Lietuvoje dauguma politikų nemoka garbingai išeiti iš politinės arenos, nemoka garbingai pralaimėti rinkimų, nemoka nusileisti pora laiptelių žemyn.

Kažkada patirta politinė galia ir saldus valdžios skonis kai kuriems politikieriams neišsitrina iš atminties net keliolika metų. Jie vis linkę manyti, kad be jų mūsų valstybė sugrius arba nužingsniuos klystkeliais.
Bet tikrai nenužingsniuos. Gal net priešingai – kadaise vesta tų nesavikritiškų politikų Lietuva padarė daug klaidų ir patyrė daug praradimų. Ir jei jie nebelįs į politiką, gal tų klaidų, skandalų ir politinio liūno bus mažiau. Bet jie lenda. Ir ne po vieną, o būriais.
Panagrinėkime konkrečius pavyzdžius. Ekspremjeras Gediminas Vagnorius prasimušti atgal į valdžią bando jau keliolika metų ir šiandien atrodo komiškiau ir beviltiškiau nei Don Kichotas. Kokių tik viražų jis neatliko, su kuo tik nesijungė, ko nežadėjo – viskas veltui. Ir šiandien jis sėdi užribyje. Neviltis ir desperacija, matyt, tokia didžiulė, kad G.Vagnorius ryžtasi bet kokiems sprendimams. Štai visai neseniai jis su savo partijėle prisijungė prie Darbo partijos, bet netrukus prasitarė: “Galbūt ir suklydau.” Ne galbūt.
Iš tiesų ne veltui sakoma, kad valdžios godulys aptemdo protą. Bet per dešimt ar daugiau metų tą godulį lyg ir būtų galima apmalšinti. Deja, pasirodo, ne.
Kitas užribinis politikas Artūras Paulauskas šiandien tiki, kad politiniai dinozaurai, priešingai nei tikrieji, turi galimybę prisikelti, taigi jau kuris laikas ir keliasi. Visi jam aiškina, kad jis neturi jokių šansų, bet jis nusprendė, kad galimybės milžiniškos, ir savo sugrįžimą į politinį olimpą planuoja pradėti ne nuo apačios, o iš karto nuo viršūnės, tai yra nuo kandidatavimo į prezidentus. Vos tik jis tam ryžosi, iš karto padvelkė naftalinu: mat jis kartoja savo jau kadaise išbandytus būdus ir metodus, žada ir siūlo keisčiausių dalykų, kurių Lietuvos gyventojai jau patyrę, nusivylę ir jau seniai įvertinę kaip atgyveną. Bet A.Paulauskas mano, kad pakilti galima sukant senas plokšteles. Negalima. Gyvenimas nušuoliavo šimtamyliais žingsniais, pasikeitė kartos, ir su savo senienomis geriausia kraustytis į istorijos ar krašto muziejų.
To nesupranta ne tik A.Paulauskas, bet ir Rolandas Paksas. Šį ne tik užvaldęs valdžios godulys, bet dar ir kerštas akis užliejęs. “Leiskite mane į rinkimus”, – kartoja jis nesustodamas. Bet juk jau pavaldėte, parodėte, ką galite, užimdamas skirtingus postus. Gal jau užteks? Ne, pasirodo, neužtenka. “Leiskite Paksą į rinkimus ir tegu juose nusisuka sprandą”, – sako nušalintasis prezidentas. Na, tokio tikslo neturėjo dar joks kandidatas į prezidentus.
Kad metas baigti savo politinę epopėją, niekaip nesupranta ir Viktoras Uspaskichas, kurio korta jau seniai mušta. Save tik politikoje mato ir daug kitų veikėjų, nors iš tiesų jie nepasižymi jokiomis ypatingomis savybėmis, tik savimeile ir garbės troškimu. Rinkėjai jau pasakė, ką mano, bet daugybė politikierių vis stengiasi įbristi į tą pačią upę ir vis bando galva pramušti į didžiąją politiką užrakintas duris. Tai pasakytina ir apie Algimantą Matulevičių, ir apie Artūrą Zuoką, ir apie Vytautą Šustauską, ir apie daugelį kitų. Bet negi negalima savęs sutramdyti, susirasti kito darbo ar veiklos, kur būtum naudingesnis Lietuvos valstybei ir jos žmonėms?
Kartą teko rašyti straipsnį ir apklausti daugiau nei šimtą darbdavių, ar jie priimtų dirbti buvusius parlamentarus bei ministrus. Dauguma atsakė, kad ne. Tačiau darbo vietą galima susikurti ir pačiam, taip parodant bei įrodant, ko iš tiesų esi vertas. Nes kiek galima juokinti pasaulį.