Daugelis Lietuvos politikų nesugeba suvokti šiuolaikinio sudėtingo pasaulio, modernios demokratijos, kintančių medijų ir viešojo diskurso realijų: jie labai nori turėti savo propagandinį ruporą, nesvarbu, kad jį žiūri vis mažiau žiūrovų.

„Rusijos vykdomas karas prieš Lietuvą išvilktas į dienos šviesą“, „VSD ataskaita: agresyviausiai prieš Lietuvą veikia Rusijos žvalgyba“, „Žvalgybininkai: prieš Lietuvą vykdomų informacinių atakų nemažės“. Tokios antraštės lydėjo žiniasklaidos pranešimus apie paskelbtas Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos ataskaitas.
Politikai šias ataskaitas net vadino didžiuliu lūžiu, nes aiškiai įvardytos agresyviausiai prieš Lietuvą veikiančios Rusija ir Baltarusija.
“Pagaliau aiškiai įvardyta, kokios trečiosios valstybės, pirmiausia Rusija, Baltarusija, veikia su savo specialiųjų tarnybų pagalba Lietuvos teritorijoje. Aš manau, kad šitas aiškumas, kurį nuolat deklaruodavo Estijos saugumo policija savo jau penkioliktus metus skelbiamose apžvalgose, yra būtinas siekiant, kad visuomenė suprastų, kokiomis sudėtingomis sąlygomis mūsų žvalgybos bendruomenė dirba”, – taip paskelbtas ataskaitas pakomentavo buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas, o dabar narys Arvydas Anušauskas.
Tačiau šiuo pareiškimu parlamentaras pasakė ir tai, kad dar gerokai prieš VSD parodytą drąsą kaimyninės valstybės skelbė, kas kelia didžiausią grėsmę. Ne tik skelbė, bet ir siuntė namo užsimaskavusius, šeimas sukūrusius ir tyliai net po kelis dešimtmečius Rusijai dirbusius šnipus. Tai darė Vokietija, Didžioji Britanija, JAV ir Skandinavijos šalys.
Todėl VSD ataskaita sveiko proto Lietuvos piliečiui nieko naujo nepasakė ir ypatingų lūžių jis tikriausiai neįžvelgė. Tai buvo žinoma arba tą buvo galima nujausti ir suprasti.
Vis dėlto čia norisi kalbėti ne apie tarnybų, kurios rūpinasi nacionaliniu saugumu ar žvalgyba, veiklą. Paskelbtos ataskaitos – tik pretekstas pašnekėti apie tai, kaip Lietuva pati pavertė savo viešąją erdvę labai pažeidžiamą.
„Esminiai informacinių atakų uždaviniai – Lietuvos visuomenės išlaikymas svetimame informaciniame lauke, valstybės ir visuomenės pažeidžiamumo didinimas ir poveikis visuomenės, atskirų jos grupių ar individų mentalitetui bei pasaulėjautai. Realizuojant šiuos uždavinius siekiama pagrindinio tikslo – Lietuvos išlaikymo svetimoje „privilegijuotų interesų zonoje“, naudojantis informacinėmis priemonėmis“, – teigiama Antrojo operatyvinių tarnybų departamento ataskaitoje.

Manipuliacijos mūsų viešuoju diskursu

Kyla klausimas, kodėl Rusija gana lengvai sugeba manipuliuoti mūsų viešuoju diskursu. Vienas atsakymų slypi Lietuvos žiniasklaidoje. Panagrinėkime, tarkime, televizijos auditorijos rinką. Čia svarbu pastebėti, kad per kelerius pastaruosius metus Lietuvos televizijų auditorijos rinka reikšmingai keitėsi. Viena vertus, diegiant skaitmeninę TV vyko sparti televizijų segmentacija, buvo kuriami nauji kanalai, orientuoti į skirtingų pomėgių, amžiaus, lyčių gyventojų grupes. Kita vertus, pamažu vyko ir televizijų auditorijos rinkos konsolidacija, kurios vienas reikšmingiausių pastarojo meto Lietuvos įvykių buvo Baltijos televizijos pardavimas “MG Baltic” koncernui.
Po šio susijungimo LNK su savo nišiniais kanalais kontroliuoja 31 proc. visos Lietuvos auditorijos rinkos. Artimiausias konkurentas švedų MTG grupė, valdanti TV3 ir nišinius jos kanalus, užima 21 proc. Lietuvos auditorijos rinkos.
Vertinant šiuos skaičius derėtų priminti paprastą vadovėlinę tiesą: komercinių medijų verslo interesas ne visada sutampa su valstybės ir visuomenės interesais.
Štai šioje vietoje reikėtų atkreipti dėmesį, kad retransliuojami Rusijos televizijos kanalai užima 16 proc. Lietuvos auditorijos rinkos ir ne ką nusileidžia TV3. Be to, būtina priminti, kad jie matomi tik per kabelines televizijas ir palydovinius retransliuotojus. Tai reiškia, kad kol kas tik apie 50 proc. Lietuvos gyventojų gali matyti Rusijos kanalus.
Šių kanalų skverbimasis – tai ne vien verslas ir siekis atsiriekti dalį Lietuvos televizijų reklamos rinkos. Kur kas svarbesnis tikslas nei keli milijonai litų įvardytas jau cituotoje Antrojo operatyvinių tarnybų departamento ataskaitoje: „Lietuvos visuomenės išlaikymas svetimame informaciniame lauke, valstybės ir visuomenės pažeidžiamumo didinimas ir poveikis visuomenės, atskirų jos grupių ar individų mentalitetui ir pasaulėjautai.“
Populiariausiems Rusijos kanalams atstovaujanti Rygoje įsikūrusi ir Lietuvoje veikianti bendrovė “Baltic Media Alliance” daro viską, kad ta auditorijos dalis nuolat didėtų. Vienas svarbiausių tikslų – patekti į “Teo” skaitmeninę platformą, pasiekti, kad visi Lietuvos namų ūkiai galėtų matyti šios bendrovės atstovaujamus kanalus. Be to, suprasdama kalbos pokyčius, “Baltic Media Alliance” kuria vis daugiau laidų lietuvių kalba, žinoma, siekdama vis to paties tikslo.

