"Veido" archyvas

Latvijos prezidento V.Zatlero bandymas apeliuoti į tautos išrinktųjų moralę ir siūlymas paleisti parlamentą baigėsi skaudžiu pralaimėjimu: Latvijos parlamentarai ciniškai išsirinko parankesnį prezidentą A.Bėrzinį.

"Veido" archyvas

Latvijos Seimas išsirinko naują, parankesnį prezidentą – buvusį bankininką A.Bėrzinį

Gegužės 28 d. Latvijos prezidentui Valdžiui Zatlerui tautos paprašius paleisti dabartinį Seimą, kaimyninėje šalyje kilusi politinė įtampa visą praėjusią savaitę tik stiprėjo. Ir praėjusį ketvirtadienį vykę prezidento rinkimai jos ne tik nesumažino, bet, priešingai, padidino. Priminsime, kad tąkart po pakartotinio balsavimo Latvijos Seimas prezidentu išrinko parlamento narį, buvusį bankininką Andrį Bėrzinį. Už A.Bėrzinį balsavo 53 Seimo nariai, prieš – 44, už dabartinį prezidentą V.Zatlerą – 41, prieš – 56 parlamentarai.

Rinkimų rezultatai pačioje Latvijoje sukėlė gana didelę pasipiktinimo bangą: daugybė latvių pabrėžia, kad A.Bėrzinis jiems asocijuojasi su oligarchais, ir Seimas, jį išrinkdamas prezidentu, spjovė į tautos nuomonę. O buvusi Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga netgi pareiškė, kad A.Bėrzinio išrinkimas yra didelis žingsnis atgal.

Beje, jau netrukus po rinkimų pasigirdo politologų ir teisininkų prognozės, kad A.Bėrzinio kadencija būsianti trumpa, ypač jei per referendumą tauta nuspręstų nepaleisti dabartinio Seimo. Tada prezidentą tektų rinkti iš naujo.

Bet kokiu atveju šiandien aišku tai, kad iki pat referendumo dėl Latvijos parlamento paleidimo, o ir po jo, Latvijoje tvyros nestabilumas.

Tiesa, prieš ketverius metus didelio latvių entuziazmo nesukėlė ir V.Zatlero išrinkimas prezidentu. Tačiau šiuo metu jis turi jūrą gerbėjų. Skelbiama, kad jei jis skubiai sukurtų partiją, už ją balsuotų gana didelė dalis kaimyninės šalies rinkėjų (tai patvirtina praėjusį ketvirtadienį prie Seimo susirinkusios ir V.Zatlerui plojančios žmonių minios).

Kyla klausimas, kaip V.Zatlerui pavyko įkopti į populiarumo aukštumas ir pelnyti latvių pasitikėjimą.

Istorinis sprendimas

Priminsime, kad prieš daugiau nei savaitę V.Zatleras pasinaudojo konstitucijoje numatyta teise ir sukūrė precedentą ne tik Baltijos šalyse, bet ir visoje ES – tapo pirmuoju prezidentu, kuris kreipėsi į tautą, prašydamas jos leidimo nutraukti parlamento įgaliojimus. Jis ryžosi šiam žingsniui nepaisydamas galimybės dėl to atsisveikinti su antrąja prezidentavimo kadencija.

“Toks sprendimas šalies prezidento rinkimų išvakarėse yra sunkus man asmeniškai, taip pat sudėtingas konstituciškai. Aiškiai suvokiu, kad savo sprendimu galiu perbraukti galimybę būti perrinktam prezidentu”, – dar prieš savaitę tikino V.Zatleras.

Latvijos konstitucijos 48-asis straipsnis po 2008 m. įvykusio referendumo suteikia prezidentui teisę inicijuoti parlamento paleidimą, nenurodant terminų, tačiau tokiu atveju turi būti skelbiamas referendumas.

Jeigu per referendumą, kuris greičiausiai vyks liepos 23 d., daugiau nei pusė jo dalyvių balsuos už parlamento paleidimą, jis bus laikomas paleistu, taip pat bus paskelbti rinkimai, kurie turės įvykti ne vėliau nei po dviejų mėnesių nuo Seimo paleidimo.

Kaip liudija skubiai atliktos sociologinės apklausos, kad per referendumą tauta nepalaikytų V.Zatlero idėjos išvaikyti dabartinį Seimą, – menkai tikėtina. Pasak Nacionalinio susivienijimo “Viskas Latvijai” – “Tėvynei ir laisvei” ir Judėjimo už Latvijos nacionalinę nepriklausomybę vadovo Einaro Cilinskio, beveik nėra abejonių, kad tauta referendumu patvirtins Seimo paleidimą. “Nėra jokios intrigos. Kaip kitaip, jei ne už Seimo paleidimą, gali balsuoti tauta, kurios pasitikėjimas parlamentu siekia vos 10 proc.?” – retoriškai klausia politikas.

Radikalus žingsnis teisingumo vardan?

Pats Latvijos prezidentas pripažįsta, kad jo žingsnis yra radikalus, bet neabejoja, jog tai buvo būtina dėl šalies gerovės. “Nusprendžiau veikti radikaliai. Daviau prezidento priesaiką skirti savo pastangas Latvijai, – aiškina prezidentas. – Šiuo sprendimu noriu suteikti galimybę visiems žmonėms vieną kartą padėti tašką nedidelės žmonių grupės savivaliavimui.

Vieną kartą padėti tašką tam, kad visas mūsų sunkiu darbu uždirbtas turtas atsidurtų neapmokestinamųjų firmų sąskaitose, padėti tašką tam, kad atskiri regionai mūsų šalyje turėtų išskirtines teises.”

