Lietuvos scenarijai artimiausiems ketveriems metams pagal socdemus-”darbiečius”-”tvarkiečius” ir pagal prezidentę. Ką kuris reikštų Lietuvai?

Politiniame kare – ar prezidentei pavyks neprileisti susitepusios partijos į valstybės vykdomąją valdžią – iki smulkmenų aptarinėjama ginkluotė, tačiau užmirštama esmė, dėl ko kariaujama.
Kokioje Lietuvoje gyventume vienos, o kokioje – kitos pusės pergalės atveju?

Pirmas scenarijus: valstybės „vaizdzialis” pagal Viktorą

Po pirmojo rinkimų turo Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas rodė pergalės ženklą. Jis pirmauja, o rinkimų kampanijos metu deklaravo, kad siekia formuoti daugumą ir jį asmeniškai domina tik vykdomoji valdžia, – mielai būtų Lietuvos premjeras. Tačiau toks “vaizdzialis”, kaip sako Viktoras, po antrojo rinkimų turo liko tik jo vizija.
Vis dėlto “darbiečiams” pavyko rinkimuose būti tretiems, o „Bendro darbo Lietuvai” koalicijoje – antriems su trečdaliu jos mandatų. Žinodamas rinkimų lyderių socialdemokratų pirmininko Algirdo Butkevičiaus minkštumą, nuomonės kaitaliojimą triskart per dieną, V.Uspaskichas jau galėjo skaičiuoti, kiek atsipirks į rinkimus įdėti milijonai. Tiesa, valdžia dar tenka pasidalyti su Rolando Pakso „Tvarka ir teisingumu”, bet šie teturi vienuolika iš 78-ių naujosios koalicijos mandatų bei gali pretenduoti į porą ministrų postų, ir tai su avansu.
Taigi trijų partijų lyderiai pasiglėbesčiavo ir puolė dalytis pergalės grobio.
Jei ne prezidentė, apkartinusi jų dalybas, šiandien valdžios pyragas būtų suraikytas taip: parlamento vadovas – kaltinamasis baudžiamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje Vytautas Gapšys, premjeras – jokių moralinių skrupulų dėl politinių partnerių reputacijos netrikdomas socialdemokratas A.Butkevičius. „Riebiausios” pagal ES fondų injekcijas Ūkio ministerijos vadovas – kaltinamasis baudžiamojoje byloje V.Uspaskichas (nors pats tikino, kad europarlamentaro mandatą būtų keitęs tik į premjero postą, bet savo nuomonę kaitaliojo keliskart per dieną), o pagal “riebumą” ketvirtos Aplinkos ministerijos vadovas – apkaltos būdu už Konstitucijos pažeidimą ir priesaikos sulaužymą iš prezidento posto pašalinto dabar europarlamentaro R.Pakso vietininkas Lietuvoje Valentinas Mazuronis, baudžiamojoje byloje nuteistas už šmeižtą.
Tokioje kompanijoje puikiai į finansų ministrus derėtų ir “darbietė” Vitalija Vonžutaitė, dar viena kaltinamoji “darbiečių” byloje, turinti vokelių buhalterijos patirties ne tik Darbo partijos aparate, bet ir de facto “darbiečių” valdomoje “Balso” žiniasklaidos leidinių grupėje.
Groteskas: valstybės įstatymų leidybai vadovauti buvo sutarta deleguoti kaltinamąjį baudžiamojoje byloje, o daugiausiai ES milijardų valdančioms ministerijoms – “darbiečius”, kurie ne taip seniai jau buvo pademonstravę, kaip tai daro. Seimo komisijos buvo pripažinusios, kad būdamas ūkio ministras koalicinėje su socialdemokratais Vyriausybėje V.Uspaskichas prasilenkė su įstatymais, su savo šeimos verslu susijusioms įmonėms nukreipė paramos lėšas, galėjo sukelti interesų konfliktą derėdamasis dėl bendradarbiavimo su Maskvos vyriausybe.
V.Uspaskichas po neigiamos Vyriausiosios tarnybinės komisijos išvados 2005 m. atsistatydino, netrukus sugriaudamas ir visą valdančiąją koaliciją. O kai partija buvo įtarta vedusi juodąją buhalteriją ir V.Uspaskichui buvo pareikšti įtarimai, jis 2006 m. pabėgo į Rusiją.
“Darbiečiai” nuo to laiko ne tik neišsklaidė senų įtarimų, bet ir pasėjo naujų: žadėdamas didinti minimalią algą savo de facto valdomoje „Balso” žiniasklaidos grupėje, kaip paliudijo jau nemažai jos darbuotojų, V.Uspaskichas algas moka vokeliuose, o šių Seimo rinkimų metu daugiausiai skundų dėl balsų pirkimo teko būtent Darbo partijai. Beje, Konstituciniam Teismui pradėjus gilintis į “darbiečio” Jono Pinskaus išrinkimo į Seimą peripetijas, šis kaipmat atsisakė mandato.
“Darbiečiai” moralinių skrupulų neturi – mojuoja nekaltumo prezumpcijos argumentu. „Formaliai tai teisinga. Tačiau jei esi teisiamas, tai nesuderinama su politine karjera, ypač aukštais valstybės postais”, – autoritetingas advokatas Kęstutis Lipeika aiškina, kaip turėtų būti, bet, deja, Lietuvoje nėra.
Jei ne prezidentės ultimatumas neįleisti į Vyriausybę prastos reputacijos Darbo partijos, šiandien jau būtų sutarta dėl kaltinamųjų Seimo ir Vyriausybės atsakinguose postuose.

Antras scenarijus: prioritetai pagal A.Butkevičių – ne spręsti problemas, o valdyti ES lėšas

Prezidentei sužlugdžius valstybės “vaizdzialį” pagal Viktorą, šis šoko kaip vanagas, kad eisiąs į Seimą ir atskleisiąs dabartinės valdžios, taip pat ir prezidentės, nusikaltimus. Tačiau sukonkretinti savo tezių nesugebėjo, tik kasdien vis labiau panašėjo jau nebe į vanagą, o į nuskriaustą žvirblį.
V.Uspaskichą prezidentei nustūmus nuo pirmų valdžios linijų, ryžtingu lyderiu bandė pasirodyti daugiausiai rinkimų balsų gavusių socialdemokratų pirmininkas. Tačiau A.Butkevičius mėtosi į šalis kaip išgąsdintas zuikis – daro viena, sako kita, bet ir pasakęs netrukus išsigina savo žodžių.
Ryte po rinkimų antrojo turo po vizito pas prezidentę A.Butkevičius pareiškė, esą jo moraliniai principai neleidžia, kad Vyriausybėje ar Seimo vadovybėje būtų teisiamųjų. Tačiau iki prezidentės ultimatumo jokių A.Butkevičiaus moralės principų požymių pasireiškę nebuvo. Ir netgi po šių savo viešų įžadų A.Butkevičius palaimino teisiamąjį “darbietį” V.Gapšį į Seimo pirmojo vicepirmininko ir Europos komiteto pirmininko postą. Rengiantis Lietuvos pirmininkavimui ES kitąmet, būtų „puikus” pasirinkimas reprezentuoti mūsų valstybę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.