balsuoti, mažės populistų partijų. Tačiau ši ramybė tebus išorinė, nes bet kuriuo momentu naujas pranašas galės patraukti šią visuomenės dalį.
9. Visuomeniniai judėjimai: jų – tiek formalių, tiek ne – daugės, o jų konkurenciją partijoms didins socialiniai tinklai.
10.Grupinis intelektas: naujos technologijos gali iš esmės pakeisti politiką iš atstovaujamosios į grupinio intelekto, tiesioginės demokratijos.

Lietuvos pažangos rodikliai 2020 m.
Rodiklis    ES vidurkis    Lietuvos rodiklis    Vieta ES 2009-2010 m.    Vieta ES 2020 m.
BVP vienam gyventojui    100 proc.    58 proc.    24 vieta    15 vieta
Inovatyvumo indeksas    0,465    0,227    25 vieta    15 vieta
Verslo aplinkos indeksas    -    8 vieta    8 vieta    ne žemesnė nei 5 vieta
Valdymo efektyvumo indeksas    4,97    4,22    21 vieta    15 vieta
Pasitikėjimas institucijomis (policija, parlamentu,Vyriausybe ir kt.)    vidurkis 46 proc.    30 proc.    30 proc.    45 proc.
Šaltinis: Strategija „Lietuva 2030“