Priminsime, kad šio radikalaus žingsnio motyvu tapo įstatymų leidėjų sprendimas neatšaukti parlamentinio imuniteto opozicijos atstovui Ainarui Šleseriui, kuris yra laikomas vienu iš trijų stambiausių ir įtakingiausių Latvijos oligarchų.
Kitaip tariant, Latvijos Seimas sutrukdė Latvijos kovos su korupcija biurui ištirti, ar A.Šleseris, kuris yra centro dešinės pakraipos susivienijimo “Už geresnę Latviją” lyderis, nėra įsivėlęs į neva nešvarius jam priklausančios bendrovės sandėrius.

Ši situacija daug kam gali priminti ir Lietuvos Seimą lydinčius skandalus, pradedant Aleksandro Sacharuko istorija ir baigiant pastaruoju Seimo balsavimu dėl Evaldo Lementausko neleidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau skirtumas nuo Latvijos tas, kad mūsų šalies Konstitucija prezidentui nesuteikia galimybės paleisti Seimo, jei jo veikla netenkina šalies vadovo ir tautos.

Išsigando pasekmių

O kokių politinių ir ekonominių pasekmių turės šis neeilinis Latvijos prezidento sprendimas?

Viena vertus, tai gera pamoka ateinančių kadencijų parlamentarams. Priešingai nei, tarkime, Lietuvoje, jie žinos, kad prezidentas Seimą iš tiesų gali paleisti, ir tai turėtų paveikti kaip drausminamoji priemonė.

“Latvijos prezidento V.Zatlero žengtas žingsnis inicijuoti Seimo paleidimą sudaro naują galimybę kokybiškai pagerinti politinę kultūrą ir sustiprinti demokratiją šalyje”, – pabrėžia premjeras Valdis Dombrovskis. Jo vertinimu, V.Zatleras savo ryžtinga pozicija dėl oligarchų esą sudarė naują galimybę kokybiškai pagerinti Latvijos politinę kultūrą ir sustiprinti demokratiją.

Kita vertus, Latvijos premjeras, nors ir pritardamas minčiai, jog oligarchų įtaką būtina mažinti net ir radikaliomis priemonėmis, vis dėlto išreiškė nuogąstavimą, kad toks prezidento žingsnis gali neigiamai paveikti Latvijos ekonomiką: gali įstrigti paramos šaliai skyrimas, šalis pasaulio finansų rinkose gali būti pradėta vertinti kaip nepatikima.

Kad V.Zatlero sprendimas gali neigiamai paveikti Latvijos ekonomiką, baiminasi ir šios šalies Seimo pirmininkė Solvita Abuoltinia. “Emociškai tokiam prezidento žingsniui labai pritariu, tačiau ar šis emociškai žengtas žingsnis bus rezultatyvus visuomenei ir didins pasitikėjimą valstybe – nežinau”, – nerimauja politikė.

Tuo tarpu kiti specialistai prognozuoja, kad toks prezidento žingsnis gali būti naudingas prorusiškoms jėgoms.
Kol kas visiškai aišku tik viena – Latvijos prezidento žingsnis sukėlė ir tarptautinį skandalą: ES šalių vadovai ėmė diskutuoti apie politinės sumaišties pasekmes ne tik Latvijoje, bet ir visoje Europoje, kur esama nemažai valstybių, kurių konstitucijos valstybių vadovams leidžia paleisti parlamentą, jei tam pritaria tauta.

Beje, tautos pritarimas šiuo atveju yra lemiamas veiksnys, mat jei prezidentas Seimą galėtų paleisti vienašališkai, galėtume pritarti kai kurių V.Zatlerui priešiškų jėgų pareiškimams, kad prezidentas žengė paprasčiausią populistinį žingsnį ir sieks “užgrobti” valdžią. Juk yra manančiųjų, kad V.Zatleras iš tiesų siekė visai ne mažesnės oligarchų įtakos ar aukštesnės politinės kultūros. Esą jam kur kas labiau rūpėjo tai, kad dabartinės sudėties Seimas jo prezidentu antrai kadencijai nebūtų išrinkęs, tad beliko sukurstyti piliečius dalyvauti referendume.

Galiausiai, patekusi į netinkamas rankas, teisė prezidentui paleisti parlamentą gali baigtis ir autoritariniu režimu. Tad tauta bet kuriuo atveju atlieka saugiklio vaidmenį, ir būtent referendumu Latvija skirsis nuo, tarkime, Ukrainos, kurioje 2007 m. tuometis šalies prezidentas Viktoras Juščenka, nusižengdamas konstitucijai, paleido Aukščiausiąją Radą.

Galimybę tam tikrais atvejais paleisti parlamentą turi ir kai kurių ES šalių prezidentai. Tarkime, Vokietijos prezidentas gali paleisti Bundestagą, kai renkant federalinį kanclerį kandidatas net ir per trečiąjį rinkimų turą gauna santykinę, o ne absoliučią balsų daugumą. Kitu atveju – kai federalinis kancleris negauna pasitikėjimo votumo. Tai iki šiol įvyko tris kartus: 1972 m. parlamentą paleido Gustavas Heinemanas, 1983 m. – Karlas Karstensas ir 2005 m. – Horstas Keleris.

Tiesa, paleisti parlamentą visais šiais atvejais sąmoningai siekė valdančiosios frakcijos, norėdamos, kad būtų sušaukti nauji rinkimai, nors Konstitucinis teismas konstatavo, kad parlamentas visais trimis atvejais buvo paleistas teisėtai.