LRT beviltiškai atsiliko

Vienareikšmės nuomonės viešajame diskurse apie rusiškus kanalus nėra. Kai kam atrodo, kad liberalios demokratijos sąlygomis pilietis sąmoningai pasirinks, kas jam priimtina, o kas ne. Bet Latvijoje Rusijos kanalai darė esminę įtaką Rygos mero rinkimuose ir prieš referendumą dėl rusų, kaip antros valstybinės kalbos, statuso. Ir šie pavyzdžiai rodo, kad Rusija siekia ne vien pasyvios kultūrinės įtakos ar, kaip minėta, verslo tikslų.
Gal atsvara galėtų būti LRT, t.y. visuomeninis televizijos kanalas, kuris mokesčių mokėtojų tam ir išlaikomas, kad būtų rimta alternatyva ir konkurentas komerciniams bei nepalankiai nusiteikusių kaimyninių valstybių kanalams? Deja, sudėję visus LRT televizijos kanalus matome, kad jų auditorija siekia vos 9 proc. Lietuvos auditorijos rinkos. Televizijos industrijoje dirbantys žmonės žino, kad beveik pusę LRT auditorijos rinkos „sugeneruoja“ žiūrimiausia LRT laida „Labas rytas“.
Nežinantiesiems televizijų virtuvės auditorijos rinkos skaičiavimo subtilybių būtų galima paaiškinti labai paprastai: vakare, geriausiu ir žiūrimiausiu televizijos laiku, LRT yra tapęs nišiniu, vos kelias dešimtis tūkstančių žmonių pritraukiančiu kanalu.
Palyginkime: LNK ar TV3 vakaro žinias žiūri nuo 300 iki 400 tūkst., o “Panoramą” – viso labo 40–60 tūkst. žiūrovų. LRT pokalbių laidos, kurių dalyviai labai rimtais veidais nagrinėja dar rimtesnes mūsų valstybės ir visuomenės problemas, įdomios viso labo 1 proc. Lietuvos žiūrovų, t.y. apie 30 tūkst. žmonių.
Televizija turi savybę ir puikių galimybių pritraukti masinę auditoriją (net LRT, transliuodama, pavyzdžiui, “Euroviziją”, tą įrodo). Tuo ir jos poveikis, palyginti su kita žiniasklaida, yra ypatingas. Bet apie kokį poveikį galima kalbėti žiūrint į LRT skaičius? Kyla klausimas, kokios naudos duoda transliuotojas, gaunantis beveik 80 mln. Lt pajamų per metus ir gebantis pritraukti dvigubai mažiau žiūrovų nei rusiški kanalai, beveik keturiskart mažiau, nei LNK kontroliuojami kanalai, arba šešis sykius mažiau, nei komercinės televizijos kartu sudėjus?
Žinoma, kai kas vėl ištars magišką frazę: LRT atlieka „misiją“. Būtent „misija“ ir yra puiki priedanga bei širma, kuria naudojasi dabartiniai LRT vadovai. Juk galima sukurti be galo nuobodų, neįdomų ir jokios prasmės neturintį dokumentinį filmą apie Sąjūdį, kurį pažiūrėjo tie patys kūrėjai, tie, kurie buvo filme kalbinti, ir dar jų artimieji. Bet abejoti, ar buvo tikslinga išleisti dešimtis tūkstančių Lietuvos mokesčių pinigų, negalima – juk atlikta „misija“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.