Rašant apie politiką norisi išvengti stiprių žodžių. Norisi galvoti, kad analizuojant politiką reikia laikytis mandagumo ir pagarbos, išlaikyti kultūringą profesinę distanciją, pagarbą kritikuojamiems oponentams. Tai svarbu ir todėl, kad žurnalistika ir politika yra susisiekiantys indai. Jei žurnalistika nesuvokia ir nevertina politikos ir joje esančių žmonių pastangų bei veiksmų, politikos kokybė negerėja.

Abipusis pagarbos ir kultūringos profesinės distancijos demonstravimas galėtų pasitarnauti tiek vienai, tiek kitai gildijai ir padėtų kurti kokybiškesnę viešąją erdvę. Bet kaip to pasiekti? Kai retorikos lygis krinta žemiau juosmens, rimtai argumentacijai ir platesnei analizei vietos nėra. Kai iš viešosios erdvės dingsta argumentai ir erudicija, jos vietą užimą kretinizmas.

Kas yra žurnalistinis kretinizmas? Tai toks reiškinys, kad vos bakalauro laipsnį įgijęs jaunuolis kiekvienu savo straipsnių ar reportažų sakiniu “duoda į dantis” didžiulę politinę ar verslo patirtį sukaupusiems asmenims, visiškai nesuvokdamas nei bendro reiškinio, nei jo konteksto. Nejausdamas jokios pagarbos ir net nenorėdamas gilintis, kas pasaulyje ir Lietuvoje buvo nuveikta iki tol, kol jam Konstitucija ir žiniasklaidos priemonė suteikė žodžio laisvę. Be proporcijos ir perspektyvos jausmo žurnalistikoje apskritai nėra ko veikti, o šis jausmas ateina tik po ilgalaikio lavinimosi ir didelės ne tik profesinės, bet ir gyvenimo patirties.

Tik žurnalistiniu kretinizmu galima pavadinti praėjusios savaitės laidas ir reportažus apie Seimę įsiliepsnojusią diskusiją dėl Miškų įstatymo novelos, leidžiant dalyti miško masyvus po 0,2 ha ir leisti statytis sodybas. Stebint kolegų darbą susidaro įspūdis, kad Lietuvoje bandoma atkartoti Rusijos spalio revoliucijos įvykius, bet kokiomis priemonėmis susidorojant su miškų ir žemių savininkais, apribojant bet kokias jų teises naudotis savo turtu. Ir apskritai nesigilinant į tai, kad gal ateityje tik šitas 0,2 ha miške, prie ežero ar upės ir liks vienintelis tikras daugelio lietuvių ryšys su Lietuvos valstybe. Tai lyg ir turime interesą, kad atsirastų daugiau tokių, kurie norėtų ten kurtis ir gyventi.

Kita vertus, jei politika leidžiasi labai žemai, ką turi daryti žurnalistai? Išlikti orūs ir aukštomis natomis giedoti apie politikos kritimą? Ar bus išgirsti? Kalbant apie Lietuvos politiką, išvengti stiprių žodžių labai sunku. Tiesiog tenka vadinti reiškinius tiksliai, maždaug taip, kad būtų galima adekvačiai įvardyti, kokio intelektinio ir kultūrinio lygio yra tos politinės kalbos ir tie politiniai reiškiniai. Priešingu atveju gali prapulti pačių reiškinių esmė.

Kaip, jei ne politiniu kretinizmu, vadinti tai, ką šaltu veidu sako susisiekimo ministras, Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis? Ministras ciniškai tvirtina, kad nors tarp jo vadovaujamos partijos rėmėjų yra juridiniai asmenys ir daug vieno verslo koncerno įmonių, tai nedaro jokios įtakos partijos ir ministro veiksmams.