Seimo rinkimų antrojo turo nakties idilę – socialdemokratų, “darbiečių” ir “tvarkiečių” triumvirato euforiją bei schemas, kaip jie dalysis valdžią, nuo pirmadienio ankstyvo ryto sutrikdė prezidentė.

Valstybėje kilo beprecedentė situacija: tauta pasirinko, potenciali valdančioji koalicija su pakankama dauguma mandatų sukirto rankomis, bet prezidentė pareiškė veto vienam iš partnerių, kuris sudaro daugiau kaip trečdalį koalicijos. „Mano nuomone, formuojant Vyriausybę negali dalyvauti partija, kuri įtariama padariusi daugiausiai šiurkščių rinkimų tvarkos pažeidimų, įtariama dėl juodosios buhalterijos ir kurios lyderiai yra kaltinamieji baudžiamojoje byloje, – nukirto Dalia Grybauskaitė, jau be “mano nuomone” pridurdama: – Palaikysiu tik tą politinę jėgą, kuri galės suformuoti politinę daugumą be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos.“
Tačiau centro kairiųjų partijų tercetas vis tiek toliau dalijasi portfelius, tik žada, kad Vyriausybėje nebus teisiamųjų.
Va bank: kas – ką.

Vox populi – vox Dei. Bet jei tautos balsas pirktas?
Tauta pasirinko. Daugiau nei kas penktas balsavo už teisiamųjų suole sėdinčiųjų partiją, vadovaujamą politiko, kuris nuo Lietuvos teisėsaugos buvo sprukęs į Rusiją. Dar beveik 8 proc. rinkėjų balsą atidavė už partiją, kurios lyderis buvo pripažintas pamynusiu Konstituciją
Tačiau kaip reta didelė gausybė rinkimų pažeidimų leidžia daryti prielaidą, kad dalis balsavusiųjų ne tiek siejo šviesią ateitį su teisiamųjų partija, kiek tikėjosi dešimtinės ar bambalio. Iš 18 ikiteisminių tyrimų dėl balsų pirkimo dešimt susiję su Darbo partija. Beprecedentis atvejis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos istorijoje – vienoje apygardoje net buvo panaikinti rinkimų rezultatai, tokių apygardų dar gali būti ir daugiau. Prezidentė įspėjo: jei bus nustatyta daug pažeidimų, ji turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą ir dėl visų rinkimų rezultatų panaikinimo.
Vis dėlto, nors “darbiečiai” pirmauja pagal įtarimus dėl balsų pirkimo, galima daryti prielaidą, kad jų rezultatus rinkimuose tai gal pakreipė, bet neiškreipė, nes “darbiečių” populiarumą rodė ir sociologinės apklausos. „Tai visuomenės socialinės ir ekonominės savijautos atspindys. Darbo partiją žmonės rinkosi kaip alternatyvą dabartinei politikai, be to, ir rinkimų kampanija jų buvo aktyvi”, – komentuoja Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius prof. dr. Algis Krupavičius.
“Būtų prastas tonas po rinkimų imti kaltinti visuomenę dėl jos pasirinkimo. Bet reikia paklausti mūsų politinės klasės ir teisėsaugos, kaip buvo galima šitiek laiko marinuoti Darbo partijos bylą, kaip buvo galima tiek laiko leisti, kad ši  susikompromitavusi partija, kurios lyderis, labai gali būti, yra anapus teisingumo, apskritai ateitų į rinkimus. Iš principo tai teismų, o ne politikos reikalas. Mūsų politikos klasė gavome antausį, kurio nusipelnėme”, – pripažįsta filosofas, Europos Parlamento narys prof. Leonidas Donskis.
Autoritetingas advokatas Kęstutis Lipeika taip pat sako negalįs atsistebėti, kai taip ilgai nagrinėjamos bylos: „Negi nėra priemonių sutvarkyti tiems, kurie neateina į posėdžius, nes tariamai serga? Yra kalėjimo ligoninė ir suėmimo galimybė vengiantiems dalyvauti teismo posėdžiuose. Bet, mano požiūriu, teismai politikuoja.“
Kitaip nei politikavimu nepavadinsi ir to, kad likus kelioms valandoms iki rinkimų agitacijos pabaigos vadinamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje teismas V.Uspaskichui ir Co sugebėjo pareikšti kaltinimus dėl sukčiavimo.
Jei teismai, atsakomybė už kuriuos priskiriama ir prezidentei, būtų davę atsakymą, kalti “darbiečiai” ar ne, gal būtų kitoks ir rinkėjų verdiktas. Antra vertus, teisininkas K.Lipeika pabrėžia: „Valstybėje peršamas nekaltumo prezumpcijos argumentas, kas formaliai yra teisinga. Tačiau jei esi teisiamasis, tai nesuderinama su politine karjera, ypač aukštais valstybės postais.“
Filosofas L.Donskis neabejoja: „Balsų pirkimas sumenkino pačius rinkimus, o paskui Darbo partiją vilksis balsų pirkimo šleifas, neišvengiamai tapsiantis stigma – “darbiečiai” nebus laikomi padoriais, demokratiniais lyderiais. Antra vertus, negalima ignoruoti piliečių pasirinkimo. Vadinasi, tai tas atvejis, kai abi pusės savaip teisios. Partijos nenori tapti sudėtingos situacijos aukomis, prarasti pergalę rinkimuose. Bet suprantu ir prezidentės pastangas apsaugoti Lietuvos politinį gyvenimą nuo dalykų, kokie yra Ukrainoje, iš dalies Rumunijoje. Mano manymu, reikia nusiųsti aiškią žinią ne tiek Darbo partijai, kuri, manau, iš tokių dalykų nepasimokė ir nepasimokys, bet koalicijos partneriams, kad jie jaustų atsakomybę už susidariusią padėtį, suprastų, ką reiškia pasirinkimai.”
Tačiau kaip tai realizuoti praktiškai?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.